Robertas Černiauskas į Kauno menininkų namų svetainę įžengia nė minutės nevėluodamas. Balti marškiniai, nepriekaištingas kelnių kantas, puiki laikysena, skvarbus žvilgsnis – gali būti, kad visai taip, kaip prieš beveik tris dešimtmečius, kai čia atėjo atidaryti kavinės. Naujosios jau tuomet kultinės KMN kavinės versijos, kuri galiausiai pati tapo legenda. Su savomis taisyklėmis, kurios glumino senbuvius, o „pinteresto“ interjerų kartai skamba jau net fantastiškai. Tik šįkart Robertas ne už baro stoja, o klesteli ant sofos.
Robertai, iš kur jūs atėjote į šią kavinę?
Aš esu iš Šilutės. Baigiau pedagoginį institutą Vilniuje, pagal specialybę dirbau Švėkšnoje. Vasaromis turėjau daug atostogų, taigi du mėnesius dirbdavau Palangoje – barmenu, padavėju. Pirmoji darbovietė buvo sanatorijos valgykla gražiuose rūmuose su vitražais, netoli tilto. Labai norėjau dirbti padavėju, kodėl – nežinau. Pamenu, didžiausius padėklus nešiodavau. Visiems svečiams patikdavau. Gatvėje sveikindavosi! O trečią mėnesį atostogų, užsidirbęs pinigėlių, keliaudavau.
Vėliau perėjau į Elvyros Savickienės kavinę. Ten buvo tikrai labai gerai, keletą metų darbavausi pas šią moterį. Vėliau ji pakvietė mane Palangoje likti visam laikui, dirbti dar ir kitoje jos kavinėje. Plėšiausi – jau mokslo metai buvo beprasidedą, sakiau, negaliu pasilikti. Žadėjo mokėti, kiek reikia, – juk mokytojų algos buvo labai mažos. Pavažinėjau pirmyn atgal su savo lagaminu, galiausiai paskambinau į mokyklą, sakau, nebeatvažiuosiu… Elvyra davė man laisvą dieną, sako, eik prie jūros, pasivaikščiok. Graudu buvo – tiek metų mokykloje pradirbęs, ir palikau. Bet viskas susiklostė gerai. Galiausiai Kaune susipažinau su žmonėmis ir, va, 1992 metais, rudeniop, atėjome čia su Vitu Žurausku, kuris buvo įmonės vadovas. Aš – jo pavaduotojas.
Tada KMN direktoriavo Bernardas Arčikauskas. Su juo viską apkalbėjome. Kai užėjau pirmą kartą pasižiūrėti, kas čia darosi, tai aš nemoku apsakyti. Viskas buvo padengta raudonu gobelenu. Viskas raudona. Prirūkyta tiek, kad tu nematai žmogaus. Kas guli, kas sėdi ant pufų. „Jėzau, kaip čia reikės dirbti?“ – tada pagalvojau.
Ir ko ėmėtės?
Na, pradėjome dirbti po truputį. O žmonės nenori valgyti, nes dūmų daug. Tai mes nustatėme taisyklę – iki trijų niekas nerūko, norite – būnate, norite – ne. Būdavo, be dvidešimt, be dešimt trys: Robertai, leiskit parūkyt, nebebus jau tų valgytojų… Gerai, tada padedi pelenines, laimės iki kaklo. Bohema užima savo vietas, rūko ir visa kita. Kone kiekvieną dieną policija atvažiuodavo. Dėl triukšmo, dėl muštynių, dėl visko. Pamenu, du vyrukai paprašė manęs peilį paslėpti, kad pareigūnai nerastų. Paslėpiau, nes normalūs vyrai buvo. Tada nešiodavosi peilius, jeigu kas.
Kampas (tapytojas Rimvidas Jankauskas-Kampas, – red. past.)čia buvo žinomas. „Robertai, įpilk, man labai reikia.“ Sakau, tu man dar už anuos kartus pinigų neatnešei – aš gi viską rašydavausi. Na, gerai, įpilu. Ir ką, praeina gėrimas, pradeda tapyti, parduoda paveikslą ir atneša. Ir viskas tvarkoj.
Kabojo ir čia jo paveikslas, bet labai blogą aurą skleidė. Kai Kampo dukrytė užaugo, lankydavo mane „Velniukuose“ (kavinė greta esančiame Velnių muziejuje, – red. past.).
Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom.
Beje, mes čia ir parodas rengdavom – kas du, tris mėnesius. Viename iš kabinetukų su lenktomis durimis dailininke dirbo tokia Alina, ji mus suvesdavo su menininkais. Vėliau aš jau pats bendraudavau, kai susipažinau su visais. Kūrinių nereguliavau, ką jie norėjo, tą darė. Žmonėms tas dalykas labai patikdavo. Man irgi patiko, esu nusipirkęs paveikslą į namus. Miegamajame pasikabinau, grožiuosi iki šiol.
Koncertų pačioje kavinėje nerengdavau. Salėje, būdavo, per džiazo ar roko vakarus kai kas staliukus pastatydavo, žmonės užsisakydavo, aš atnešdavau. O rūsyje „Rebelheart“ repetuodavo, baisu, kas darydavosi. Paskui juos išvarė. Oi, man net mikrofoną yra užstatę už skolas – nes valgydavo pas mane. Po kokio mėnesio, kai į koncertą reikėjo, išsiprašė, kad duočiau. Virš šimto rublių buvo susikaupę… Bet nusileidau, ir kitą dieną man grąžino skolą.
Kokie muzikantai jums pačiam labiausiai patiko?
Egidijus Sipavičius. Jis irgi čia repetuodavo, beje. Labai šauniai elgėsi, jokių išgertuvių nebūdavo. Lengvą muziką, džiazą mėgstu.
10 dešimtmečio pradžioje daugeliui kavinių reikėjo turėti „stogus“. Ar nebijojo reketininkai tokios įstaigos kaip KMN?
Reketas… Kiekvieną mėnesį ateidavo toks neūžauga, baisus žmogus, turėjau jam po 100 dolerių duoti. Ir duodavom, o ką darysi? Ar tu nori, kad tave sudaužytų? Tai buvo mums labai dideli pinigai, bet mokėjome. Kentėjome. Vieną dieną atėjo toks laikas, kai pasakiau: mes jums nebemokėsime. Neturime iš ko. Kiek davėm, tiek davėm. Žiūrėkitės, sako. Daugiau ir nebevaikščiojo. Gal apskritai baigėsi tie duoklių rinkimai.
Tiesa, buvo apvogę mus. Langai buvo grotuoti, bet išlupo, gėrimus išnešė. Paveikslų nelietė.
Buvau aš ir barmenas, ir padavėjas, vienu metu viską dariau. Ir užsakymų talonus į virtuvę nešu, ir aptarnauju. Žmonės nesuprasdavo, kaip aš taip lakstydavau. Prie manęs niekas ir nesikabino, gerai vertino. Virtuvė, va, čia, mums už nugarų, buvo, visiškai mažytė (čia ir dabar yra KMN darbuotojų virtuvėlė, – red. past.). Sriubą tik vieną virdavom. Pietums dar du antrus paruošdavom – kokį kepsnį ar žuvį. Daugiau sąlygų nebuvo, džiaugėmės, kad bent tiek sugebėdavom. Beje, iš virtuvės mažiausiai ir uždirdavom. Viskas iš baro.
Koks buvo firminis jūsų kavinės dalykas?
Turėjau bare pasidaręs tokią metalinę dėžę su smėliu ir virdavau turkišką kavą. Va, čia, kampe. Ta kava jiems buvo kažkas fantastiško! Kavos aparato net ir nepirkom. Pamenu, per atidarymą šitiek tų kavų reikėjo padaryti… Net Benas padėjo man jas nešioti. Kai jau atsipūtėm, sako, na, Robertai, tu ir duodi. Iš kur tu viską žinai? O aš turėjau labai gerą atmintį.
Galiausiai paprašėme Beno leisti padaryti remontą. Jėzaumarija, žiurkės juk čia lakstydavo, per pietus matydavau… Žmonės nebijojo. Po koncerto filharmonijoje, pamenu, vienas ponas tik išsigando. Būdavo, sudaužai butelį, pridedi šukių ir užbetonuoji skylę, kad nelįstu jos daugiau. Tai kitur pragraužia…
Pavargau. Bet iš tiesų labai malonu ir smagu, kai žmonės atsimena.
Taigi pasidarėm remontą – gal apie 1996–1997 metus? Parketo nekeitėme, atnaujinome. Baldus perdarėme. Atsidarėme visai kitokie, nei buvome. Kavinė tapo labai graži ir ėmė rinktis normalūs žmonės. Anoji karta ateidavo tik prisiminti. Nostalgiją jautė net Janinai, kuri virtuvėje dirbo, klausdavo, kur ji. Sakau, išėjusi ji, gal mane vėliau prisiminsite? Taip ir bendravome. Rugpjūtį kavinė atostogaudavo, būna, grįžti iš Palangos, sutinka gatvėje: Robertai, kada atsidarysite, mes labai laukiame.
Kai Benas išėjo iš darbo, atėjo Viktoras Valašinas ir vieną gražią dieną pasakė: mums kavinės nebereikia, galite išeiti. Na, ir ką tada? Ėjome į Velnius, čia vos per du namus. Rankomis viską susinešėme. Baldų nepaimsi, tik įrangą: dujinę, šaldytuvą.
Kavinė „Kipšas“ dar veikė, kai leidom vienus pirmųjų „Kauno pilno kultūros“ numerių, tai čia prieš kokius šešerius metus.
Taip, kokie penkeri ar šešeri metai, kai uždariau. Pamenu, ten irgi daug reikėjo ruoštis. Bet muziejus (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kurio padalinys yra A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus, – red. past.) galiausiai leido remontą pasidaryti. Puikiai įsirengėme, gražūs baldai buvo. Didelę virtuvę turėjome, keturios virėjos dirbo.
Kodėl baigėte šį verslą?
Visų pirma, muziejus beveik dvigubai pakėlė nuomos kainą. O dalis patalpų nešildoma buvo, bet vis tiek reikėjo mokėti pilną kainą. Be to, aš susirgau vėžiu. Trenkė kaip reikiant. Pusę metų gulėjau ligoninėje, visai negalėjau dirbti. O kol manęs nebuvo, atsirado nemažai skolų. Kaip jau sakiau, anksčiau gerą atmintį turėjau, prisimindavau, kur kas ką užsisakė, kur ką nešti. Ardavau labai daug… Pasveikau, atlaikiau gydymą, bet atmintis neatsigavo. Stoviu kavinėje ir nebežinau, kur užsakymą nešti. Įsivaizduojate, koks jausmas? O dar skolos. Paskelbėme bankrotą. Nors, va, per Osvaldo Daugelio laidotuves su darbuotojomis buvome susitikę, visos labai gražiai su manimi kalbėjo. Nėra pykčių, tiesiog taip išėjo.
Puikūs klientai pas mus lankydavosi. Mokytojai, kultūros darbuotojai, advokatai, prokurorai… Paskutinę kavinės darbo dieną, pamenu, atėjo keturi prokurorai, nuolatiniai valgytojai. Baigę pietus sako: Robertai, norime tau padėkoti. Taip sugraudino…
Bet ir dabar jus atpažįsta?
Taip, žinoma. Žmonės klausia, gal kur kitur atsidariau. Ne, sakau, nutraukiau, nebenoriu. Pavargau. Bet iš tiesų labai malonu ir smagu, kai žmonės atsimena. Kaip ir Palangoje buvo, taip ir dabar. Man juk tai ir patiko daryti: kad visi būtų pavalgę, išgėrę, kad būtų tvarkinga, jauku. Mėgstu tvarką ir švarą, tai svarbiausia. O visa kita… gyvenimas parodo.
Būna, einame su gyvenimo drauge Laisvės alėjoje, o ji sako: tu užsiklijuok užrašą „Ačiū, viskas gerai.“
Seniai buvote KMN?
Kažkada buvau tango koncerte. Pakvietė KMN kolektyvas, renginys tikrai labai patiko. Žinote, ir kolektyvas džiaugėsi mane pamatę, kvietė užsukti dažniau. Puikiai priėmė. O dabar kavinės ir nebėra… Pamenu, kokį čia pakabinamą stiklinį stelažą taurėms buvome įrengę (ačiū Dievui, vagys jo nesudaužė). Gražiai gyvenome. Ir čia, ir Velniukuose.
O į kavines Kaune vaikštote?
Taip. Labai patinka žalioji – „Green Cafe“, ten labai skani kava. Ir Laisvės alėjoje, ir „Megoje“ aplankome. Man gera kava labai svarbi. Anksčiau dar labai patiko „Katinai“ Vilniaus gatvės pradžioje, ten mielai sėdėdavome. O, dar „Elfų šėlsmas“. Ten su drauge eidavome šokti. Mokėmės pramoginių šokių! Atrodo, kiekvieną ketvirtadienį Elfuose grodavo „Rondo“. Tai rodydavom, ką būdavom išmokę. Žmonėms tai buvo viskas – ploja, vaišina! Net visai nepažįstami. Laukdavo mūsų, prašydavo dar pašokti.
