Gegužės 9-ąją Kauno menininkų namuose vykęs „Kauno literatūros savaitės“ renginys „Pozuotoja Sokče“ netikėtai pakeitė mano požiūrį į šiuolaikinę literatūrą. Prisipažinsiu: iki tos popietės buvau nusiteikusi skeptiškai. Man atrodė, kad šiuolaikiniai autoriai dažnai rašo pagal tą patį modelį, tarytum būtų baigę tuos pačius kūrybinio rašymo kursus – banaliai ir užprogramuotai. Galbūt toks mąstymas per daug kategoriškas, tačiau kiek kartų suteikdavau šansą naujai literatūrai, tiek kartų likdavau nusivylusi.
Dabar suprantu, kad čia būta ir mano pačios kaltės – galbūt esu prasta ieškotoja, nemokanti atsirinkti geros kūrybos? Juk neįmanoma, kad visa šiuolaikinė literatūra būtų nuvilianti. Tuo pagaliau įsitikinti padėjo dvi rašytojos – Elisa Shua Dusapin ir Ieva Marija Sokolovaitė bei jų debiutiniai romanai „Žiema Sokče“ ir „Pozuotoja“.
Iki renginio apie šias rašytojas žinojau minimaliai – tiek, kiek leido renginio aprašymas. Neslėpsiu, didelių lūkesčių neturėjau, o galvoje sukosi tik vienas klausimas: ką šios dvi autorės iš itin skirtingų pasaulių veikia vienoje scenoje?
Panašu, kad diskusijos moderatorė, literatūros istorikė ir kritikė Eglė Mikulskaitė, atsakymą rado giliai perskaičiusi abu romanus. Esmingiausias panašumas – abiejų autorių pagrindinės veikėjos yra moterys, „piešiamos“ vyrų. Skirtumas tik tas, jog Elisos Shua Dusapin herojus yra komiksų kūrėjas, o Ievos Marijos Sokolovaitės – dailininkas. Ši įžanga padėjo pamatus tolimesniam pokalbiui, kurį autorės pradėjo nuo savo knygų atsiradimo istorijų.
Apie Ievos Marijos Sokolovaitės „Pozuotoją“ sklando pasakojimas, jog leidyklos „Baziliskas“ įkūrėja Greta Ambrazaitė tiesiog vieną dieną paklaususi autorės, ar ši ko nors nerašanti, o ši stalčiuje jau turėjusi rankraštį. Rašytoja šią istoriją ir patvirtina, ir šiek tiek patikslina – tai gimė iš organiško pokalbio apie kūrybą ir „piktuosius redagavimo nykštukus“. Taip autorei pavyko išvengti varginančio rankraščių siuntinėjimo leidykloms proceso.
Tuo tarpu Elisa Shua Dusapin romaną „Žiema Sokče“ pradėjo rašyti būdama vos septyniolikos, o publikavo – dvidešimt dvejų. Rašyti ją paskatino vidiniai tapatybės ieškojimai, kylantys iš tėvo prancūzo ir mamos korėjietės šeimų nesutarimų. „Vaikystėje buvau tarsi tiltas tarp skirtingų kalbų ir kultūrų; seneliai iš abiejų pusių vieni kitų nekentė, o aš bandžiau juos sujungti“, – pasakojo Elisa. Pradėjusi nuo asmeniškų tekstų apie keliones į Pietų Korėją, ji net neketino jų viešinti, kol prancūzų kalbos mokytoja nepastebėjo merginos talento.
Abiejų autorių kūryboje dominuoja stebėjimo ir fiksavimo temos. Ieva pasirinko piešimą dėl šiai meno formai būdingo ištęsto proceso, leidžiančio tą patį vaizdą kaskart perteikti vis kitaip. Elisos atveju piešimas atsirado tada, kai ji suprato, jog jos personažai nebegali susikalbėti vien žodžiais. Kūniškiems potyriams išreikšti ji pasitelkė piešimą ir maistą. Autorė pabrėžė, jog maisto (ne)valgymas jos knygoje figūruoja ne kaip sutrikimas, o kaip veikėjos emocinės būklės veidrodis.
Nors abiejų autorių romanuose moterys trokšta būti pamatytos vyrų, tai nėra grįžimas prie patriarchato. Ieva Marija Sokolovaitė pabrėžė, jog rašydama sąmoningai bandė atsisakyti „vyriškojo žvilgsnio“ (angl. male gaze). Jos personažas Konstantinas sąmoningai renkasi nežiūrėti į pagrindinę veikėją, taip leisdamas jai pačiai vizualiai atsiskleisti: „To žvilgsnio nebuvimas varo istoriją į priekį“.
Tuo tarpu Elisos bevardė veikėja ieško būdų, kaip savo balsą paversti kūnu. Gyvendama Pietų Korėjoje ir niekada neturėjusi ryšio su tėvu prancūzu, susitikime su vyresniu prancūzu ji mato galimybę pažinti savo vakarietiškąją pusę. Tai susidūrimas su vyrišku žvilgsniu, kuriam ji nori pasiduoti, bet kartu ir išlikti nepriklausoma.
Elisos kūryboje daug dėmesio skiriama Pietų Korėjos grožio kultui. Ši tema kilo iš paauglystėje matytų begalinių plastinių operacijų reklamų. Įdomu tai, jog autorė prisipažino prancūzų kalbą savo tekstuose naudojanti tarsi vertėja – ji verčia save iš korėjiečių kalbos į prancūzų. Nors visi jos herojai parašyti prancūziškai, nei vienas iš jų nėra prancūzakalbis.
Ievos Marijos „Pozuotojoje“ išryškėja kitas aspektas – pagrindinė veikėja V. auga namuose be veidrodžių, nes jos mama, patyrusi smurtą, nenorėjo matyti savo atvaizdo. Dėl to veikėja nejaučia savo fizinio pavidalo, nepasitiki išvaizda, bet ją be galo domina pozavimas – kaip kitas žmogus gali ją matyti ir perteikti. Daug dėmesio skiriama fiziologijai, kurią pati autorė priima natūraliai – galbūt todėl, kad jos tėvai medikai.
Pokalbio metu nebuvo išvengta ir politinių temų. Elisa Shua Dusapin pažymėjo, jog nors Pietų Korėjoje kasdienė politinė įtampa su šiaure nėra ryškiai juntama, oficialiai karas vis dar vyksta. Savo patirtis ji lygino su Artimaisiais Rytais, kur praleido pastaruosius dvejus metus keliaudama po Palestiną, Jordaniją ir Izraelį. Ši kelionė jai padėjo geriau suprasti tapatybės klausimus bei Šiaurės Korėjoje gyvenančius gimines, su kuriais jos šeima negali turėti jokio kontakto.
Pabaigoje rašytojos pasidalijo ateities planais. Ieva Marija Sokolovaitė atskleidė, jog likus dviem dienoms iki renginio baigė naują rankraštį – novelę, kuriai dar reikia „pasimarinuoti“. Elisa taip pat prieš pat kelionę į Kauną pirmą kartą fiziškai palietė savo naujausią knygą, įkvėptą patirčių Artimuosiuose Rytuose.
Likau nustebusi, kiek daug man davė šis susitikimas. Užteko trumpų romanų ištraukų, jog aš, anksčiau skeptiškai vertinusi šiuolaikinę prozą, skubėčiau įsigyti autorių knygas. Buvo įdomu stebėti, kaip autorės, gyvendamos skirtingus gyvenimus, sugebėjo parašyti kūrinius panašiomis temomis, naudodamos visiškai kitokius įrankius. Šiuolaikiniame pasaulyje savęs paieškos tema yra kaip niekada aktuali, o tokie renginiai padeda suprasti, jog šioje kelionėje esi ne vienas.
