Gegužės 9-ąją Kauno menininkų namuose susitiko keturi rašytojai, kurių trijų kūriniai jau sulaukė ekranizacijų – jų istorijos egzistuoja ne tik knygos puslapiuose, bet ir kino ekrane. Būtent apie šį kelią – nuo teksto iki vaizdo, nuo autoriaus rankų iki režisieriaus vizijos – sukosi „Kauno literatūros savaitės“ diskusija „Literatūra ir kinas: sąsajos, įtakos, ribos“. Renginyje lankėsi ir šią publikaciją parengė VDU Humanitarinių mokslų fakultete Literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją studijuojanti Liveta Pupienytė.
Apsiniaukęs gegužės dangus publikos neišgąsdino – Kauno menininkų namų salė užsipildė klausytojų, susirinkusių pasiklausyti italės Violos Ardone, korėjiečių kilmės šveicarės Elisos Shua Dusapin, Sakartvelo rašytojos bei kino režisierės Nanos Ekvtimišvili ir vokiečių autoriaus Lutzo Seilerio. Tris iš jų sieja nuostabi ekranizacijos patirtis, o Nana pokalbyje dalyvavo kaip kino kūrėja, kuri vieną dieną nusprendė rašyti romanus.
Diskusiją moderavo teatrologas ir kino istorikas Edgaras Klivis, sumaniai vedęs pokalbį tarp skirtingų kultūrų ir kalbų kūrėjų. Klausimai buvo asmeniški ir liečiantys ne teorinius samprotavimus, o tai, ką jaučia autorius, kai jo sukurtas pasaulis staiga atsiduria kito rankose. Rašytojai atsakinėjo atvirai: kartais pasitelkdami humorą, o kartais – itin jautriai dalindamiesi tuo, kas intymu ir svarbu.
Ašaros kaip atpažinimo ženklas
Vienas pirmųjų klausimų – ką jaučia rašytojas, pirmą kartą ekrane išvydęs savo knygos istoriją – privertė kūrėjus susimąstyti. Po neilgos tylos autoriai prisipažino reagavę jautriai: braukė ašaras, juto nuostabą ir dėkingumą.
Viola Ardone pravirko iš susijaudinimo ir palengvėjimo. Ji baiminosi, kad filmas išduos knygos „širdį“, tačiau istorijos savastis išliko. „Verkiau kaip kūdikis, – prisipažino rašytoja, – tačiau ekrane atpažinau tą pačią širdį, kuri plakė mano istorijoje.“ Knyga, pasak rašytojos, yra sapnas, kurį sapnuoji vienas, o filmas tą patį sapną leidžia sapnuoti kartu su kitais: režisieriumi, aktoriais, žiūrovais. Tai nepaprasta patirtis – išvysti, kaip vaizduotėje gimę veikėjai įgauna kūną.
Elisa Shua Dusapin prisipažino, kad momentas, kai ji išvydo pagal jos knygą sukurtą filmą, sukėlė net gėdos jausmą. Ne dėl to, kad rezultatas būtų nuvylęs, o atvirkščiai: „Viešpatie, tai taip intymu. Nenoriu, kad žmonės tai matytų“, – dalijosi kūrėja. Suvokimas, jog intymiausi jos vidinio pasaulio kampeliai tapo matomi visiems, buvo toks stiprus, kad tapo savotišku kokybės ženklu – vadinasi, režisierius pajautė ir perteikė tai, kas svarbiausia.
Lutzas Seileris, optimistiškiausias ir humoristinių įžvalgų nestokojęs rašytojas, apie savo reakciją pasakojo su šypsena. Jo knygos ekranizacijos premjera vyko Miunchene, kur po peržiūros tvyrojo pakili atmosfera. Visi aplinkui dalijo komplimentus, tad Lutzas nusijuokė: „Filmas buvo nuostabus, buvau toks laimingas.“ Rašytojas atviravo, jog bendra euforija privertė ir jį patį patikėti, kad filmas pavyko puikiai – nors galbūt tai buvo kiek perdėta.
Laisvė kaip dovana
Diskusijos dalyviai beveik vieningai sutarė: kūrinio likimas filme – nebe autoriaus reikalas. Viola Ardone savo knygą patikėjo režisierei Cristinai Comencini, kuri tiesiog įsimylėjo šią istoriją. „Štai istorija, čia raktai, važiuokite“, – tarsi įteikdama automobilio raktelius režisierei sakė V. Ardone. Vienintelis esminis jų pokalbis įvyko tik dėl filmo pabaigos. Knygoje suaugęs berniukas suvienija dvi savo motinas – biologinę ir tą, kuri jį augino. Būtent šis susijungimas, pasak Violos, yra istorijos šerdis, todėl ji džiaugėsi, kad režisierė į šį prašymą atsižvelgė.
Elisa Shua Dusapin pasirinko dar radikalesnį kelią – sąmoningą atsitraukimą. Po ilgo pirmojo pokalbio su režisieriumi, norėdama įsitikinti, kad jie knygą jaučia vienodai, ji pasakė: „Dabar pamiršk, kad aš egzistuoju. Tai tavo projektas.“ Rašytoja prisiminė, jog anksčiau buvo sulaukusi pasiūlymų iš JAV, kur jos istoriją norėta paversti tipiška romantiška europiečio ir korėjietės meilės drama, tačiau ji atsisakė, nes nenorėjo išduoti knygos esmės.
Nana Ekvtimišvili, kurios romanas „Kriaušių laukas“ dar neekranizuotas, į šį klausimą žvelgė iš kitos pusės. Pati būdama kino režisierė, vieną dieną ji pajuto, kad kino jai per mažai, ir ėmė rašyti. Augdama Sakartvele, ji negalėjo įsivaizduoti, kad mergaitė gali būti rašytoja. Pasak kūrėjos, kinas šiandien yra didelis projektas: biudžetai, terminai, kompromisai. O rašymas – visai kas kita: tai vidinis, nepriklausomas ir laisvas mąstymo procesas. „Tu pats kuri erdvę ir laiką. Tai natūralu ir artima“, – sakė Nana.
Lutzas Seileris prisipažino taip pat nenorėjęs kištis į procesą – iš dalies dėl to, kad dialogai, jo manymu, niekada nebuvo stiprioji jo pusė. Tačiau premjeroje, girdėdamas savo žodžius aktorių lūpose, jis suprato klydęs. „Kitą kartą norėčiau pats dirbti prie dialogų“, – šypsojosi rašytojas. Beje, filmui iš pradžių buvo planuojamas milžiniškas biudžetas ir žvaigždės, tačiau galiausiai teko verstis su mažesne suma ir jaunais, nežinomais veidais. Lutzas džiaugiasi tokia baigtimi – būtent šiame filme savo karjerą pradėjo talentingi jaunieji aktoriai.
Kodėl vis dar rašome knygas?
Vakarui artėjant prie pabaigos, nuskambėjo filosofiškas klausimas: kodėl „Netflix“ ir trumpų vaizdo įrašų amžiuje apskritai dar rašomos knygos?
„Rašome, nes negalime to nedaryti. Tai instinktas išsaugoti tai, kas neišvengiamai išnyks: mintis, emocijas, gyvenimus“, – be dvejonių atsakė Nana Ekvtimišvili. Viola Ardone šmaikštavo: „Esu tingi, o rašymas – vienintelis darbas, kurį galima dirbti nesikėlus nuo sofos.“ Lutzas Seileris pridūrė, kad rašymas jam – ne pasirinkimas, o gyvenimo būdas.
O štai Elisa Shua Dusapin pasidalijo sukrečiančia patirtimi: prieš porą metų viešėdama Libane, ji atsidūrė karo zonoje ir suprato, kad Vakarų žiniasklaida rašo apie visai kitokį karą, nei ji mato savo akimis. Elisa išmoko arabų kalbą ir dvejus metus gyveno tame mieste. „Tik ilgas laikas leidžia perteikti žmones tokius, kokie jie yra iš tikrųjų“, – sakė ji. O kas geriau už knygą gali suteikti tą ilgą laiką ir gylį?
Diskusijai pasibaigus, auditorija skirstėsi lėtai. Keturi rašytojai, keturios kultūros ir skirtingos patirtys susiliejo į vieną atsakymą: literatūra išlieka, nes ji yra intymi ir nepakeičiama, o kinas – tik vienas iš būdų jai įgyti naują pavidalą. Šeštoji Kauno literatūros savaitė dar kartą priminė, kad būtent tokiuose tikruose pokalbiuose glūdi tai, ko jokia ekranizacija niekada nepakeis.
