Kaip dažnai jums tenka lankytis parodose ir muziejuose, kur viską galima apžiūrėti iš arti, paliesti, pajudinti ir išbandyti? Tokia interaktyvi, žaidybinių elementų pripildyta paroda „Moder…Kas? Kauno modernizmas! Ir architekto profesija“, skirta vaikams, bet tinkama ir suaugusiesiems, lankytojų laukia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus skyriuje – A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.
Ši unikali, pirmoji tokia Lietuvoje, paroda mažuosius muziejaus lankytojus supažindina su architektūra ir modernizmo stiliumi, ne tik nuotraukomis pasakodama istorinius faktus, bet ir leisdama vaikams žaisti žymiausių pastatų maketuose, kviesdama patiems nusibraižyti namą ir jį pastatyti iš kaladėlių. Apie parodą kalbėjomės su jos kuratore Egle Januškiene, o pokalbio atmosferą pagyvino jos sūnūs, ekspozicijos ekspertai bei įkvėpimo šaltiniai Ąžuolas ir Tauras.
Kaip kilo mintis kurti parodą vaikams apie architektūrą?
Idėja kurti šią parodą atsirado jau prieš kurį laiką, kai išėjau motinystės atostogų ir ėmė labai trūkti architektūros. Tuomet kartu su savo vyresniuoju Ąžuolu pradėjau bandyti ir kurti įvairias architektūrines veiklas vaikams. Kartu aplankėme nemažai muziejų, kur sūnums dažnai tekdavo sakyti: „Čia galima tik žiūrėti, rankytėmis neimkime“, o jiems taip norisi viską ne tik pamatyti, bet ir pačiupinėti. Taip kilo mintis sukurti erdvę, kurioje vaikai galėtų jaustis laisvai ir patys kurdami susipažintų su architektūra. Parodoje norėjau iliustruoti, kad architektūra gali būti labai įdomi, tuos namukus statyti yra smagu, o kurti naujus pasaulius vaikams yra natūralu.
Kaune turime įdomių ir vertingų gotikos bei baroko pastatų, kurių stilistiniai bruožai yra kiek lengviau atpažįstami nepatyrusiam žiūrovui. Tad kodėl pasirinkote parodoje vaikams pristatyti modernizmą?
Viena priežasčių buvo noras atkreipti dėmesį į šio architektūrinio stiliaus unikalumą ir jo išsaugojimo svarbą po to, kai Perkūno alėjoje buvo pradėta griauti buvusio knygnešio, rašytojo ir žurnalisto Petro Rusecko vila. Manau, kad apie paveldą ir architektūrą vaikams reikia pradėti pasakoti kuo anksčiau, kad jie suvoktų vertę, o užaugę saugotų bei nekartotų tokių klaidų. Tai ir siekiu daryti šia paroda, o kartu su atžalomis užsukę tėvai taip pat gali sužinoti šį tą įdomaus.
Pasirinkti šią temą paskatino ir jos vis didesnis populiarumas: pateikta paraiška, kad Kauno modernistinė architektūra būtų įtraukta į UNESCO saugomų teritorijų sąrašą, suaktyvėjo šio stiliaus tyrimai bei teminiai maršrutai. Suaugusiems žmonėms tikrai yra įvairiausių būdų pažinti modernizmą, tačiau vaikams tokių veiklų nebuvo. O išties modernizmo formas vaikams atpažinti lengviau nei gotikos ar baroko įmantrius sprendimus, nes jose vyrauja išgryninti elementai: apskritimai, kvadratai, stačiakampiai. Tad modernizmas – puikus pasirinkimas, norint pradėti vaikus mokyti apie architektūrą bei architekto darbą.
Parodą sudaro trys dalys: Modernizmo miestelis, Vyr. architekto kambarys ir Maketų kambarys. Kuo pasižymi kiekviena parodos dalis?
Pirmoje parodos dalyje – sumažinto mastelio Modernizmo miestelyje – vaikai gali susipažinti su stiliaus principais, tarpukario architektais, apžiūrėti bei pažaisti greta arba viduje realius Kauno modernizmo pastatus pristatančių maketų. Vyr. architekto kambarys lankytojus pasitinka su nedidelėmis instrukcijomis bei architektūros elementų brėžinių pavyzdžiais. Čia atsisėdę prie braižybos stalo vaikai gali nupiešti savo namą. Trečioje dalyje lankytojai kviečiami iš kaladėlių sudėlioti savo pastato maketą – šį kambarėlį vaikai yra pamėgę labiausiai.
Visos šios parodos dalys iliustruoja svarbiausius architekto darbo žingsnius. Atėjęs į parodą lankytojas gauna iššūkį sukurti modernizmo stiliaus namą. Pirmiausia jis turi išsinagrinėti aplinkinę būsimo pastato teritoriją, išanalizuoti, kokie čia stovi namai, kas juos jungia. Po šio tyrimo reikia sugalvoti savo idėją ir ją nubraižyti, o tada galima pradėti maketuoti. Stengiausi akcentuoti, kad pastatai pirmiausia kuriami žmonėms, svarbu, kad juose esantys jaustųsi patogiai, todėl greta kaladėlių maketuose veikia ir žmogeliukai, jų jausmus vaizduojančios figūrėlės. Taip parodoje vaikai mokosi ne tik apie techninę ar kūrybinę, bet ir apie emocinę architektūros dalį, lavina gebėjimus atpažinti bei kalbėti apie emocijas.
Pieštas žemėlapis iliustruoja medžių sodinimo šventes, kurių metu Lietuvoje būdavo pasodinama net iki milijono medžių.
Kaip parodoje sujungėte teorinę pažintinę ir praktinę tyrinėjimų dalis?
Teorinė-istorinė architektūros dalis vaikui gali pasirodyti kiek nuobodoka, todėl stengiausi parodą kurti kuo interaktyvesnę su atsidarančiais maketų langais, mašinėlėmis, dėliojamu keliu ir kitais judinamais elementais. Tikiu, kad geriau vaikams ne šimtą kartų papasakoti, o vieną kartą leisti sužaisti teminį žaidimą, ir jie viską įsisavins natūraliai. Toks parodos formatas padeda lavinti erdvinį mąstymą, kūrybiškumą, daro mokymosi procesą linksmesnį ir prieinamesnį.
Pavyzdžiui, „Pienocentro“ rūmus pristatyti padeda ledų teatras – jis primena apie ten veikusią legendinę kavinę, tarpukariu turėjusią 12 rūšių ledų, o vėliau gaminusią skaniausius pieno kokteilius Kaune. Mažuosius parodos lankytojus kviečiame suvaidinti scenas, kaip vyksta šių ledų gamyba ir pardavimas, taip sukuriant natūralią tokio veiksmo ir pastato asociaciją.
Kokius pastatus pasirinkote pristatyti parodoje ir kodėl?
Norėjosi pristatyti pastatus, turinčius tokių elementų, su kuriais vaikai galėtų žaisti. Taip pat bandžiau parinkti išskirtiniausius ir charakteringiausius Kauno modernizmo pastatus, atliekančius skirtingas funkcijas: gyvenamąjį J. ir A. Iljinų namą, J. Jablonskio gimnaziją ir funikulierių, „Pienocentro“ rūmus, Ugniagesių rūmus, Kauno apskrities savivaldybę (dabartinį Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą) bei centrinį paštą. Šalia jų akcentuojami ir kiti urbanistikos elementai, tokie kaip kelių tiesimas, vandentiekio infrastruktūros kūrimas, kintančios transporto priemonės. Pieštas žemėlapis iliustruoja medžių sodinimo šventes, kurių metu Lietuvoje būdavo pasodinama net iki milijono medžių. Jos įtraukdavo įvairius visuomenės narius, tačiau ypač aktyviai dalyvaudavo moksleiviai. Man tai viena gražiausių tarpukario Lietuvos tradicijų.
Parodos elementus galima dar geriau pažinti jūsų rengtoje knygoje „Moder… Kas? Kauno modernizmas! Išlankstyk Kauno modernizmą“, tęsiančioje ekspozicijos naratyvą. Kaip šis leidinys papildo parodą? Kaip pavyko atrasti vaikams patrauklią jo formą?
Išties viskas prasidėjo nuo leidinio, o vėliau transformavosi į parodą. Pirmiausia sugalvojau vaikams gaminti išlankstomas pastatų išklotines. Dvidešimt keturias tokias išklotines dabar galima nemokamai parsisiųsti internetu kartu su aprašymais, kas būdinga šiems pastatams (leidinio sukūrimą finansavo Lietuvos kultūros taryba). Kurdama šį nedidelį projektą atradau daugybę įdomių ir smagių dalykų. Tada teko dalyvauti Architektų sąjungos organizuotoje laboratorijoje, kur gavau paramą, įgalinusią atradimus pristatyti knygos ir parodos formatais.
Leidinys leidžia tęsti pažintį su architektūra, kiek plačiau pristatydamas, koks stilius yra modernizmas, kaip jis atsirado, kokios buvo pagrindinės pasaulinės tendencijos ir stiliaus pradininkų Le Corbusier bei Franko Lloydo Wrighto kūriniai. Tai kvietimas leistis į literatūrines ekskursijas po Kauno modernistinius pastatus ir juos pažinti iš kitos perspektyvos. Mano brolio žmonos, pradinių klasių mokytojos Evelinos Sakavičienės įžvalgos buvo neįkainojamos parenkant vaikams įdomią ir suprantamą knygelės formą. Ji mane paskatino pasakojimą pradėti nuo paaiškinimo, kas yra architektas ir architektūra. Kadangi pati nuolatos esu šioje srityje, nebūčiau susimąsčiusi, kad tam reikia paaiškinimo. Ruošiant knygą konsultavo ir profesorius, architektūrologas, mano architektūros istorijos dėstytojas Jonas Minkevičius. Taip pat gausiai iliustruotos knygos ekspertu tapo ir mano vyresnysis sūnus, pirmas išbandęs tiek leidinį, tiek parodą.
Koks buvo projekto kūrybinis procesas? Ką naujo ir įdomaus atradote rengdama parodą bei leidinį?
Pirmiausia buvo sukurta idėja, kaip turėtų būti suplanuotos muziejaus erdvės – labai padėjo architektė Vika Pranaitytė. Pasirinkome, kuriuos objektus norime pristatyti vaikams. Kartu su savo mama ir sūnumis susiorganizavau ekskursijas po Naujamiestį, kurių metų fotografavome modernizmo pastatų fasadus. Vėliau iš šių nuotraukų juos persibraižiau ir paruošiau išklotines – tai įgyvendinti padėjo studentė Ieva Stulpinaitė. Tada šią medžiagą išsiuntėme gamintojams, kad elementai būtų išpjauti lazeriu. Visas detales surinko ir sumontavo mano tėtis. Taip pat jis pagamino ir specialius stalus Maketų kambariui, ant kurių vaikai gali ne tik statyti kaladėlių pastatus, bet ir nupiešti aplinką. Instaliacijas paruošti padėjo ir mano vyras, taip pat architektas Domas Januška. Džiaugiuosi, kad ši paroda tapo ir mūsų šeimos bendru projektu – prisijungė visi, net ir mano teta. O parodos draugai mums padovanojo arba suteikė nuolaidas žaislams įsigyti.
Tačiau pati įdomiausia ir maloniausia dalis buvo ne konkretūs elementai ar faktai, o bendradarbiavimas ir susipažinimas su kūrybingais žmonėmis. Esu dėkinga, kad A. ir P. Galaunių namai-muziejus taip šiltai priėmė šią parodą, nes Lietuvos architektų sąjunga patalpas planavo skirti Vilniuje, o modernizmą taip norėjosi pristatyti Kaune. Muziejininkai suteikė daug pagalbos rengiant ekspoziciją ir iki šiol aktyviai veda parodoje edukacinius užsiėmimus. Pauliaus Lazausko dėka parodoje galima pamatyti tarpukario vaikų nuotraukų bei kitos vaizdinės archyvinės medžiagos. Poetė Violeta Palčinskaitė mielai sutiko, kad jos eilėraštis „Piešiam namus“ pristatytų Vyr. architekto erdvę, o Karolina Paliulienė pasidalijo šeimos archyvu ir leido publikuoti nuotrauką su jos broliu ir seserimi, perkančiais ledus. Taip bendradarbiavimas su šiais ir kitais parodos partneriais, dalijimasis idėjomis ir patirtimis tapo didžiausiu parodos atradimu.
O kokie Kauno modernizmo ženklai patys įdomiausi jums pačiai?
Negaliu išskirti pavienių pastatų. Mane labiausiai žavi pats pokytis, kurį Kaunas išgyveno šiuo laikotarpiu ir kurį paskatino modernizmas. Žinoma, žiūrėdamas į kelis skirtingus pastatus gali pastebėti tam tikrus besikartojančius elementus ir jais žavėtis, tačiau norėdamas pajusti tą tikrąją modernizmo architektūros dvasią turi pereiti per miestą ir įvertinti visumą.
Straipsnis publikuotas žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ 2022 m. sausio nr. „Modernistai“.
