„Tai dabar jau kiekvienam seimo nariui įsteigsim po atminimo metus? Visiškas nusisapaliojimas“, – taip atsitiktinis interneto komentatorius įvertino naujieną, kad 2023-iaisiais siūloma minėti prieš 140 metų gimusios Felicijos Bortkevičienės metus.
Taip, šiemet Lietuvoje yra ne tik Vilniaus ir Gedimino laiškų, Klaipėdos krašto bei Šventojo Juozapato metai, bet ir, tarp kitų, F. Bortkevičienės metai. Komentatorius nebuvo teisus, ne kiekvienas ano ir šio laiko parlamentaras ar bet kuris kitas žmogus tiek spėtų per gyvenimą nuveikti. Leidėja, knygnešė, politikė, masonė ir labdarė – tiek punktų aptarėme, jų svarbumą pasvėrėme su šios istorinės asmenybės biografiją gerai išmanančia profesore Virginija Jurėniene.
ji 1919 metais, kai lenkai užėmė Vilnių, ant rogučių sukrovusi pervežė vyriausybinius dokumentus į Kauno traukinį.
„Tuomet visos didžiosios moterys buvo labdaringos, visos atverdavo piniginę ir padėdavo tiems, kuriems reikia, įskaitant nuteistuosius, – tokia buvo vyraujanti katalikiška moralė: jei gali ir turi, kodėl gi neduoti“, – pastebi V. Jurėnienė. Visgi galima atskirti parodomąjį rėmimą, dažnai įprasminamą pokyliais, ir kasdienę labdarystę. Felicija – prie pastarųjų. Šlovės jai nereikėjo.
Gimusi Povickaite Felicija buvo bajoro duktė, vaikystėje kalbėjusi lenkiškai, lietuviškai gerai pramokusi tik jau tapusi Bortkevičiene ir su vyru (beje, jos šeimos dvaro ekonomo sūnumi) persikrausčiusi į Vilnių. Beje, mokėsi ji ir Kauno mergaičių gimnazijoje, iš kurios buvo pašalinta už nepaklusnumą – atsisakė melstis cerkvėje. Vilniuje moteris giedojo jau lietuviškai, nors teigiama, kad nebuvo religinga, tad šią iniciatyvą reikėtų prirašyti prie jos kaip politikės bruožų. O jų daug – būsimoji kandidatė į Lietuvos prezidentus stovėjo prie Lietuvos demokratų partijos ištakų. Demokratė ji buvo nuoširdžiai ir iki pat mirties.
Įvairiose enciklopedijose F. Bortkevičienė pristatoma ir kaip knygnešė. Akivaizdu, lietuvių kalba, jos sklaida moteriai buvo svarbi visą gyvenimą, net tai draudžiant caro valdžiai. „Žiūrint į to meto sąmoningą visuomenę, turbūt nebuvo tokio, kuris neslėpė, nenešė ar nesaugojo. Kartais sako, kad krepšinis yra mūsų religija. Aš augau su krepšiniu, nes kiekvienas „Žalgirio“ susitikimas su CSKA būdavo kaip rezistencijos išraiška. O anuo laiku spauda buvo Lietuvos ėjimas į nepriklausomybę, viena iš to išraiškų. Buvo gal trys dideli knygnešių tinklai. Gal mane kas nors pasmerks, bet tai buvo ir didžiulis verslas. Knyga buvo gal net ir pasididžiavimo simbolis. Nereikia sumenkinti ir Felicijos, akivaizdu, kad ji tuo užsiėmė. Bet tarp tų garsiųjų knygnešių nepatenka. Be to, ji buvo bajoraitė ir jos namų taip nekratė, kaip kokio nabagėlio. Nes kiekvienas žandaras žinojo, iš ko galima gauti ir iš ko negalima“, – dėsto V. Jurėnienė.
dar šešiolikos ji maištavo, buvo išmesta iš paskutinės klasės, kas anuomet buvo visai negirdėta.
Apie 1900–1914 m. Lietuvoje ir JAV veikė pogrindinė Kalinių kasa, skirta padėti lietuviams, kurie buvo teisiami Rusijoje, – šioje organizacijoje F. Bortkevičienė darbavosi. O nuo 1903 m. vadovavo „Žiburėliui“. Draugiją neturtingam mokslo siekiančiam jaunimui šelpti dar 1894 m. įkūrė Jadvyga Teofilė Juškytė ir jai iki 1903 m. vadovavusi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Mano pašnekovė pabrėžia, kad ir šiandien organizavimosi, išradingų lėšų pritraukimo būdų galime mokytis iš XIX a. – juk G. Petkevičaitė išties buvo bitininkė, XXI a. terminais, socialinio verslo atstovė. Na, o F. Bortkevičienė pati didelių turtų neturėjo, bet prie draugijos fondo galimai prisidėjo neblogą algą gaudavęs jos vyras inžinierius Jonas Bortkevičius. Jis mirė 1909 m., vėliau per gyvenimą Felicija ėjo viena.
Oficialiai „Žiburėlio“ draugija registruota tik 1906 m., bet iki tol jau buvo spėjusi paremti tokius asmenis kaip Žemaitė, Vincas Kudirka, Jonas Biliūnas. 1921 m. Kaune atvertas „Žiburėlio“ bendrabutis. F. Bortkevičienė turėjo ir didesnių rūmų viziją, bet ši nebuvo įgyvendinta. „Akivaizdu, Lietuva buvo per maža ir per jauna užsiimti tuo metu, sakyčiau, grandioziniu projektu. Bet svarbu įvertinti perspektyvinį mąstymą. Tokių žmonių, kurie galėtų mąstyti perspektyviai, ir šiandien nėra labai daug.“
V. Jurėnienė mano, kad „Žiburėliui“ F. Bortkevičienei sekėsi vadovauti ir dėl jauno energingo amžiaus, plataus mąstymo, finansinio raštingumo, ir dėl ryšių. Juk ji buvo pirmoji moteris masonė Lietuvoje (šiai ložei priklausiusi ir G. Petkevičaitė-Bitė, – red. past.). Dar gyvendama Vilniuje tapo „12 apaštalų“ draugijos nare – kai kur rašoma, kad nuėjo tiesiog vietoj sergančio savo vyro. „Čia yra didžiausia neatskleista paslaptis. Niekas negali pasakyti, kokiu būdu ji ten pateko, nes tai slapta organizacija. Gal tai jos ypatingumo klausimas? Juk dar šešiolikos ji maištavo, buvo išmesta iš paskutinės klasės, kas anuomet buvo visai negirdėta“, – svarsto V. Jurėnienė. Paklausta, ar jai gyvai būnant žmonės šį faktą žinojo, pašnekovė suabejoja.
„Žiburėlio“ veikla nebebuvo tokia reikšminga, Lietuvai tapus nepriklausoma, nes tuomet pati valstybė sutelkė daugiau pastangų remti talentus. Bet veiklų straipsnio herojės dienotvarkėje nesumažėjo. 1918–1939 m. ji dirbo Moters globos draugijoje. 1920–1922 m. buvo Steigiamojo Seimo atstovė nuo Lietuvos valstiečių sąjungos. Kaip rašoma „Vikipedijoje“, mandato atsisakė, tačiau 1921 m. sausį vėl pradėjo darbą Seime vietoje mirusio kolegos. Taigi už ką Felicija kovojo kaip politikė? V. Jurėnienė teigia, kad svarbiausia, nepaisant partijų pavadinimų, – pagalba žmogui. Net būdama demokratų partijos nare F. Bortkevičienė šelpė ir komunistus. Ir tarpukariu, jai dirbant „Varpo“ spaustuvėje, visi galėjo ateiti pagalbos: „Nesvarbu, kiek ji turės – tiek ir atiduos. Atminkite, kad ji lygiai taip pat, nuo to paties Smetonos režimo, kentėjo, buvo kalinama, tad atjautą lėmė ir asmeninė patirtis.“
Galbūt ji nematė didesnio tikslo negu Nepriklausomybė.
Į valdžią grįžus Smetonai moteris, kaip leidėja (1921–1931 m. AB „Varpas“ direktorė, 1931–1932 m. žurnalo „Varpas“ redaktorė, 1922–1936 m. „Lietuvos žinių“ atsakingoji redaktorė), atsisakė skleisti, jos manymu, režimo propagandą. Galima manyti, kad režimui ji buvo nepalanki ir dėl savo veiklos, ir dėl asmenybės, žinomos ir vertinamos visuomenėje nuo XX a. pradžios. Bet grįžkim dar šiek tiek atgal, į Nepriklausomybės priešaušrį.
Ar F. Bortkevičienė galėjo tapti Vasario 16-osios signatare? V. Jurėnienė mano, kad taip. „Jei būtų grįžusi. 1916 metais ji sukūrė organizaciją šelpti Prūsijos lietuviams, kurie karo pradžioje, 1914 metais, kaizerinei Vokietijai užėmus Prūsiją, buvo ištremti į Sibirą. Taigi ji išvažiavo rinkti lėšų, daugiausia Rusijoje. Tuomet Lietuvoje sudaryta Krašto taryba tarpininkavo tarp Lietuvos ir kaizerinės Vokietijos. Nebuvo numatyta, kad taryba taps valstybės institucija, kad pasirašinės tokius dokumentus. Čia tiesiog istorinių aplinkybių klausimas. Bet būtų tapusi signatare šimtu procentų, nes pažiūrėkite – kas sėdi Didžiajame Vilniaus Seime? Felicija. Arba Petrapilio organizaciniame komitete? Felicija.“
Atminimas. Simbolinis, bet gyvas. Nuo 2004 m. teikiama Felicijos Bortkevičienės Kalbos premija už reikšmingą, neatlygintinai atliekamą lituanistinę veiklą Lietuvos ir užsienio šalių piliečiams, organizacijoms ar institucijoms. Premijos laureatas skelbiamas gegužės 7-ąją, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, o premija įteikiama gruodžio mėnesį. 2022 m. Seimo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija premiją skyrė Vilniaus universiteto dėstytojui, literatūros kritikui, eseistui ir redaktoriui dr. Regimantui Tamošaičiui.
Profesorės klustelėjau, ar reikėtų dar kokio deramo F. Bortkevičienės įamžinimo. „Manau, kad Kaunas ten, kur buvo „Varpo“ spaustuvė (Gedimino g. 44, – red. past.), būtinai turėtų atrasti jai vietą. Ji ten šalia ir gyveno, ir pašarvota buvo 1945-aisiais būtent spaustuvėje. Tai turėtų būti varpas, gal laikraštis, bet ne Felicija. Aš prieš skulptūras ir biustus. Juk ji buvo labai kukli moteris, dirbo tyliai, nedalyvaudavo labdaros vakarienėse, puotose. Be to, manau, kad ji, kaip ir kitos stiprios moterys, turėtų atsirasti vadovėliuose šalia Stulginskio, Smetonos, Griniaus. Juk tai ji 1919 metais, kai lenkai užėmė Vilnių, ant rogučių sukrovusi pervežė vyriausybinius dokumentus į Kauno traukinį.“ Beje, su Kaziu Grinium ir Smetona Prezidento rinkimuose susikovė F. Bortkevičienė (ne pati save iškėlusi) ir G. Petkevičaitė-Bitė. Kiek Grinius prezidentavo, visi žino. Kaip viskas galėjo būti, fantazuoti galima ilgai.
Nuo ko Felicija mirė, V. Jurėnienė pasakyti negali: „Galbūt ji nematė didesnio tikslo negu Nepriklausomybė.“
