Nors gegužės 8-osios popietę pliaupė lietus, šeštus metus vykstančio tarptautinio rašytojų ir knygų festivalio „Kauno literatūros savaitė“ vakarui su italų rašytoja Viola Ardone tai nesutrukdė. Daugiau apie šį renginį pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto magistro studijų programos „Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos studentė“ Deimantė Zaikauskaitė.
Kauno menininkų namuose vykusiame renginyje atvykusieji ne tik turėjo galimybę išgirsti gyvą pokalbį su autore, bet ir pasiklausyti pačios autorės skaitomų kūrybos ištraukų. Susitikimas sulaukė tokio didelio skaitytojų dėmesio, kad renginio organizatoriams teko atnešti papildomų kėdžių.
Tiems, kurie nėra girdėję šios rašytojos vardo, derėtų žinoti, kad Viola Ardone (g. 1974) – viena ryškiausių ir talentingiausių šiandienos italų rašytojų. Ji gimė Neapolyje, savo gyvenimu ir kūryba autorė glaudžiai susijusi su šalies pietumis. Gimtojo miesto universitete ji baigė filologijos studijas, dirbo leidykloje, paskui tapo italų ir lotynų kalbų bei literatūros mokytoja. Nors V. Ardone kūryba sulaukė tarptautinio pripažinimo, mokytojos profesijos ji neišsižadėjo.
V. Ardone romanuose nagrinėjami sudėtingi šiuolaikinės Italijos istorijos sluoksniai – fašizmo palikimas, moterų laisvėjimo ir emancipacijos procesai. Iš viso autorė yra parašiusi šešis romanus. Už juos ji yra pelniusi ne vieną literatūrinę premiją, o italės knygos išverstos į daugiau kaip trisdešimt kalbų.
Į lietuvių kalbą išversti trys autorės romanai: „Vaikų traukinys“ (2020), kuriame pasakojama apie skurstančių šeimų vaikų perkėlimą iš Pietų į Šiaurę; „Oliva Denaro“ (2023), kuriame atskleidžiama jaunos merginos istorija XX a. septintojo dešimtmečio Sicilijoje – jos kova su įsišaknijusiomis socialinėmis normomis ir neteisybe; ir „Didis stebuklas“ (2025).
Romane „Didis stebuklas“ pasakojama apie psichiatrijos ligoninėje gimusią ir augančią mergaitę Elbę, kuri po motinos dingimo ima rašyti dienoraštį ir per savo patirtis atskleidžia šios įstaigos kasdienybę. Jos gyvenimą pakeičia jaunas psichiatras Faustas, siekiantis reformuoti gydymo sistemą. Kūrinyje tyrinėjamos beprotybės formos ir to meto absurdiški gydymo metodai (elektrošokas, tramdomieji marškiniai ir kt.), tačiau visų pirma šios istorijos centre – motinos ir dukters meilė. Skaitytojai šioje knygoje gali pamatyti psichinę ligą ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Tačiau sugrįžkime prie „Kauno literatūros savaitės“.
Renginio pradžioje susitikimą trumpai pristatė ir keletą žodžių tarė „Kauno literatūros savaitės“ vadovė prof. dr. Rūta Eidukevičienė. Vėliau ji žodį perdavė iš Vilniaus atvykusiam Italijos ambasadoriui Lietuvoje Emanuele de Maigret, kuris pasakė trumpą sveikinimo kalbą.
Po sveikinimų žodžių rašytoja skaitė savo romano „Didis stebuklas“ ištraukas. Nors itališkai moku pasakyti tik ciao, grazie ir buonasera, bet išgirsti italų kalbą buvo, vaizdingai kalbant, tarsi muzika mano ausims. Juk ne be reikalo italų kalba laikoma viena gražiausių pasaulyje. Čia derėtų pagirti ir organizatorius, kurie ne tik scenoje esančiame ekrane rodė lietuvišką ištraukų vertimą, bet ir pateikė QR kodą, leidusį kiekvienam klausytojui savo išmaniajame telefone sekti itališkai skaitomų ištraukų vertimą. Tai ypač pravertė tiems, kurių italų kalbos žinios buvo panašios į manąsias ir kurių sėdimos vietos buvo kiek toliau nuo scenos.
Po skaitymų rašytoją kalbino renginio moderatorė, vertėja ir publicistė Toma Gudelytė. Pokalbis vyko italų kalba, į lietuvių kalbą jį vertė Rasa Di Pasquale, kuri yra ir V. Ardone romanų „Oliva Denaro“ ir „Didis stebuklas“ vertėja.
Pokalbio metu viena talentingiausių italų rašytojų pasakojo apie tai, kas ją įkvėpė parašyti romaną „Didis stebuklas“, apie šios ir kitų knygų veikėjus, romane gvildenamas temas, feminizmą, moterų teises bei tai, ką reiškia būti mokytoju šiandien.
Paklausta apie tai, kas ją įkvėpė parašyti romaną „Didis stebuklas“ autorė atskleidė, kad tam įtakos turėjo trys priežastys: 1) ji pati bijo beprotystės, nes tuomet dingsta tvirtas pagrindas iš po kojų; 2) rašytoja bijo būti kažkur uždaryta, izoliuota; ir 3) neteisybė (XX a. antroje pusėje patriarchalinėje visuomenėje moterys buvo dažnai uždaromos į beprotnamius tėvų, brolių, vyrų tuomet, kai tapdavo tiesiog „nepatogios“).
Kalbėdama apie savo romanų veikėjus, ji minėjo personažus, kurie tarsi „keliauja“ per jos knygas. Jei viename romane kažkoks veikėjas pasirodo kaip vienas iš pagrindinių, kitame jis gali pasirodyti kaip antraeilis ar epizodinis personažas. Visi veikėjai, pasak V. Ardone, tarsi savotiška šeima. Tačiau rašytoja pabrėžė, kad jos knygos nėra saga ar knygų serija, o skirtingos istorijos su panašia tematika.
Labiausiai įsiminė autorės mintis apie klaidas. Pasak V. Ardone, reikia nebijoti klysti. Istoriškai moteris už klaidas bausdavo tėvas, vėliau vyras, o vyrų nebausdavo niekas. Todėl moterys labiau bijo daryti klaidas. Autorė ragina sukilti prieš šią baimę.
Pokalbio pabaigoje smalsiausi klausytojai turėjo galimybę užduoti klausimus taip ilgai lauktai autorei. Juk tai pirmas kartas, kai ji viešėjo ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
Pokalbiui pasibaigus ir nuaidėjus gausiems aplodismentams, vakarą vainikavo galimybė keletą minučių pabendrauti su Viola Ardone ir gauti šios, visame pasaulyje žinomos, rašytojos autografą. Tiesa, kantriausiems renginio dalyviams vakaras čia nesibaigė. „Kauno literatūros savaitės“ scenoje jie taip pat galėjo išgirsti ir autorės neapolietiškai atliekamas dainas, pritariant gitarai.
Vakare išėjus pro Kauno menininkų namų duris, pavasarinis lietus buvo beveik nurimęs. Gatvės nuo drėgmės blizgėjo, kai kur tyvuliavo balos, ore tvyrojo lietaus gaiva, o galvoje vis dar skambėjo V. Ardone balsas. Rankose – knyga su rašytojos autografu, o viduje tokia šiluma ir ramuma, lyg po ilgai laukto susitikimo su išsiilgtu senu draugu.
