Festivalyje „Kauno literatūros savaitė“ gegužės 9 d. įvyko ilgai lauktas susitikimas su žymiu vokiečių poetu ir prozininku Lutzu Seileriu. Debiutavęs kaip poetas, šįkart rašytojas pristatė antrąjį savo romaną „Stern 111“ (2020 m., lietuvių kalba pasirodys 2025 m.) ir atskleidė, kad trečiojoje knygoje Kuršių nerija taps svarbia pasakojimo erdve – skaitytojai joje galės aptikti net nuorodą į Tomo Mano krėslą.
Jaukią pokalbio atmosferą kūrė literatūrinis dialogas tarp autoriaus ir dviejų moderatorių – rašytojo, kultūros žurnalisto Marijaus Gailiaus bei rašytojo, vertėjo, festivalio meno vadovo Lauryno Katkaus. Svečio kalbą vertė Jūratė Žukauskaitė.
Lutzas Seileris paskutinį kartą Lietuvoje lankėsi prieš septynerius metus su pirmuoju savo romanu „Kruzas“ (2014 m., liet. 2019 m.), kurio ekranizacija tuo metu buvo filmuojama Kuršių nerijoje. Pokalbio pradžioje prisimintas paradoksalus sutapimas: viešėdamas Lietuvoje rašytojas kartu su L. Katkumi nuėjo į kavinę, kuri, pasirodo, buvo pastatyta specialiai filmavimui. Susitikimas su ten dirbusiais žmonėmis leido autoriui gyvai persikelti į savo romano atmosferą. Rašytojo teigimu, per laikotarpį nuo pastarosios viešnagės jam daug minčių kėlė būtent ši Lietuvos vieta, todėl maždaug šimtas puslapių būsimajame romane bus skirta Lietuvai.
Moderatorius M. Gailius romano „Stern 111“ pristatymą pradėjo paaiškindamas, kodėl pavadinimo žodis stern (vok. žvaigždė) nėra išverstas. Tai nuoroda į prekės ženklą – Rytų Vokietijoje gamintą radijo aparatą, vaizduojamą ir knygos viršelyje. Romane vyrauja dvišakis pasakojimas: vienoje linijoje jaunuolis Karlas iš provincijos emigruoja į permainų sujudintą Berlyną, vildamasis tapti poetu, kitoje – jo tėvai įsisuka į nuotykius emigravę į Vakarų Vokietiją. Kūrinys pasižymi autobiografiškumu: „Lutzas, kaip ir Karlas, jaunystėje dirbo staliumi, dailide ir mūrininku. Karlas, kaip ir Lutzas, trokšta rašyti poeziją“, – pažymėjo moderatorius.
Lutzas Seileris prisipažino, kad knyga dedikuota jo tėvams, kurie, griuvus Berlyno sienai, nusprendė išvykti į Vakarus, o vėliau – į JAV. Jų palaikymas ir pasidalinti prisiminimai reikšmingai prisidėjo prie romano gimimo. Tačiau svarbiausias kūrinio tikslas – paneigti Vokietijoje įsivyravusį naratyvą, esą rytiečiai buvo pernelyg ideologizuoti ir nepajėgūs orientuotis naujame pasaulyje. L. Seileris norėjo parodyti, kaip gyvenimas Rytų Vokietijoje ugdė žmones ir suteikė jiems įgūdžių, paruošusių išeiti į kitokią tikrovę.
Susitikimo metu klausytojai buvo nustebinti kvietimu pažvelgti į savo plaštakas ir pamąstyti, kokias istorijas jos gali papasakoti. Rankos romane yra reikšmingas simbolis, nurodantis santykį su aplinka. Autorius išskyrė momentą, kai pagrindinis veikėjas iš pavydo ranka sutraiško vyno taurę. Mūrininko amatas veikėjui leidžia pasaulį suvokti per lytėjimą. „Tas rankų darbas, amatas, yra tiesiogiai susijęs su jo noru tapti poetu“, – pabrėžė rašytojas.
Kadangi kūrėjo kelias prasidėjo nuo poezijos, pokalbyje paliestas šio žanro ir prozos ryšys. L. Seileriui tai – du skirtingi pasaulio suvokimo būdai. Poezijai būdingas koncentruotas „nebuvimas čia ir dabar“, o prozai, priešingai, reikalingas ypatingas atidumas detalėms ir žmonių kalbai. Prozos rašymą autorius prilygino statyboms: „Jausmas toks, lyg fone nuolat girdėtum veikiančią cemento maišyklę“.
Kadangi „Stern 111“ pasakoja apie poetą, kilo klausimas ir apie paties kūrinio poetiškumą. Rašytojas papasakojo apie savo akustinį rašymo metodą – tekstą jis kuria plodamas rankomis pagal tam tikrą ritmą. Kauno menininkų namuose susitikimo dalyviai turėjo progą išgirsti vokiškai skaitomas ištraukas ir patys pajausti įtraukiantį teksto muzikalumą.
Autorius pažymėjo, kad ritmą kuria pasitelkdamas skyrybos ženklus. Muzikinis darbas prasideda rašant ilgus sakinius ir vėliau juos skaidant. Romano tekste neretai atsiranda kabliataškiai, nes kablelis autoriui kartais atrodo per silpnas, o taškas – kuriantis per didelę atskirtį. „Paskutinį kartą redaguodamas turėjau išimti gal šimtą kabliataškių ir pakeisti juos taškais. Galbūt taip nutinka dėl to, kad rašydamas esu apimtas svaigulio“, – sakė L. Seileris. Būtent ši skyrybos ir ritmo sąveika leidžia jo prozai išsiskirti savitu skambesiu.
Vakaras su Lutzu Seileriu paliko šiltą įspūdį ir leido apmąstyti literatūrą kaip gyvą kalbos bei atminties erdvę. Renginio pabaigoje nuskambėjo padėka romano vertėjai Zitai Baranauskaitei-Danielienei, kurios dėka lietuvių skaitytojams „Stern 111“ atsivėrė kaip artimas pasakojimas, perteikiantis autentišką autoriaus kalbą.
