Kartais norisi papasakoti apie ypatingą Kauno vietą, kitais atvejais – pristatyti asmenybę. O geriausia, kai abu šie dalykai sutampa. Senokai ieškojau progos susipažinti su Alvydu Surbliu, sykį jis mane nukreipė pas savo kolegą, o šįkart jau nebeišsisuko. Kalbėti apie leidybą Kaune ir nepatyrinėti, kas gi saugoma tradiciškai Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų spaudinių skyriumi vadinamose erdvėse, būtų labai keista. „Nuo pernai esame Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centras“, – pataiso vyresnysis bibliotekininkas, atsakingas už parodų rengimą.
Istoriko išsilavinimą turintis A. Surblys Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotame pastate, buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, darbuojasi daugiau nei du dešimtmečius. Šypteli ir purto galvą paklaustas, ar netrikdo jam įprasto ritmo į pastatą iš šiuo metu renovuojamos Boleslovo Zabulionio projektuotos postmodernistinės knygų pilies Radastų gatvėje sugužėję kolegos ir skaitytojai. Kalbantis laikas skrieja nepastebimai, specialistas atsako į visus įmanomus pasiteiravimus, pats patestuoja, ką aš ir fotografas žinome ar numanome apie knygas, ir ištraukia vis įdomesnį spaudinį lietuvių, lotynų, lenkų, rusų, prancūzų kalbomis, labai didelio ar labai mažo formato. Istorijos čia niekada nesibaigia.
„1944 metų gruodį į rūmus įsikėlė biblioteka, bet dar ne mūsų – tai buvo dabartinė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, vadinta Centraline. 1950 metais čia tilpo dvi bibliotekos – jau minėtoji ir mūsiškė, sritinė. 1963 metais „Mažvydas“ išsikraustė į sostinę ir paliko mums dalį savo fondo, beje, nelabai žiūrėdami, tad paveldėjome ir vertingų dalykų, atėjusių dar iš VDU bibliotekos, tuomet buvo pradėtas formuoti bibliotekos spec. fondas“, – pasakoja A. Surblys. Šio, ne visiems laisvai prieinamo dėl tarpukarinių leidinių ir, kaip sako pašnekovas, „skandalingų dalykų“, fondo pagrindu tik 1989 m. sukurtas Retų ir vertingų spaudinių skyrius.
Dažniausiai į šį bibliotekos skyrių beldžiasi savo sričių entuziastai, specialistai, ieškantys informacijos moksliniams darbams ar konkrečiam projektui. Studentai, žinoma, jau įgudo naudotis sistema „Epaveldas“, tačiau dar ne viskas suskaitmeninta. Juk kalbame apie šimtus tūkstančių knygų, žurnalų, albumų. „Oficialiai“ čia (ir šiek tiek Radastų gatvės pastato saugyklose) saugomi iki 1945 m. pasirodę leidiniai. Senas – juk nebūtinai vertingas, o vertingas – nebūtinai senas? Sulaukiu pritarimo.
1968 m. bibliotekoje atrasti trys inkunabulai – tai į rankraštines panašios ankstyviausiojo spaudos laikotarpio knygos, išleistos XV a. antroje pusėje, po Gutenbergo Biblijos. Lietuvoje jų yra per 500, daugiausia išleistų Vokietijoje, religinio pobūdžio. Vertybėmis laikomos ir knygos iš didikų kolekcijų: „Galime pasigirti Raudondvario dvaro Tiškevičių bibliotekos, Oginskių bibliotekos leidiniais, pažymėtais atitinkamais spaudais „Biblioteka Czerwonodworska“ ir „Biblioteka Plungianska“.“ Kiekvienas įrašas, antspaudas – vadinamosios marginalijos, galinčios padėti atskleisti nežinomų faktų, – suteikia daugiau vertės. Kaip ir išlikusių konkretaus leidimo egzempliorių skaičius. Todėl labai sudėtinga ar net neįmanoma nuspėti, kurie dabartiniai leidiniai taps vertybėmis.
„Senais laikome pasirodžiusius iki 1850 metų – tenka ieškančius „labai senos“ prieš du dešimtmečius išleistos knygos nukreipti pas kolegas“, – juokiasi Kauno istorijos entuziastas, dažnai sutinkamas įvairiuose renginiuose, vienaip ar kitaip susijusiuose su tarpukario Kauno aktualizavimu. Rodosi, kad dirbti bibliotekoje ir vis atrasti tai, kuo norisi dalintis, jam tikrai malonu: „Knisinėjuosi įvairiomis temomis. Daugiausia ekonomikos, laisvalaikio – restoranai, kavinės. Įdomu ir architektūra, pastatai, jų autoriai ir gyventojai.“ A. Surblys nespjauna į bulvarinę spaudą ir teigia, kad tarpukariu jos lygis buvo gerokai aukštesnis nei dabar: „Juokingiausios ir įdomiausios naujienos tos, kurios pateikiamos rimtai.“
Rugsėjį pristatyta A. Surblio parengta virtuali paroda „Modernizmo kodas: K. Donelaičio gatvė“. Joje – ne tik informacija ir vaizdinė medžiaga (tikrai daug nematytų kadrų!) apie pastatus, bet ir istorijos, bloškiančios beveik šimtą metų atgal. Žiūrinėdami parodą sužinosite, kur kauniečiai pirkdavo muzikos instrumentus, lankydavo siuvėjus, gamindavo midų ir vyną, kur veikė redakcijos ir leidyklos ir kokios gimnazijos vadovas gyveno bei kokios karalystės konsulatas dirbo priešais Kauno paveikslų galeriją įsikūrusios užeigos pastate.
Toliau planuose – paroda apie intriguojančius Vinco Mickevičiaus-Krėvės kūrybos puslapius. Pasirodo, jo redaguotas patarlių ir priežodžių rinkinio pirmasis tomas buvo konfiskuotas „dėl pornografijos“. Su Krėve Tautosakos komisijoje dirbęs Jonas Balys turėjo pastabų, į kurias atsižvelgta nebuvo. Sukilus ambicijoms Balys pasistengė, kad cenzūra reikalą sutvarkytų, ir net buvo apkaltinęs Krėvę tautosakos falsifikavimu. Vėliau Vytauto Didžiojo universitetas leido knygą platinti „moksliniais tikslais“. „Šioje parodoje bus daug polemikos“, – anonsuoja A. Surblys (paroda jau publikuota, ją ir kitas rasite čia – red. past.)
Cenzūra, konfiskavimas – taip, tokie faktai intriguoja. Ir jau minėtos vertės suteikia, kaip ir minėtos marginalijos. Drauge vartome 1937 m. išleistą „Moters magaziną“, pilną patarimų, kaip tapti puikia moteriške ir žydėti vyrų pasaulyje. Jame net 31 psl. reklamų: „Jei būtų išlikę bent dešimt egzempliorių, žurnalas būtų nieko vertas.“ „Magaziną“ leido Stasys Šiugžda, teatro veikėjas, šaulys ir, kaip sako bibliotekininkas, aferistas. Pasirodo, pirmajam numeriui Šiugžda ir iliustracijas, ir reklamas susirankiojo iš kitų leidinių, o antrajame plotą pardavinėjo rodydamas pirmąjį – maždaug, pažiūrėkite, kokios rimtos firmos pas mane reklamuojasi. Visas tiražas buvo sunaikintas, vienintelis „Moters magazinas“, kurio viršelis, be abejo, irgi nuvogtas, dabar saugomas K. Donelaičio gatvėje.
Paklaustas, ką pats laiko vertingiausiu atradimu, kas tikrai prasminga visuomenei, A. Surblys prisimena ne savo valdose, o Meno leidinių skyriuje atkapstytą Arno Funko darbų albumą. Jis panaudotas ir iki metų pabaigos A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje dar veiksiančioje parodoje, ir ką tik pasirodžiusioje dr. Marijos Drėmaitės knygoje: „Ilgą laiką niekas nekreipė dėmesio į albumą, pavadintą „Kauno architektūra“, bet man pavyko išsiaiškinti, kad jame – paties Funko darytos nuotraukos, jo darbų portfolio.“
Čia saugomos knygos ne tik „paveldėtos“, bet ir dovanojamos ar įsigyjamos – kartais ištisomis kolekcijomis. Vienas populiariausių tarp specifinės informacijos ieškančių lankytojų yra teisininko, istoriko Augustino Janulaičio fondas. Jį sudaro ir moksliniu, ir bibliofiliniu požiūriu vertingi leidiniai, apie 14 tūkst. vienetų. Beveik visą kolekciją 1966 m. bibliotekai už 8 tūkst. rublių (kaip pastebi A. Surblys, pusvelčiui) pardavė istoriko žmona. Nemažai vertingų leidinių bibliotekininkai įsigyja iš netoli veikiančio V. Staniulio knygyno-antikvariato. O ekonomisto, kooperatininko Prano Šalčiaus kolekcija, taip pat jo rankraščių fondas – giminaičio padovanoti.
Kai baigsis Kauno apskrities viešosios bibliotekos pastato Radastų gatvėje atnaujinimas, ten persikels Dokumentinio paveldo tyrimų ir sklaidos centras, Meno ir muzikos skyrius, Vaikų literatūros skyrius. Istorinis pastatas miesto centre ištuštės ir kol kas neaišku, kas gi čia galėtų vykti. Jam tikrai reikia remonto. Bet kaip gera, apžiūrėjus eksponuojamus inkunabulus ar Kazimiero Simonavičiaus „Didįjį artilerijos meną“ prancūzų kalba, klestelėti prie autentiško paties Landsbergio-Žemkalnio projektuoto stalo, pagaminto Jono Prapuolenio mokinio Jono Vainausko dirbtuvėse.
