Kol gegužės 8-osios vakarą didžioji dalis kauniečių stebėjo „Eurolygos“ rungtynes, Kauno menininkų namuose tvyrojo kiek tylesnė, bet ne mažiau įtraukianti atmosfera – Kauno literatūros savaitės renginys „Nauji vėjai“ subūrė literatūros ir kultūrinės spaudos mėgėjus. Šįkart renginys buvo skirtas atkreipti dėmesį į kultūros leidinius, jų leidybą ir žmones, kurie juos kuria. Jo refleksijos autorė – Vytauto Didžiojo universitete Literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją studijuojanti Brigita Macaitė.
Diskusiją moderavo kultūros žurnalistė ir leidinio „Kaunas pilnas kultūros“ redaktorė Kotryna Lingienė. Ji kalbino žurnalo „Kultūrpolis“ atstovę Jutą Kiudę, virtualaus kultūros žurnalo „Rankos“ atstovą Tomą Vyšniauską bei neseniai pradėto leisti žurnalo „Gegutė“ kūrėjus Simoną Bernotą ir Deividą Preišegalavičių.
Renginio pradžioje žodį tarė ir vienas iš Kauno literatūros savaitės organizatorių Laurynas Katkus. „Yra dalykų, kurių negali pakeisti – anksčiau konkuravome su „Eurovizija“, dabar konkuruojame su „Eurolyga“. Todėl labai vertinu, kad esate čia“, – šmaikštavo jis. Tačiau kartu Katkus pabrėžė, kad šis „Naujų vėjų“ vakaras nėra įprastas: anksčiau renginys buvo siejamas su jaunųjų poetų ir prozininkų skaitymais, o šįkart dėmesys skirtas kultūriniams ir literatūriniams žurnalams. „Tekstų ieškojimas, redagavimas, visas bendras darbas yra ne mažiau svarbus nei pats rašymas“, – sakė Katkus. Būtent ši mintis ir nubrėžė tolesnio pokalbio kryptį – nuo pačių tekstų prie jų atsiradimo sąlygų, leidybos kasdienybės ir žmonių, kurie kultūros spaudą palaiko gyvą.
Uostamiesčio kultūrą reprezentuojantis „Kultūrpolis“
Vienu ryškiausių vakaro akcentų tapo pokalbis apie regioninę kultūros spaudą. Juta Kiudė pasakojo, jog „Kultūrpolis“ Klaipėdoje atsirado kaip atsakas į kultūrinės refleksijos trūkumą. „Pajutome, kad atėjome į tuščią lauką, kuriame buvome labai laukiami“, – sakė ji. Nors Klaipėdoje, anot Kiudės, vyksta daug kultūrinių renginių, jie ne visada sulaukia platesnio aptarimo, todėl naujasis, Klaipėdos savivaldybės finansuojamas leidinys užpildė iki tol juntamą tuštumą. Tai, kad „Kultūrpolį“ kuria patys klaipėdiečiai – uostamiestyje gyvenantys ir kuriantys žmonės, taip pat nėra atsitiktinumas. Leidiniui itin svarbu pateikti Klaipėdos kultūros savitumą iš vidaus, todėl siekiama jautresnio, vietos patirtimi paremto kalbėjimo apie uostamiesčio kultūrinį gyvenimą.
Be to, „Kultūrpolio“ atvejis išsiskiria ir tuo, kad pats pavadinimas Klaipėdos kultūros lauke nėra naujas. Pasak Kiudės, „Kultūrpolis“ kaip vardas egzistuoja jau daugiau nei du dešimtmečius – iš pradžių tai buvo interneto svetainė, dar iki socialinių tinklų eros telkusi informaciją apie uostamiesčio kultūrinį gyvenimą. Todėl naujasis žurnalas atsirado ne visiškai tuščioje vietoje: daliai skaitytojų pats pavadinimas jau buvo pažįstamas, tik šįkart jis įgavo leidinio pavidalą.
Virtualioje erdvėje gyvuojančios „Rankos“
Visai kitokį kultūros spaudos modelį renginyje pristatė virtualus literatūros, kultūros ir meno žurnalas „Rankos“, gyvuojantis jau dešimtmetį. Jo atstovas Tomas Vyšniauskas apie leidinį kalbėjo ne kaip apie stabiliai veikiančią redakciją, o veikiau kaip apie ilgalaikį bendraminčių susitarimą vis dar tęsti tai, kas kadaise prasidėjo iš idėjos. „Kartais atrodo, kad norisi tų „Rankų“ atsikratyti, bet tada pamatai, kad jau dešimt metų praėjo, ir pasidaro gaila įdirbio“, – dalijosi jis.
„Rankų“ išskirtinumas pirmiausia susijęs su leidinio nepriklausomumu ir savanoryste. Žurnalas nėra paremtas aiškia institucine struktūra ar nuolatiniu finansavimu, todėl jo pasirodymo ritmas priklauso nuo žmonių laiko, galimybių ir užsispyrimo. Pasak Vyšniausko, visi prie „Rankų“ dirbantys žmonės turi kitus darbus ir pareigas, todėl reikia derinti, kada kas galės redaguoti tekstus, maketuoti numerį ar prižiūrėti interneto svetainę.
Kartu „Rankos“ buvo pristatytos kaip laisva erdvė autoriams, kurie dar tik ieško vietos kultūrinėje spaudoje arba sąmoningai renkasi drąsesnę, ne visada patogią raišką. Vyšniauskas priminė, kad nuo pradžių žurnalas buvo sumanytas kaip leidinys pradedantiesiems, užpildantis tarpą tarp mėgėjiškų kūrybos būrelių ir profesionalios kultūrinės spaudos. Kalbėdamas apie autorių laisvę, jis pabrėžė: „Mes turime prabangą necenzūruoti.“ Vis dėlto ši laisvė nėra suprantama kaip savitikslis provokavimas – greičiau kaip galimybė publikuoti tekstus, kurie kitur galbūt sunkiau rastų vietą.
Žaisminga ir eksperimentuoti mėgstanti „Gegutė“
Tuo tarpu trečiasis leidinys „Gegutė“ diskusijos metu išsiskyrė ne tiek vienu aiškiu leidybos modeliu, kiek gebėjimu kiekvieną numerį paversti išskirtiniu – keičiant temas, dizainerius, vizualinę kalbą ir patį žurnalo toną. Pokalbyje Simonas Bernotas ir Deividas Preišegalavičius pabrėžė, jog šiam leidiniui svarbus ne tik tekstų turinys, bet ir tai, kokį pavidalą jis įgauna. „Mums tekstai labai svarbūs, bet ne mažiau svarbus ir dizainas“, – kalbėta diskusijoje. Gal todėl „Gegutė“ veikia ne kaip įprastas, vienodą struktūrą išlaikantis kultūros žurnalas, o kaip kaskart naujai permąstoma leidybinė forma.
Apie „Gegutės“ kintamumą detaliau pasakojo Simonas Bernotas: „Pirmas numeris buvo be konkrečios temos. Vėliau atsirado „jūrinė Gegutė“, nes gavome finansavimą Klaipėdoje. Trečias numeris buvo vestuvinis, nes labai daug autorių susibūrė aplink vieną leidinį – gavosi tarsi vestuvių puota.“
Žurnalo atstovai taip pat pabrėžė bendruomeninį kūrimo principą. Prie leidinio prisideda ne tik autoriai, bet ir dizaineriai, fotografai, muzikantai, iliustruotojai, o pats „Gegutės“ atsiradimas, kaip leido suprasti jo kūrėjai, dažnai priklauso nuo susitikimų, pokalbių ir spontaniškai gimstančių sumanymų. „Kartais viskas atrodo kaip haliucinacija, bet būtent iš to ir gimsta „Gegutė““, – teigė atstovai. Būtent dėl to šis leidinys pokalbio metu pasirodė kaip bene žaismingiausias kultūrinės spaudos pavyzdys – neatsisakantis kokybės, bet kartu leidžiantis rizikuoti, keistis ir kultūros žurnalą paversti gyvu kūrybiniu procesu.
Kas palaiko kultūros spaudą gyvą?
Nors „Naujuose vėjuose“ pristatyti leidiniai labai skyrėsi savo forma, vizualumu ir veikimo principais, juos jungė kelios bendros temos – bendruomeniškumas, entuziazmas ir pastangos išsilaikyti kultūros lauke. Diskusijos metu daug kalbėta apie darbą „iš idėjos“, savanorystę, ribotus finansinius resursus, autorių paieškas, redagavimo ir maketavimo sunkumus, leidinių matomumą bei santykį su skaitytojais. Vis dėlto pokalbis neapsiribojo vien tik kultūrinės spaudos sunkumų vardijimu. Išryškėjo ir kita pusė – gebėjimas kurti net tada, kai tam trūksta laiko, lėšų ar aiškių garantijų. Kultūrinė spauda tampa atsvara greitam vartojimui ir paviršutiniškam informacijos srautui – ji ne tik fiksuoja kultūros įvykius, bet ir susieja juos su platesniu visuomenės, kūrybos ir kasdienybės kontekstu. Būtent todėl „Nauji vėjai“ neapsiribojo trijų skirtingų leidinių pristatymu, o leido plačiau pažvelgti į dabartinę kultūrinės leidybos situaciją Lietuvoje: jos priklausomybę nuo bendruomenės, ribotus išteklius ir atkaklų norą skaitytojus supažindinti su lietuviškosios kultūros gausa.
Vakaro pabaigoje „Naujus vėjus“ pratęsė Jovaro Kelpšo ir Jokūbo Vingilio vedamas „Atviras mikrafas“. Programoje savo kūrybą skaitė patys dalyviai, o vakarą papildė ir italų rašytojos Violos Ardone atliekamos neapolietiškos dainos. Taip renginys iš pokalbio apie kultūros leidinius perėjo į gyvą kūrybos dalijimosi erdvę, dar kartą primindamas, kad Kauno literatūros savaitė siekia ne tik pristatyti profesionalų kultūros lauką, bet ir kurti atvirą erdvę naujiems balsams, eksperimentams bei bendruomenei.
