Pirmieji Šiaurės Amerikos gyventojai iš ąžuolo gilių ruošdavo įvairiausią maistą: surinktas šviežias giles išlukštendavo, gerai sugrūsdavo, supildavo į tankiai supintą krepšį ir taip palaikydavo porą dienų. Iš gautų miltų kepdavo duoną, virdavo sriubas, ruošdavo saldėsius.
Panašių receptų būta ir Lietuvoje – autentiškuose memuaruose minima, kad Žaliakalnio ir viso Kauno miesto moterys išradingai naudojo nepritekliaus metų produktą – ąžuolo giles, kurias skrudindavo ir ruošdavo gėrimą. O štai trijų kauniečių – Jono Oškinio, Jūratės Miliutienės ir Monikos Briedienės – inicijuotas socialinis projektas „Pelėdų kava“ savo renginių metu ir dabar vaišina lietuviška gilių kava.
Susitikus Raseinių gatvėje esančiame Kauno Vinco Kudirkos bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje, kur vyko adventinės dirbtuvės su „Pelėdų kava“, viena pagrindinių šio projekto iniciatorių – Jūratė Miliutienė – pasakojo, kad projekto mintis užgimė jai atsikrausčius gyventi į Žaliakalnį: „Ėmiau domėtis šios vietovės istorija ir pamačiau, kad retkarčiais vyksta Jono Oškinio ekskursijos – ten susipažinome ir vis pasikalbėdavome, kad čia, Žaliakalnyje, kažko trūksta, nes miesto svečių ar turistų ši miesto dalis pritraukia nepakankamai. Po kiek laiko išgirdau apie brito Philipo Tulbos mokymus apie socialinį verslą – reikėjo trijų žmonių, tad pasiūliau Jonui su Monika prisijungti bei padirbėti kartu. Su Monika susipažinome Žaliakalnyje esančiame darželyje, kurį lankė mūsų abiejų vaikai, – pasirodė, kad sutampa poreikiai.“
Kava „Pelėdų kavos“ bendruomenei – šventas dalykas.
Gilių kavos stalo bendruomenė „Pelėdų kava“ šiandien – savo turtinga istorija besidomintys Žaliakalnio gyventojai, kurie, įkvėpti tarpukariu dvelkiančios aplinkos, kartu gurkšnoja gilių kavą ir dalinasi kultūros gyvenimo naujienomis, o kartais pasileidžia ir į ekskursijas, lanko įvairius muziejus, parodas. Gido Jono teigimu, tokio pobūdžio iniciatyvos miestui ir patiems rajono gyventojams – labai reikalingos: „Žaliakalnyje vis startuoja kokios nors veiklos, bet gana greit nutrūksta. Todėl labai norėtume, kad mūsų bendruomenės šūkis kalbėtų apie žmonių iš įvairiausių sektorių prisijungimą. Pavyzdžiui, rajone neseniai atsinaujino „Sinagoga Studio“ erdvė, kurioje vis dažniau vyksta įvairiausių muzikos žanrų koncertai – būtų labai malonu pabendradarbiauti. Mums norisi, kad tokio pobūdžio iniciatyvos mus rastų ir padėtų auginti tą bendruomenę – vėliau veiklos tikrai atrasime kiekvienam.“
Jonas „Pelėdų kavos“ renginiuose pastaruosius keletą metų reguliariai veda ekskursijas. Kilęs iš Žaliakalnio, čia ir gyvena, tad nuo vaikystės mato šį rajoną iš arti – kaip viskas kito ir drauge liko taip pat. Šiaip ar taip – naujo bendruomeninio postūmio Žaliakalnyje visada trūko. Tam pritarė ir Monika, taip pat gyvenanti vienoje žaliausių vietų Kauno centre: „Džiugu, kad „Fluxus Labas“ įkūrė tikrai daug bendruomenių, kurios, tikėtina, išliks aktyvios ir pasibaigus „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programai. Žaliakalnyje tokia iniciatyva neįsikūrė, tačiau atsiradome mes. Dabar dažnas jaunas žmogus eina gatvėmis, tačiau nelabai ką žino – kabo kažkokios iškabos, tačiau tai beveik niekam nieko nebesako. O seniau visi žinodavo ką kiekviena iškaba reiškia, visi buvo kaimynai, draugai. Visi drauge tą Žaliakalnį puoselėjo. Turbūt vienas pagrindinių mūsų tikslų – veikti tam, kad žmonės nepamirštų rajono istorijos, pažintų savo kaimyną ir nebijotų pasisveikinti.“
Žaliakalnyje kiekvieno mėnesio paskutinį trečiadienį vykstančias „Pelėdų kavos“ ekskursijas veda gidai, tačiau, kaip pašnekovai sakė, daug papasakoja ir patys dalyviai. Gidas susako esminę informaciją: kada konkretus namas pastatytas, kas kur gyveno, o žmonės vis papildo savomis istorijomis, nes viename name gyveno kažkieno močiutė, kitame vaikystės draugas ar patys žaisdami dienas leisdavo. „Visi dalinasi sava atmintimi, todėl tos ekskursijos tampa dar įdomesnės“, – priduria Jūratė.
Žaliakalnyje renovuojama Kauno apskrities viešoji biblioteka, tokių darbų pradžios laukia ir tarpukarinis „Dainos“ kino teatras – organizatoriai minėjo, kad labai tikisi ilgainiui tapti bendruomenės katalizatoriais, kurie ir praneš kultūrines naujienas, ir kartu burs rajoną. „Svarbiausia, kad, nors ir vyktų ta didžiulė kaita, tradicijos liktų išsaugotos. Jeigu tikrai atsikurs Žaliakalniui toks svarbus pastatas – „Dainos“ kino teatras, jis vėl bus pilnas kultūros, turinio ir žmonių – kaip tarpukariu ir sovietmečiu. Dar labai tikiuosi, kad pardavinės kavą – pagaliau nebebus galvos skausmo, kur eiti, nebereikės bėgti į centrą“, – pastebi Jonas.
Kava „Pelėdų kavos“ bendruomenei – šventas dalykas. Su tuo susijęs ir jų pavadinimas, ir kiekvienas organizuojamas renginys. Už pavadinimo slypi Žaliakalnio simboliai – Pelėdų kalnas ir Ąžuolyno parkas. „Buvo kalbama, kad kiekvienas rajonas turi turėti savo simbolį ar suvenyrą. Iš pat pradžių galvojome apie bijūnų arbatą, tačiau Jonas užsiminė, kad seniau Ąžuolyne rinkdavo giles ir gamindavo gilių kavą, – tad čia paieškos ir baigėsi. Dairėmės gražios sąsajos ir kalbėdamiesi ją atradome“, – prisimena Jūratė.
Seniau vykdavo daug Kauno ponių arbatėlių – prieš karą moterys penktą valandą rinkdavosi aptarti miesto naujienų ir gerdavo kavą. Dabar ši iniciatyva kviečia pabendrauti geriant bekofeinę gilių kavą. „Ąžuolai, gilės čia būdavo visuomet, tad muziejuose, ekskursijose ar dirbtuvėse ėmėm vaišinti žmonės ta kava, kuri išties jungia mūsų bendruomenę“, – pasakoja gidas Jonas.
Iniciatyvai tęsiantis kelerius metus, pašnekovai pastebi, kad į renginius ateina daug tų pačių žmonių, taigi bendruomenė išties kuriasi, atsiranda tęstinumas, o esminis tikslas – kalbėti apie Žaliakalnį ir saugoti šio rajono unikalumą – vykdomas. Jūratė sakė, kad yra už Žaliakalnį, kad ir kas nutiktų: „Čia viskas tikrai susiję. Į „ConTempo“ festivalį buvo atvykusios olandės, kurios mūsų paprašė papasakoti, ką Kaune būtų galima pamatyti. Vedžiojome viešnias po Žaliakalnį, pasakojome apie mūsų organizaciją ir sulaukėme gražios pastabos, kad pas mus labai daug ryšio, sąsajos. Ir keisčiausia, kad niekas to ryšio iš savų nepamatė taip, kaip pamatė tos olandės. Taip yra todėl, kad pas mus niekas nėra be prasmės, be reikalo“, – pokalbį užbaigia Jūratė.
