Neseniai į rankas pakliuvus Sandros Bernotaitės romanui „Akys chimeros“, įtaigiai nukeliančiam į tarpukario literatūrinį Kauną, pagalvojau, kad ši istorija galėtų būti užrašyta ir literatūrologės Agnės Cesiulės, aktyviai įsitraukusios į lietuvių literatūrinį lauką. Pastaruosius kelerius metus pašnekovė rengia disertaciją, kurioje tyrinėja 1938 metų lietuvių literatūrą ir tais metais leistą literatūrinį žurnalą „Dienovidis“.
Šiuo metu Agnę galite susitikti ne tik VDU Literatūros katedros koridoriuose, bet ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuriame ji dirba kultūrinės veiklos organizatore. Būtent vienas jos organizuojamų ciklų – „Cesiulė kalbina“ – pasufleravo pavadinimą ir šiam interviu. Tai, ką papasakojau, tėra maža dalis visų Agnės veiklų ir energijos, supančios šią literatų ir literatūros mėgėjų būrėją.
Agne, esate literatūrologė, šiuo metu ir filologijos krypties doktorantė. Akademinį kelią pradėjote psichologijos bakalauru, bet, rodos, visi keliai vedė iki VDU Literatūros katedros. Kaip pasirinkote šią sritį?
Prisipažinsiu, į psichologiją stojau turėdama šiek tiek stereotipinį įsivaizdavimą apie šią profesiją. Prisižiūrėjusi visokių „Sopranų“, įsivaizdavau, kad galėčiau sėdėti ant fotelio prieš kokį įdomų personažą ir interpretuodama jo patirtis gelbėti pasaulį. Tačiau studijuodama supratau, kad interpretacijų ir romantikos šioje profesijoje mažiau nei rėmų ir atsargaus apskaičiavimo. Konsultuodama realų žmogų visas savo „genialias“ įžvalgas turėčiau pasilaikyti sau, nes, kad ir kokios įdomios būtų, jas išsakydama galiu žmogui labiau pakenkti nei padėti. Vis dėlto psichologijos studijos davė naudos – labiau pažinau save, aiškiau suvokiau savo poreikius bei gebėjimus. Kai supratau, kad nedirbsiu psichologe, ėmiau ieškoti, kur galėčiau save pritaikyti ir jaustis komfortabiliai.
vilkinu laiką prie Prisikėlimo bažnyčios, už kariliono ar ant Soboro laiptų ir kartais įkišu delną Karo muziejaus liūtams į nasrus.
Bet kur užsukusi, į mažą parduotuvėlę ar socialinių paslaugų įstaigą, į mokyklą ar biurą, „matuodavausi“ darbo vietą – stebėdavau kurį nors darbuotoją, jo aplinką, kolegas ir įsivaizduodavau save toje vietoje. Bet niekas netiko. Traukė universitetas, norėjau toliau mokytis, tik nežinojau ką, kol galutinai atsisukau į save – smalsi stebėtoja, fantazuotoja, turinti savitą paralelinį požiūrį, vaikystėje net rašiau fantastinius „romanus“. Tik literatūra, ir niekas kitas. Atėjusi į tuometinę Lietuvių literatūros katedrą pasijutau, tarsi man po kojų būtų nusitiesęs raudonas kilimas. Kaip dabar juokiuosi, kartais tam, kad suprastum, ką nori veikti gyvenime, reikia pabaigti psichologijos studijas.
Šiuo metu dirbate Maironio lietuvių literatūros muziejuje kultūrinės veiklos organizatore. Papasakokite, kaip pasirinkote darbą šiuose literatūros namuose?
Praėjusį pavasarį viešėdama Paryžiuje per gana trumpą laiką aplankiau daug muziejų. Apsvaigusi nuo paryžietiško žavesio, nuo istorijos ir meno didingumo bei estetikos, tuose muziejuose visai netyčia irgi „pasimatavau“ darbo vietą. Tada ir nusprendžiau, kad dirbsiu muziejuje, o tai, kad Kaune turime būtent literatūros muziejų, buvo atsakymas. Atrodo, kad toliau viskas buvo tik techninės detalės. Grįžusi į Kauną parašiau laišką muziejaus vadovei, išdėsčiau, kokių veiklų galiu imtis, kokios patirties turiu, prisegiau gyvenimo aprašymą ir išsiunčiau. Gavau atsakymą, kad komanda pilnai sukomplektuota, tačiau mano kandidatūra sudominusi. Po poros mėnesių draugė atsiuntė skelbimą, kad Maironio muziejus ieško kultūrinės veiklos organizatoriaus (-ės). Darbo pokalbis truko apie penkiolika minučių ir jau tą patį vakarą gavau žinutę, kad esu kviečiama prisijungti. Anksčiau daug kartų įvairiais reikalais lankiausi šiame muziejuje, bet tik atėjusi pasirašyti sutarties nusprendžiau lėtai pasivaikščioti po erdves. Ir labai nustebau pamačiusi, į kokį modernų ir gražų muziejų atėjau dirbti.
Muziejuje aktyviai buriate literatūros ir kino gurmanus, siūlydama prasmingų laiko leidimo būdų knygų pristatymuose, kino ar pokalbių vakaruose. Atrodo, salės greitai užsipildo, o kartais po renginių žmonės visai neskuba skirstytis. Kaip manote, kokios savybės ir žinios padeda ieškant ir atrandant tai, kas lankytojams gali būti įdomu?
Muziejuje vykdoma daug kultūrinių veiklų, kurios pritraukia daug žmonių. Vyksta ir kiti renginiai, minėjimai, parodos, ekskursijos, edukaciniai užsiėmimai. Yra milžiniškas literatūros archyvas. Rengiamos paskaitos ir konferencijos. Manau, lankytojų pasirinkimą lemia jų pačių skonis ir poreikiai. Muziejuje dirba daug skirtingų darbuotojų, čia svarbios įvairios jų savybės ir žinios. Man pačiai padeda šiokia tokia orientacija šiuolaikiniame literatūros lauke ir noras šiame lauke dalyvauti. Man rūpi grįžtamasis ryšys, tačiau veiklos, kurių imuosi, visų pirma turi būti įdomios ir svarbios man pačiai. Tad galbūt mano ir lankytojų norai sutampa. Po vieno renginio su Rasa Aškinyte nutarėme, kad į namus rašytojo šiaip sau pasikalbėti juk nepasikviesi, o čia tokia vieta ir galimybė, kad visiems naudinga ir įdomu: ir rašytojui, ir man, ir miestiečiams, ir apskritai literatūrai.
Vienas iš naujų renginių – pokalbių ciklas „Cesiulė kalbina“, į kurį jau buvote pasikvietusi Domantą Razauską, Elžbietą Banytę, Valdą Papievį ir kitus.
Šio ciklo idėja ir pavadinimas gimė su muziejaus administracija aptariant galimas mano veiklas. Tai jokia naujovė – tiesiog pakviečiu žmogų, kuris, mano manymu, turi ką pasakyti, ir užduodu jam klausimus. Įprastai susitikimai su autoriais rengiami jiems sukūrus ką nors naujo ir būtent tam pokalbyje skiriamas didžiausias dėmesys. Tačiau man maga atidžiau pažvelgti į asmenybę: koks šio žmogaus požiūris į vieną ar kitą reiškinį, kokie atsiminimai jį lanko, kaip sprendžia kasdienybės reikalus, kas jam svarbu, dėl ko nerimauja ir kuo mėgaujasi – gal galiu iš šio žmogaus ko nors išmokti ar pritaikyti sau. Manau, taip užsimezga nematoma bendrystė. Ir jei į susitikimą atėjusieji tą bendrystę pajunta, net jei tik vienas žmogus nors vienu lašeliu, mano tikslas pasiektas.
Galbūt yra renginių, kurių nepaminėjau, tačiau jie ne mažiau svarbūs muziejaus ir jūsų veikloje?
Į ciklą „Duetai“ kviečiu du man kuo nors panašius autorius. Vyksta naujų knygų pristatymai. Ieškome jungčių su kitomis meno sritimis, pavyzdžiui, rudenį pristatėme Eglės Frank knygą „Mirę irgi šoka“ su tango šokėjomis iš „El Tango Club Espacio Cultural“, o gruodį vyko Aušros Kaziliūnaitės poezijos skaitymai iš knygos „Jūros nėra“, grojant Tado Greičiūno elektroninei muzikai. Surengėme tradicinį Moterų kūrybos vakarą, kurio ištakos siekia 1930 metus. Bendradarbiaujame su festivaliais „Scanorama“ ir „Kauno literatūros savaitė“. Turiu ir naujų idėjų bei planų, kuriuos norėčiau įgyvendinti. Norėčiau daryti daugiau svarbių dalykų, tik nebelieka laikoo juo labiau tam, kas nesvarbu.
Dvejus metus buvote ir Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos dalimi, kur knygų mylėtojus pakvietėte į ne vieną renginį. Tai buvo knygų pristatymai, parodų atidarymai, pokalbiai, paskaitos, diskusijos ir netgi siaubo literatūros festivalis „Tamsumos“.
Kudirkos bibliotekoje įsidarbinau bibliotekininke.Aptarnaudama skaitytojus, nešiodama knygas iš lentynų ir atgal po kurio laiko ėmiau jausti, kad dūstu. Atrodė, jokio skirtumo – ar čia, ar prekybcentrio kasoje, vis tiek gyvenimas kaip svetimas filmas plaukia prošal, o aš nedarau, ko noriu. Buvau baigusi literatūrologijos magistro studijas ir norėjosi savo žinias naudoti. Norėjau parodyti bibliotekoje besilankantiems žmonėms šiuolaikinę lietuvių literatūrą ir jos autorius, suvesti juos gyvai. Tuomet nuėjau pas bibliotekos direktorę ir paprašiau, kad man leistų organizuoti renginius, kviesti į biblioteką rašytojus, pristatyti naujas knygas. Leido suorganizuoti tris bandomuosius renginius, po kurių turėjo nuspręsti, galiu aš tuo užsiimti bibliotekoje ar ne. Pažinojau rašytoją Audronę Urbonaitę, buvau parašiusi jos knygos apžvalgą, buvom susitikusios ir bendravusios literatūros forume „Šiaurės vasara“. Parašiau jai, paaiškinau situaciją ir pakviečiau atvykti, o ji iškart mielai sutiko. Neturėjau tam renginiui biudžeto, negalėjau samdyti moderatoriaus, taigi pati su rašytoja stojau į sceną. Taip ir prasidėjo mano kaip literatūrinių renginių organizatorės karjera. Kuo toliau, tuo labiau mano apetitas augo. Vieną po kito į biblioteką kviečiau įvairiausius autorius, menininkus, mokslininkus, mokiausi juos kalbinti ir kalbėti viešai. Kartais renginiai vykdavo kas savaitę, tuo pat metu turėdavau atlikti ir tiesiogines bibliotekininkės pareigas – aptarnauti skaitytojus. Išgyvenau tada tikrus amerikietiškus kalnelius – nuo pervargimo ir ašarų iki euforijos dėl pavykusio renginio. Bet mačiau savo veikloje prasmę ir buvau laiminga. Po poros metų mane vėl ėmė traukti universitetas, tad įstojau į doktorantūrą. Palikau biblioteką ir nėriau į literatūros tyrinėjimus.
Esate VDU Literatūros katedros doktorantė, artėjate prie disertacijos pabaigos. Jeigu dar nepavargote apie ją pasakoti, pasidalinkite, kokią temą nagrinėjate.
Tyrinėju 1938 m.lietuvių literatūrą ir tais metais ėjusį literatūrinį žurnalą „Dienovidis“, kurio redakcijoje kartu dirbo skirtingų pažiūrų, bet į aukšto lygio literatūros sklaidą orientuoti rašytojai: Vincas Mykolaitis-Putinas, Bernardas Brazdžionis, Petras Cvirka, Antanas Vaičiulaitis ir Jonas Šimkus. Tais metais pasirodė nemažai mums dabar gerai žinomų kūrinių: Kazio Binkio „Atžalynas“, Salomėjos Nėries „Diemedžiu žydėsiu“, Ieva Simonaitytė rašė romaną „Vilius Karalius“ ir periodikoje publikavo ištraukas. 1938-aisiais po trejų metų pertraukos įvyko trečiasis Moterų kūrybos vakaras, tas pats, prie kurio tradicijos tęsimo man teko garbė šiemet prisidėti. Mano tikslas – aprašyti tų metų literatūrinius santykius. Kas ką rašė, kas ką išleido, kas su kuo bendradarbiavo, kas liko nuošalyje, kas siejo vienus autorius su kitais, kokie galios santykiai veikė, kas reiškėsi daugiau, kas mažiau ir panašiai.
Esate kaunietė, studijavote ir dirbate šiame mieste. Ar Kaunas įkvepia kūrybai?
Gimiau Kaune ir dalį vaikystės gyvenau centre, Kęstučio gatvėje. Mokiausi Aušros gimnazijoje, tad Laisvės alėja, Miesto sodas, dalis senamiesčio man buvo kaip savas kiemas. Kai buvau beveik paauglė, mūsų šeima išsikraustė į kaimą Aukštaitijoje. Dalį gyvenimo praleidau ten, vėliau kitame mieste, bet tik atvažiavusi į Kauną pasijusdavau esanti namie. Kai pagaliau sugrįžau čia gyventi, atrodė, kad atgavau visus pojūčius. Dabar gyvenu pusiau centre, pusiau Žaliakalnyje, dirbu senamiestyje – žinoma, mane tai įkvepia kūrybai, veiksmui, gyvenimui. Įkvepia, kai vaikštau gatvėmis ar palei Nemuną, einu per aikštes ir parkus, kaskart naujai apžiūriu Žaliakalnio architektūrą ir kerotus Ąžuolyno medžius, vilkinu laiką prie Prisikėlimo bažnyčios, už kariliono ar ant Soboro laiptų ir kartais įkišu delną Karo muziejaus liūtams į nasrus. Galbūt tai aura, o galbūt namai.
