„Galėtų būti daugiau įvairovės, todėl labai džiaugiuosi prasidėjusiu judesiu kino teatre „Daina“, nors tai bus jau rimta salė“, – paklaustas, ar pakanka erdvės alternatyviai muzikai Kaune, sako Kristijonas Valančius.
Post punk / industrial trio „Akli“ vokalistas mus su Arvydu Čiukšiu įsileidžia į savo studiją antrame senosios Žaliakalnio sinagogos aukšte. Čia po truputį gimsta ir naujas grupės albumas. Pirmame aukšte vis nutinka įdomių veikėjų koncertai – juos ir kitą vyksmą kuruoja kolega muzikantas Regis iš „Flash Voyage“. Aptarti šįkart norisi patirtį ne salėse ir klubuose, o gatvėje. Ir žengus vieną žingsnį iš jos savo svajonės link. Visgi Kristijono muzikinis kelias prasidėjo kiek oficialesnėje vietoje – muzikos mokykloje Kretingoje.
Kokiu instrumentu mokeisi groti?
Saksofonu, ir orkestre dar grojau tūba. Bet kurti savo muziką mane įkvėpė mėgstamos grupės – norėjau groti taip, kaip jie. Kai pradėjau groti gitaromis, išsižadėjau pirmųjų instrumentų.
Tai saksofonu gatvėje grojęs nesi?
Ne, ne. Tik gitara. Tėvai spaudė vasarai susirasti darbą. Įsidarbinau prestižinėje įstaigoje – „Laukinių vakarų salūne“. Ištempiau savaitę, gavau atlyginimą – 27 Eur, ir nusprendžiau, kad pakaks. Visgi reikėjo prasimanyti pinigų – kodėl nepabandžius pagroti Basanavičiaus gatvėje? Taip vasarą ir praleidau. Sekėsi daug geriau nei salūne.
Norėčiau surengti koncertą priešais Soborą, naktį ar vakare, vasarą, kai šilta, ir kad Soboras būtų apšviestas raudonai, o visa Laisvės alėja būtų skirta publikai. Būtų žiauru.
Ar visada grodavai toje pačioje vietoje?
Migruodavau, nes aplinkinius užknisdavo tas pats repertuaras. Mėgdavom „Nirvanos“ koverius, eidavo lietuviškos dainos, stengiausi daugiau jų išmokti, pavyzdžiui, Kernagį. Iš esmės viską, ką išeidavo pagrot. Kas porą valandų visgi pradėdavom kartotis, tad kioskų pardavėjai pasiūlydavo patys įmesti man pinigų, kad tik eičiau kitur. Tuomet persikraustydavom.
Basanavičiaus gatvė skamba kaip konkurencinga vieta. Neteko pakovoti dėl geresnės lokacijos su kitais muzikantais?
Ne, ypatingų nuotykių šia prasme nebuvo. Pamenu mielą istoriją, kai priėjo chebra su instrumentais ir sako: mes einam groti prie tilto, bet neturim gitarinio picko, gal galit paskolint? Sakau, jo, sure. Daviau picką, o vakare atėjau, pasilabinau, pasiėmiau jį. Tad sakyčiau, kad atmosfera tarp alternatyvščikų buvo draugiška. Apskritai ta vasara buvo krikštas ugnimi! Visokių žmonių sutraukia Palanga, su visokiais teko susidurti. Kai kurie norėdavo patys pagroti, pavyzdžiui. Tas laikas padėjo įprasti prie grojimo kitiems žmonėms, kas yra beprotiškai svarbu.
Kauno gatves išbandei?
Taip, iki susiburiant grupei „Akli“ eidavau į požeminę perėją po Birštono gatve. Ten grodavo ir Regis iš „Flash Voyage“. Kaune gal mažiau buvo dainų prašytojų, kurių Palangoje netrūko. Tiesiog eina, paklauso, jei patinka – įmeta pinigų, nepatinka – neįmeta.
Dar esu grojęs „Gatvės muzikos dienoje“ Vilniuje, buvome su draugu Matu iš mano gimtosios Kretingos, kuris dabar bosu groja grupėje „jautì“. Smagu buvo, ir kai Kaune ji vyksta, būna gerai. Nors ir nebūtinai tavęs žmonės renkasi klausyti, bet gauni galimybę jiems groti.
Pats turi mėgstamų gatvės muzikantų? O gal nemėgsti?
Yra tų, kuriuos nuolat matau, girdžiu, priprantu, bet tada jie dingsta, jų vietą užima nauji. Gal čia kalba nostalgija, bet, man atrodo, prieš karantiną ši scena buvo daug gyvesnė, gal tik dabar ima atsigauti. Na, ir senamiestis tada buvo gyvesnis.
Ar mėgstu? Menas yra gražu. Spontaniškumas yra gražu. Man smagu mieste matyti ir girdėti kažką įdomesnio. Tai praskaidrina dieną, turtina kultūrą.
Tave ir kitus „Akli“ narius kiekvieną savaitę galima sutikti bare „Hogas“, kur vyksta grupių konkursas. Ar gerai suprantu, kad buvote tarp jo iniciatorių? Man atrodo, kad tokie konkursai – lyg pirmasis žingsnis iš gatvės pakeliui į didžiąją sceną.
Čia Benas Kalinauskas (grupės „Akli“ narys, – red. past.) daugiau papasakotų, tai jo projektukas, bet, taip, aš irgi ten beveik visada būnu. Susirenka labai daug jaunų muzikantų, dauguma kauniečiai. Man tai atrodo svarbu. Patys kaip grupė atėjome iš šios kultūros, susigrojome būtent prie Radijo gamyklos veikusio „Largo“ džemuose. „Flash Voyage“ irgi ten susiėjo. „Largo“ užsidarius, kelerius metus buvo vakuumas, nieko panašaus nevyko, tad „Hoge“ pradėjom rengti panašius džemus. Tai iš jų, aplink tą vietą buriantis muzikiniam ratui, išsivystė grupių konkursas. Kaip ir sakei, jauniems kūrėjams labai svarbu turėti vietą, kurioje gali pasireikšti, atrasti klausytoją, pasikrikštyti.
O kaip susigroja, susieina į grupę muzikantai? Ar tai kažkas panašaus į meilę iš pirmo žvilgsnio?
Iš pradžių susižavi kito žmogaus įgūdžiais – pagalvoji, kad norėtum su tokiu groti. Bet nebūtinai visa kita atitiks. „Largo“ džemuose susibūrė daug grupyčių, bent jau mūsų draugų rate, ir jos visos pradėjo tarpusavyje mainytis nariais. Gana daug laiko praėjo, kaip „Detuned Lights“ pragrojome gal dvejus metus, kol į grupę atėjo Benas, kurio soulo ir fanko projektas kaip tik baigėsi. Likome trise, tapome „Akli“.
Kokia bus „Hoge“ dabar vykstančio konkurso baigtis? Koks grand prix?
Moi (juokiasi). Kas laimės konkursą, tas laimės įrašą mano studijoje, kur dabar ir sėdime. O pats gražiausias dalykas būtų tai, kad konkurso dėka Kaune atsirastų daugiau kokybiškų grupių.
Jau pokalbio pradžioje aptarėme uždarų erdvių trūkumą, bet su atviromis ar paprasčiau?
„Kaunas 2022“ Vasaros scena Rotušės aikštėje pernai buvo labai geras dalykas. Mūsų vadybininkė Eglė ją kuravo! Šią vasarą net nežinau, ko tikėtis, – matysim. Kažką girdėjau apie naują judesį buvusiame „Ryšių kiemelyje“.
Jei neribotų techniniai ir finansiniai dalykai, kokioje Kauno vietoje norėtum pakoncertuoti?
Turiu tokią svajonę. Norėčiau surengti koncertą priešais Soborą, naktį ar vakare, vasarą, kai šilta, ir kad Soboras būtų apšviestas raudonai, o visa Laisvės alėja būtų skirta publikai. Būtų žiauru.
Kiek įtakos grupės „Akli“ skambesiui turi aplinka? Viena yra groti tamsiame „Kablyje“, kita – saulės atokaitoje Rotušės aikštėje. Aptariate būsimą nuotaiką prieš lipdami į sceną?
Mes bet kokioje aplinkoje bandome pasirodyti kuo stipriau. Nuolat keičiame kūrinių sąrašą, atsižvelgiame ne tiek į vietą, kurioje grojame, o į tai, ką tądien norime pasakyti ir kaip stipriai norime tai padaryti.
