Su Nerijumi Babrausku nusprendėme susimatyti vos prieš keletą mėnesių kavos mėgėjams atvertoje kavinėje „Habits Coffee House“ šalia Soboro. Laukdama pašnekovo gėrėjausi akis lepinančiu minimalistiniu šios vietos interjeru, o tuomet nėriau į labai įdomų pokalbį apie įvairiausius interjerus ir architektūrinius sprendimus. Vakarais šios istorijos herojų dažniausiai galima sutikti Art Deco muziejuje, o dienomis – besisukantį po Kauno architektūros ar, tiksliau, modernizmo sceną.
Esi menotyros studentas, „Ekskurso“ bendruomenės narys, visai neseniai tapai Art Deco muziejaus gidu, o kiek seniau buvai ir „Kaunas 2022“ programos „Modernizmas ateičiai“ savanoris. Ką praleidau, ko dar nežinau apie tave, Nerijau?
Tiesą sakant, dažnai pasitaiko, kad ir pats pamirštu dalykus, kuriuos veikiu, – nuolat nutinka kas nors naujo. Kalbant apie architektūros sritį, turbūt pravartu paminėti, kad dirbau ir vis dar retkarčiais prisidedu prie projekto „Gatvės gyvos“. Tai iniciatyva Vilniuje, kuri ruošia netipines ekskursijas netipinėse vietose. Man teko rengti maršrutą apie Kauno tarpukario modernizmą – kiekvienas į savo telefoną parsisiuntęs programėlę gali pereiti tą maršrutą lydimas mano balso. Iki tol dažniausiai tiesiog klaidžiodavau, tad teko susimąstyti apie tai, kas galėtų būti įdomu vilniečiams, besilankantiems Kaune.
Dar buvo etapas, kai Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje dirbau gidu. Nepasakyčiau, kad tai šviesiausias mano gyvenimo etapas, tačiau darbas buvo tikrai unikalus – retam yra tekę iš viso pasaulio atvykusiems miesto svečiams pasakoti apie Čiurlionį. Taip, tai buvo tam tikras atitolimas nuo architektūros, tačiau dažnai nutikdavo taip, kad ne tik aprodydavau muziejų, bet ir papasakodavau apie nuostabų tarpukarinį jo pastatą.
Kaip tavo gyvenime prasidėjo architektūros era? Kas turėjo tam įtakos?
Tai visuomet mane traukė, bet turbūt netiesiogiai. Pamenu, vaikystėje kurioziškai pareiškiau tėvams, kad užaugęs noriu tapti kunigu. O to norėjau vien dėl to, kad, kaip kunigas, galėčiau užlipti į gimtajame Raudondvario miestelyje stovinčios bažnyčios bokštą. Panašios patirtys mane nuo vaikystės ir vedė prie architektūros – noras kur nors įlįsti ir pamatyti tai, ko nemato kiti.
Kalbant konkrečiau, viskas turbūt prasidėjo tuomet, kai pradėjau vaikščioti į ekskursijas, kurių čia, Kaune, ėmė daugėti kokiais 2015 metais. Atsirado „Ekskursas“, organizacija „Gražinkime Kauną“, ir aš visai netikėtai tapau etatiniu jų lankytoju. Daug dėmesio jie skyrė modernizmui, kuris tapo ir mano mėgstamiausiu architektūros stiliumi.
O kodėl būtent modernizmas pasiglemžė tavo dėmesį?
Ankstyvojo modernizmo principai ir estetika man labai patrauklūs. Niekaip negaliu to lyginti su kokia romanika ar renesansiniais dalykais, nes manęs tai visiškai nedomina. Jaučiu Kaune tam tikrą man labai svarbią atmosferą. Gera įlįsti į kokio tarpukarinio namo laiptinę, pajusti tą mistiką ir keistoką, bet labai įdomią aurą. To man retkarčiais pritrūksta kitų laikotarpių pastatuose. Svarbiausia, kad ta architektūra Kaune dar yra ir labai kokybiška – to turbūt nepasakytume apie sovietinius pastatus ar nemažą dalį šiuolaikinių statinių.
Dar mėgstu socmodernizmą, tačiau pastebiu, kad tokie pastatai po remontų dažniausiai praranda savitumą – ir viskas dėl per didelių pokyčių. Nemėgstu išlaižytų, išblizgintų restauracijų, nes pastatai dažniausiai praranda savo žavesį.
Kokie dar architektūriniai sprendimai ar detalės tau nepatinka?
Labai nemėgstu, kai architektai aukoja profesinę etiką dėl užsakovo interesų. Jie, kaip architektūrą išmanantys profesionalai, kartais pamina asmeninę garbę, kokybę ir miesto architektūros audinio vientisumą vien todėl, kad yra abejingi ir neturi stuburo. Retkarčiais architektūriniame kontekste ateina tokia nuodėminga mintis: sovietmečiu, kai buvo mažiau laisvės, buvo mažiau vietos ir įvairiausioms nesąmonėms. Dabar turime didžiulę laisvę. Dažnai iš to atsiranda daug labai gerų dalykų, tačiau dar dažniau išvystame labai nekompetentingų sprendimų.
Konkrečiau – nemėgstu daugumos Lietuvoje statomų kotedžų. Žinoma, nemėgstamų pastatų yra ir tarp tų, kurie pastatyti seniau – ypačpo Nepriklausomybės atgavimo, kai vienas po kito dygo kolūkinio baroko pastatai. Žmonės tuo metu labai norėjo pilių, nes turėjo daug pinigų ir buvo nutrūkę nuo sovietinių lenciūgų, – dabar visa tai net tampa folkloru. Nors, tiesą sakant, nepasakyčiau, kad labiau pykstu dėl šios architektūros negu dėl tos, kuri statoma dabar. Tuomet žmonės stengėsi, darė taip, kaip jiems atrodė gražu. O dabar – kepa kotedžus ir vienodai neišvaizdžius gyvenamųjų namų kvartalus.
Tvarkydami caro ar net tarpukario laikų pastatą, galime jį nurengti iki karkaso, tų tikrųjų medžiagų, ir siekdami natūralumo visa tai demonstruoti. Drįsčiau abejoti, ar šiuolaikiniai pastatai turės tokią pačią ateitį, kalbant apie pastato išlaikymą ir restauraciją. Žinoma, statomi ir įvairiausi prabangūs visuomeniniai pastatai, tačiau mano akyse vyrauja makrofleksinė butaforija ir net baugu darosi pagalvoti, kas bus tuomet, kai tie pastatai pasens, taps baisūs ir nieko kito nebebus galima su jais padaryti – tik nugriauti.
Kaip manai, ar ekskursijos metu gidas – labai svarbi figūra, prisidedanti prie pilno potyrio?
Mano akimis – taip, tačiau svarbu ir nepersistengti. Gidas – esminė ekskursijos dalis, ypač tuomet, kai ne viskas matoma plika akimi. Pasitaiko, kad pilnam potyriui būtinai reikia paaiškinimo.
Šiemet kartu su „Ekskursu“ organizavome ekskursiją „Pažangos“ bendrovės rūmuose Laisvės alėjoje. Labai ilgai to laukiau – tai vienas mėgstamiausių mano pastatų Kaune. Apsilankęs viduje supratau, kad nenoriu tos ekskursijos perkišti savimi, nes pats pastatas savaime labai įspūdingas. Supratau, kad įsimintiną patirtį žmogui galima sukurti net ir tuomet, kai nieko daug nepasakoji, – pakanka esminėse vietose užsiminti apie svarbiausius dalykus – visa kita pasako pats pastatas.
Žinoma, ne visos vietos tokios stiprios, kad ekskursijos dalyviai tyloje iškart pajustų pastato aurą. Pavyzdžiui, Art Deco muziejaus, kuriame dirbu gidu, situacija visai kitokia. Apartamentas, kuriame vyrauja vien Kauno tarpukario interjeras, yra nuostabus, tačiau, jeigu žmogus ten apsilankytų kaip įprastame muziejuje ir jį apeitų vos per kelias minutes, tikrai nepatirtų to, ką patiria dabar. Pilnam potyriui prireikia net poros valandų. Susiduri ne tik su erdve, bet ir su realia galimybe patirti to laikotarpio gyvenimą. Gauni pilną patirtį su gėrimais, pasivaišinimais, pasakojimais, tarpukario technikos išbandymais ir net kvapais – tokiu atveju gidas tampa visai kitokio svarbumo figūra.
Kuris architektas padarė didžiausią įtaką tavo suvokimui apie architektūrą iš bendrosios perspektyvos?
Alvaras Aalto, ryškiausias Suomijos modernizmo architektas. Iš Vakarų Europos atėjęs grynasis modernizmas diktavo ir gana mechaninius grynuosius modernizmo principus. Jie atsispindi žymiojo prancūzų-šveicarų modernizmo architekto Le Corbusier mėgtoje citatoje: „Namas – mašina gyventi.“ To meto modernistai kūrė mašinas gyventi, o A. Aalto tą modernizmą humanizavo, pritraukė arčiau gamtos, žmogaus ir natūralumo. Santykis su gamta ir liko esminis: būdavo pasitelkiamos vietinės medžiagos ir viskas iki smulkmenų pritaikoma žmonėms. Iki tokių detalių, kad net šviestuvų šviesa nerėžtų akies.
Prieš keletą mėnesių lankiausi Aalto projektuotoje Paimio sanatorijoje Suomijoje. Buvau pritrenktas to, kas jo sugalvota prieš 90 metų – visa ta galybė toje vietoje pritaikytų išradimų nebuvo nei kiek pasenę, nors šiais laikais daugelio yra pamiršti. Iki tokių smulkmenų kaip durų rankenos, už kurių neįmanoma užsikabinti su rankove, ar begarsės kriauklės rankoms plauti. Manau, šiais laikais būtų galima dažniau remtis ne tik paties Aalto, bet ir grynojo modernizmo principais. Prigalvota tiek daug gėrio, kurį būtų galima pritaikyti net ir tuose pačiuose kotedžuose, taip sukuriant mielesnę erdvę gyvenimui.
Įsivaizduok, kad pirmą kartą lankausi Kaune – ką man parodytum? Tiksliau – koks galėtų būti maršrutas.
Vienas dalykas, dėl kurio esu šiek tiek nepatenkintas – į Kauną atvykstančius turistus vis dar veža į senamiestį ir rodo Kauno pilį. Senamiestis, didžiąja dalimi pastatytas XIX a., tarptautiniame kontekste yra absoliučiai niekuo neišsiskiriantis.
Mes turime Kauno modernizmo architektūrą, kuri, galimas daiktas, bus paskelbta UNESCO pasaulio paveldo dalimi, o vis dar pasitaiko į Kauną atvykstančių žmonių, kurie apie tai nesužino. Mieliau tau aprodyčiau Naujamiestį ar Žaliakalnį. Man labai patinka pastarojo atmosfera – ten galima pamatyti daug kokybiškos modernizmo architektūros, pasislėpusios mažose gatvelėse. Tai lyg oazė miesto centre – viskas taip žalia ir ramu. Ten jaučiamas modernizmo santykis su gamta.
aš tiesiog pasakoju tau apie šimtametį skrudintuvą, stovintį ant stalo, arba pasakodamas dar leidžiu su tuo skrudintuvu išsikepti skrebutį ir jį suvalgyti. Visai kas kita, tiesa?
Papasakok man apie patirtis savanoriaujant „Kaunas 2022“ architektūros ir paveldo programoje „Modernizmas ateičiai“.
Pirmasis mano susitikimas su šia iniciatyva įvyko per pačios programos pristatymą – viskas vyko Kauno menininkų namuose, dalyvavo Vaidas Petrulis, Žilvinas Rinkšelis ir Marija Drėmaitė. Man labai patiko tas noras atkreipti pačių modernizmo pastatų gyventojų dėmesį į architektūrą, kurioje jie gyvena, ir pamažu kurti paveldo bendruomenę.
Prisijungęs prie komandos, dirbau su savo sumanytu atvirukų projektu – mėginome per pašto dėžutes pasiekti modernistiniuose pastatuose gyvenančius žmones ir informuoti apie jų gyvenamos vietos kultūrinę vertę. Tie atvirukai buvo ne tik žinutė, bet ir dovana – stengėmės ruošti unikalius pasisveikinimus su kreipimusi, gyvenamo namo istorija ir nuotraukomis.
Paskui tavo gyvenime dar nutiko ir „Ekskursas“. Gal gali plačiau papasakoti apie šią iniciatyvą?
„Ekskursas“ – tai tokia visuomeninė iniciatyva, orientuota į architektūrines ekskursijas. Taip vadinasi todėl, kad ekskursas yra ir ekskursijos formatas – 45 minučių trukmės koncentruota ekskursija, kurios metu pamatomos svarbiausios pastato erdvės ir sužinomi pagrindiniai faktai. Ne per daug ir ne per ilgai, kad nenusibostų. Ciklai vyksta du kartus per metus. Išrenkami objektai, kuriuos būtų įdomu išvysti iš vidaus, tuomet vyksta derybos su namo valdytojais dėl galimybės surengti ekskursijas ir išvysti nematytus kampus.
Daugelis žmonių savo galvoje nešiojasi stereotipą, kad ekskursijos yra ilgos ir nuobodžios. O šis formatas – nuostabus. Žmonės gali pamatyti visuomenei įprastai neprieinamas erdves. Pagrindinė „Ekskurso“ kryptis – modernizmo architektūra, nors dirbama ir su kitais stiliais. Seniau vyravusioje visuomenės kolektyvinėje atmintyje modernizmas neatrodė labai įdomus, tad džiugu, kad turime iniciatyvą Kaune, kuri pamažu tai keičia. Dabar modernizmas yra matomas ir cituojamas naujoje architektūroje. Net „Akropolyje“.
Pakalbėkime apie Art Deco muziejų, įsikūrusį Prano ir Vandos Gudavičių daugiabutyje, kurį suprojektavo Edmundas Alfonsas Frykas. Kiek žinau, vos prieš porą mėnesių prisijungei prie muziejaus įkūrėjų Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus komandos. Kaip atrodo tavo darbo valandos muziejuje?
Taip, prisijungiau praėjusių metų spalį. Vasarą nuėjau į jų vedamą ekskursiją ir iškart po jos Karolis ir Petras pakvietė prisijungti. Sukamės tame pačiame modernistų burbule – Kauno paveldo bendruomenė nėra didelė. Nebespėdami vesti ekskursijų jie nusprendė išplėsti komandą.
Prieš pradėdamas vesti ekskursijas labai intensyviai lankiausi tose, kurias vedė patys savininkai, – tai naudingiausias būdas mokytis. Įsitvėrus popieriaus lapą vesti ekskursiją man labai nemalonu ir nepatogu, tad norėjau pasiruošti ir viską pasakoti iš atminties. Žinoma, iki šiol kasdien susirašinėjame – aš pats ir ekskursijos lankytojai visados turime galybę klausimų. Kiekvieną dieną tos žinios tik pildosi.
Muziejus išsiskiria visapuse patyrimine patirtimi. Dažniausiai kitose ekskursijose negali išgyventi to, apie ką tau pasakojama. Įsivaizduok du skirtingus scenarijus: aš tiesiog pasakoju tau apie šimtametį skrudintuvą, stovintį ant stalo, arba pasakodamas dar leidžiu su tuo skrudintuvu išsikepti skrebutį ir jį suvalgyti. Visai kas kita, tiesa? Muziejus todėl ir buvo įkurtas privačia iniciatyva, siekiant suteikti žmonėms laisvę liesti visus eksponatus, išbandyti ir išgyventi tą laikotarpį, – Lietuvos kontekste tai gana unikalu. Žinoma, Kaune yra ir kitų memorialinių muziejų, kuriuose vyksta nuostabios ekskursijos, – pavyzdžiui, J. Zikaro namai. Ta vieta ir joje dirbanti muziejininkė Rasa Ruibienė labai įkvepia Karolį ir Petrą – jie dažnai man tai primena.
Kuri miesto gatvė yra tavo mylimiausia? Anksčiau esi minėjęs E. Fryko gatvę – galbūt kas nors pasikeitė?
Taip, mano nuomonė pasikeitė. Dabar mėgstamiausia vieta – Gedimino gatvės atkarpa nuo Soboro iki Putvinskio gatvės. Ten, mano manymu, susitelkę daug kokybiškos ir netgi sutvarkytos architektūros. Ir gatvė sutvarkyta, o jos gale matosi Soboras. Tai labai vaizdinga atkarpa, ypač vasarą, kai temsta, einant nuo Putvinskio gatvės. Man tai pati gražiausia, aukštą Kauno architektūrinę kokybę parodanti vieta.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. sausio nr. „Modernistai“.
