Kauno literatūros savaitės organizuotas susitikimas su žinomiausiu slovėnų rašytoju Alešu Štegeriu vyko jaukioje Kauno menininkų namų salėje. Pokalbį moderavo žurnalistas Rytis Zemkauskas, subtiliai vertėjavo poetė ir vertėja Kristina Tamulevičiūtė. Šios refleksijos autorė – Lina Steponavičienė, VDU Humanitarinių mokslų fakultete studijuojanti Literatūros kūrybą, kritiką ir komunikaciją.
Džiugiai pasveikinęs susirinkusius literatūros bičiulius, gausiai susibūrusius į skaitymus, festivalio organizatorius Laurynas Katkus perdavė žodį R. Zemkauskui, kurio improvizuota įžanga suteikė vakarui žaismingą nuotaiką.
Slovėnų rašytojas savo kūrybinį kelią pradėjo kaip poetas. Jis yra aktyvus tarptautinių festivalių dalyvis, o šio vizito Kaune priežastis – didelio susidomėjimo visoje Europoje sulaukęs romanas „Neverendas“.
Rašytojas visus pakvietė susipažinti su savo kūryba tiesiogiai – klausantis jo skaitomo teksto. Prakalbęs slovėniškai, A. Štegeris atsiskleidė kaip gimtosios kalbos puoselėtojas ir raiškus skaitovas, virtuoziškai valdantis balso tembrą.
Emocinga kalbėsena ir dainingas balsas prikaustė dėmesį, o ryškus estetinis stilius atskleidė autoriaus poetinę prigimtį. Prozos tekstas skambėjo tarsi eilėraštis. Slovėnų kalba autorius perteikė savo kaip rašytojo poziciją – apie svarbius dalykus kalbėti aiškiai, be užuolankų ir patetikos. Salėje susirinkę klausytojai turėjo galimybę telefonuose sekti teksto vertimą.
R. Zemkauskas taikliai paklausė auditorijos: „Kiek iš jūsų galėtų papasakoti apie Slovėniją – apie knygą ar apie šalį, kurią žinome mažiau, nei norėtųsi?“ Daugeliui susirinkusiųjų tai buvo pirmas kartas, kai jie gyvai išgirdo slovėnų kalbą, o tai kartu sužadino smalsumą geriau pažinti autorių bei jo kūrybą.
Save A. Štegeris laiko poetu: net rašydamas prozą, jis įsivaizduoja kuriantis eilėraštį, kuriame yra siužetas, konfliktas ir charakteriai. Tačiau svarbiausia kūrėjui – rasti tinkamą kalbą pasirinktai temai. Rašytojas pokalbio metu pasirodė kaip geras Lietuvos žinovas, paminėjęs kelis svarbius mūsų istorijos aspektus.
Kuo gi ypatingas romanas angliškai skambančiu pavadinimu „Neverendas“? Savo pasakojimą autorius pradėjo nuo kūrinio priešistorės ir Jugoslavijos likimo.
Slovėnija buvo viena iš šešių Jugoslavijos konstitucinių respublikų. Jugoslavija buvo daugiakultūrė valstybė, kurioje gyvavo trys oficialios kalbos, įskaitant slovėnų. Jos griūtis prasidėjo nuo nacionalistinių neramumų, išaugusių į kelerius metus trukusį karą ir bosnių tautos genocidą. Rašytojas prisimena, kad vykstant šiems baisiems įvykiams visi ieškojo žmonių, galinčių paaiškinti tikrąją realybę. Nors pats autorius fronte nebuvo ir karo tiesiogiai nematė, ši tema jam tapo asmeniška, nes jo žmona, kilusi iš Belgrado, prasidėjus neramumams turėjopalikti gimtuosius namus.
Knygos vaidmuo
Romane „Neverendas“ vaizduojamas Slovėnijos likimas Jugoslavijos griūties fone, o siužete persipina ir šiandien šaliai aktualios temos. Taipasakojimas apie vietovę, kurioje išnyksta vardai ir pavadinimai.
Karo tema A. Štegeriui tapo meniškai svarbi tik tuomet, kai nebeliko išorinio spaudimo apie tai rašyti. Gavęs pasiūlymą vienam laikraščiui sukurti trumpą istoriją karo tema, jis pajuto, jog negali sustoti – taip per pusantrų metų gimė 150 trumpų pasakojimų. Autorius prisimena: „Jaučiausi tarsi būtų paspaustas mygtukas, kurio neįmanoma išjungti.“ Parašęs šias istorijas, jis suprato, kad joms trūksta konteksto. Būtent tada gimė idėja apie „romaną romane“. Anot autoriaus, į karinius konfliktus neįmanoma žiūrėti be tam tikros dozės istorinio cinizmo, todėl romanas ir pasakoja apie tai, kaip žmonės tą cinizmą išgyvena.
Knygos pasirodymas Slovėnijoje tapo ryškiu įvykiu. Ji politiška tiek, kiek Slovėnija jaučiasi Jugoslavijos projekto paveldėtoja. Pasak rašytojo, šiandien Slovėnijos visuomenė yra susiskaldžiusi, o skirtingos žmonių grupės laikosi radikaliai priešingų požiūrių.
Literatūros vaidmuo
Autoriaus manymu, literatūra yra menas, kuris į įvykius reaguoja ne iš karto, o tik praėjus tam tikram laikui. Šiais laikais rašomos knygos apie ekologiją, LGBT teises, neonacizmą; rašomos knygos „niekam“ ir knygos, skirtos sujaudinti konkretų žmogų. Jeigu žmonės netikėtų, kad literatūra gali juos pakeisti, visa tai neturėtų prasmės. A. Štegeris teigia: „Mes skaitome tam, kad patirtume skaitymo stebuklą, o ne tam, kad dar kartą patvirtintume savo jau turimus įsitikinimus.“
Rašytojo vaidmuo
Rašytojas save vadina senamadišku, nes kurdamas negalvoja apie potencialų skaitytoją. Ironizuodamas savo vaidmenį, jis sako besijaučiantis kaip dinozauras, kuris naiviai tiki, jog vis dar yra žmonių, ieškančių knygų, galinčių pakeisti jų gyvenimą ar patvirtinti, kad jie tą gyvenimą tikrai GYVENO.
Patį rašymą svečias apibūdina teiginiu: „Rašymas visada yra politika.“ Romane aprašomos paprastos, mažos smulkmenos atveria galimybes svarbiems veiksmams. Rašytojo užduotis – tas smulkmenas surinkti, išsaugoti ir priversti skaitytoją jas išgirsti. Taip pat autorius pabrėžė, kad žmonės turėtų nebijoti elgtis „nepragmatiškai“. Filosofuodamas jis pastebėjo: „Kai televizija ar institucijos mus moko elgtis racionaliai, turime pasilikti erdvės elgesiui, kuris iš šalies gali atrodyti ne visai normalus, bet turi gilesnę prasmę.“
Kalbos vaidmuo
Slovėnų kalba ypatinga savo intymumu ir tarmių gausa. Nors Slovėnija labai maža, rašytojas siekia dalintis jos mikroidentitetu, todėl ir šis susitikimas slovėnų kalba jam buvo labai svarbus. Kalba autoriui – raktas į kūrybos pasaulį. Kaip rūpestingas tėvas, jis svarsto, kaip padėti savo sūnui išlikti besikeičiančiame pasaulyje, ir skatina jį mokytis ne tik didžiąsias, bet ir mažesnes, „nepasaulines“ kalbas – pavyzdžiui, lietuvių.
Globalizacijos vaidmuo
Ieškodamas sąsajų su Lietuva, svečias pažymėjo, kad abiejose šalyse gyvuoja šiek tiek išgalvotas „poeto kultas“. Aplink mus – didelės tautos, vis daugiau žmonių renkasi rašyti angliškai. Autorius replikuoja: „Rašoma angliškai ne todėl, kad ši kalba mokama geriau, bet todėl, kad tai atrodo „kiečiau“. Išreikšdamas apgailestavimą, jis vis dėlto ragina išlikti realistais – kalba nuo romantizmo laikų smarkiai pasikeitė. Kaip pavyzdį jis paminėjo apsilankymą prekybos centre Lietuvoje, kuriame pasijuto lygiai taip pat kaip Slovėnijoje.
Moterų ir vyrų vaidmenys
Renginio vedėjui paklausus apie kūrybinę riziką, buvo paminėta, kad dalis romano parašyta pirmuoju asmeniu iš moters perspektyvos. A. Štegeris prisipažino, kad tai buvo drąsus iššūkis. Pirmąja šio romano skaitytoja jis pasirinko moterį, norėdamas įsitikinti, ar nepadarė esminių klaidų. Pasak jo, rašymas yra būdas priartėti prie to, ko nežinai. Kurdamas šį romaną, rašytojas suvokė, kad moterys ir vyrai yra kur kas artimesni, nei teigia šiuolaikinė identitetų politikos kalba.
Nostalgijos vaidmuo Slovėnijoje vis dar jaučiamas stiprus ryšys su buvusia Jugoslavija. Įdomu tai, kad „jugonostalgiją“ dažnai išgyvena jauni žmonės, kurie toje valstybėje net negyveno – jie idealizuoja praeitį, įsivaizduodami ją kaip gražesnį laiką. Autorius pastebi: „Subyrėjus bet kokiai imperijai, žmonės linkę ją arba demonizuoti, arba idealizuoti.“
Rašymo proceso vaidmuo
Atsakydamas į klausimą apie patį rašymą, A. Štegeris jį apibūdino kaip „lygiagretų tyrimą“. Jis ne ieško, ką rašyti, o gilinasi, kokiu balsu tai daryti. Jo tikslas – sukurti gyvą, dvasingą kalbą, kuri skirtųsi nuo tos, kurią kasdien girdime medijose.
Klausytojo vaidmuo
Rašytojas kartu su akordeonistu rengia poetinius performansus. Jų metu jis taip įsijaučia į erdvę, kad jam tampa nebesvarbu, jog jis yra autorius – svarbiausia padėti klausytojui „įžengti“ į kūrinio vietą. Susitikimo dalyviai tai pajuto: autorius prikaustė dėmesį tarsi monospektaklio premjeroje. Šiandien kūrėjas į savo darbą nebežiūri egocentriškai – jam svarbiausia energetinis ryšys, kuris užgimsta čia ir dabar tarp autoriaus ir susirinkusių žmonių.
Narcizo vaidmuo
Renginyje buvo aptartas ir jo apsakymas „Narcizas“. Jame antikos herojus perkeliamas į šiuos laikus ir tampa socialinių tinklų influenceriu, kurį galiausiai sunaikina tos pačios medijos, turėjusios garantuoti jam pripažinimą.
Bendraudamas rašytojas buvo atviras, nuoseklus ir demonstruojantis tvirtą nuomonę tiek apie politiką, tiek apie istoriją. Jis pasirodė esąs puikus pasakotojas, kurio istorijų norėtųsi klausytis nepertraukiamai. Galbūt tai ir buvo slapta rašytojo žinutė: mažiau dramų – daugiau skaitymo džiaugsmo, kuriuo gera ne tik mėgautis, bet ir dalintis. Jei šis tekstas jus suintrigavo, siūlau pažintį pratęsti skaitant Alešo Štegerio romaną „Neverendas“.
