Kaunas kaip kaprizingas svajotojas.
Kaunas kaip Kalnas, priglobiantis Lietuvos laivelį.
Kaunas kaip dulkinas Senamiesčio kiemas.
Kaunas kaip liūnas, spąstai ir išbandymas.
Kaunas kaip vertybinė sistema.
Kaunas kaip miesčioniška bala.
Kaunas kaip Atlantida.
Kaunas kaip maskaradas.
Kaunas kaip Menapolis.
Kaunas, kalbant literatūrinėmis kategorijomis, visuomet yra mitas. Mitas, kylantis iš žemiškųjų miesto veidų ir epochų. Kaunas kaip miestas-tvirtovė, kaip entuziazmu trykštanti Laikinoji sostinė, kaip uždaras miestas, kaip Sąjūdžio lopšys ir laukinio kapitalizmo žaidimų aikštelė.
Tekstuose Kaunas kaskart vis naujas. Naujas kaip įvykių sūkurio vieta, kaip lyrinis aš, kaip antagonistas, kaip tikrojo, realaus, visuomet kintančio miesto antrininkas, sustojęs viename kuriame laike, baltame lape, sutramdytas rašalu.
Ką vėlesniųjų kartų kūrėjai rašys apie XXI a. pirmojo ketvirčio Kauną, jo senuosius ir naujuosius personažus, archetipus ir laikinas madas, rašys? Kol kas nedrąsu tikėtis ir klausti. Bet pirmasis toks tarptautinis rašytojų ir knygų festivalis „Kauno literatūros savaitė“ jau pasišovė skirti daug dėmesio kauniečių ir iš Kauno kilusių autorių kūrybai, o ypač – jauniesiems Kauno literatams, jų kūrybinio potencialo skatinimui. Vieną jauną esė publikuojame šiame numeryje. Taip pat – pokalbius su festivalio iniciatoriais, už poezijos knygą „Žmonės“ daugybe įvertinimų apipilta Enrika Striogaite, vertėju Vytu Dekšniu, poezijos veikimo lauką plečiančia „Puota“. Repetuojame literatūrinio Kauno turistinį maršrutą ir skambiname į Liuksemburgą. Jis atsiliepia kvietimu rašyti.
Naujausio nemokamo mėnraščio numerio ieškokite bibliotekose, muziejuose, galerijose, knygų nameliuose, kavinėse, kitose kultūringose vietose. Arba skaitykite internete.
