Nors šį žilabarzdį daug kas atpažįsta ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose, tačiau informacijos visagaliame internete beveik nėra: paminėjimas sename talentų konkurse bei pasirodymas televizijos humoro šou. Visgi Vytautas Vaičekauskas – gyva gatvės muzikos legenda, jau kelis dešimtmečius džiuginanti įvairių šalies gatvių praeivius.
Energijos užtenka viskam
Atvykus į nuostabaus grožio apylinkes Kleboniškio miškuose iškart pasitinka su niekuo nesupainiojamas vyras: garbiam amžiui nebūdingais ilgais plaukais ir vešlia barzda. Namą, kuriame susitinkame, Vytautas pastatė pats: ne tik suprojektavo, bet ir savom rankom mūrijo, dengė stogą. Juokauja, kad toks jau jis žmogus be specialybės, kūrėjas – duok ką nors, o jis padarys, kad veiktų. Auksarankis, akivaizdu.
„Jis kaip vaikščiojanti knyga, jį juk turbūt jau visi pažįsta. Tokio užsidegimo ir atminties net pačiam pavydu, nors tėvui artėja 90 metų. Vairuoja nuo 1963 m. iki dabar, nepadarė nė vienos avarijos, nė vieno incidento. Metų gale dar dabar palyginame skaičius ir vis stebiuosi, kad aš dirbdamas per metus nuvažiuoju mažiau nei jis pensijoje“, – trumpam prisijungia gatvės muzikanto sūnus.
Šeimos tragedija
Vytautas Vaičekauskas užaugo Čekiškėje, o mokyklą baigė Aukštadvaryje. Čia gyveno ir jo tėvai, ir seneliai; visi nukentėję nuo XX a. okupacinių tragedijų. Šimtą metų nugyvenęs jo diedukas net trejus Pirmojo pasaulinio karo metus praleido vokiečių karo belaisvių stovykloje, bet buvo be galo išsilavinęs, mokėjo net kelias kalbas.
Ūkiškumą ir inžinerinį matymą Vytautas tikriausiai paveldėjo iš tėvo: pastarasis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tilto statytojų. Fiziškai labai stiprus, galėjęs nudirbti net sunkiausius darbus, įvykdydavęs trigubą normą. Deja, jo neaplenkė pikta Stalino ranka – net 10 metų vėliau teko praleisti Vorkutoje.
Apgavo, kad persikeltų į Kauną
„Aš būčiau likęs kaime, man patinka ūkis, jaučiai, bitės. Bet sunervino valdžia ir bėgau į Kauną. Tais laikais taip lengvai persikelti neleisdavo, turėjai likti savo regione. Na, aš šiek tiek pamelavau: žinojau, kad pusė Ariogalos priklauso Raseiniams, kita pusė – Kaunui. Tai sakau: aš iš Ariogalos, bet Kauno pusės, ir tiesiai po karo tarnybos atvykau į detalių gamyklą, kur už „Inkaro“ buvo“, – prisimena Vytautas.
Vėliau, kurį laiką padirbęs vairuotoju, muzikantas tapo pameistriu P. Ziberto pliušo kombinate. Tuo metu rado meilę, įsitvirtino, susilaukė vaikų. Kaip sako pats, sekėsi visur, ir darbe, ir šeimoje, nes buvo atsakingas, negėrė ir niekada netinginiavo. Išėjęs iš fabriko dar padirbo mėsos kombinate, vėliau sąjunginio pavaldumo dirbtinio pluošto gamykloje. Tačiau, kad ir kur dirbo, visąlaik šalia turėjo hobį – muziką.
Groja nuo karo
Paklaustas, kaip šalia tiek techninių darbų gyvenime atrado muziką, V. Vaičekauskas net kelis kartus pakartoja, kad viskas prasidėjo nuo karo. Besitraukdami vokiečiai jam padovanojo lūpinę armonikėlę, ir nuo tada gyvenimas tapo neatsiejamas nuo garsų.
„Mažytę tokią gavau, o kiek džiaugsmo buvo. Pypinau be sustojimo. Bobutė skųsdavosi, kad ausis visiems gadinu. Vėliau tapęs jaunuoliu pradėjau obuolius skinti, bulves kasti, susitaupiau 400 rublių ir nusipirkau armoškę. Dar menkas vyras tebuvau, 12–13 metų, o ji tai velniškai sunki. Bet nieko, po poros mėnesių jau savo kaime grojau vakaruškose ir šokiuose, taip pradėjau uždarbiauti ir iš muzikos“, – tęsia žinomas Lietuvos gatvės muzikantas.
Po kelerių metų į rankas pateko akordeonas, su kuriuo Vytautas nesiskiria iki dabar. Lavinti instrumento įgūdžius jam padėjo mokytojas Jonas Suchockis, kuris 1912 m. baigęs Peterburgo konservatoriją grįžo į Lietuvą. Jų bendrą kaimo kapelą tesudarė 3–4 muzikantai: klarnetininkas, smuikininkas, akordeonininkas ir būgnininkas.
Sako, kad tobulėti su instrumentu vėliau labai padėjo ir vaikai. Pas vyresnį sūnų į namus ateidavo J. Gruodžio konservatorijos mokytojai, o tėvas ištempęs ausis klausydavosi, neduodavo ramybės, semdavosi žinių. Beje, sūnus perėmė tėvo meilę muzikai – šiuo metu yra seniausio Lietuvos tautinių šokių kolektyvo „Suktinis“ narys.
Hobis padeda uždirbti
Pašnekovas skaičiuoja, kad per gyvenimą teko sudalyvauti bent 300 vestuvių visoje Lietuvoje. Tiek sovietmečiu, tiek jau nepriklausomoje Lietuvoje tai tapo svarbia Vytauto šeimos pajamų dalimi. Ir, nors atrodo, kad nieko čia sunkaus, tereikia mėgautis muzika, senolis neslepia, kad tai – juodas darbas.
„Atidirbi visą savaitę savo tikrąjį darbą, o tuomet kažkur keliauji ir tris paras be sustojimo linksmini žmones. Pamiegi porą valandų, čiumpi už akordeono ir toliau groji. Sekmadienį grįžti, išsimiegi ir vėl kimbi į darbus bei šeimos rūpesčius“, – aiškina muzikantas.
Gatvėje žilabarzdis, kaip pats sako, pradėjo groti jau prie litų. Kadaise pašnekėjęs su kitu gatvės muzikantu prie vienos Kauno bažnyčių išsiaiškino, kad šis, net ir nelabai mokėdamas akordeono technikos, per vasarą uždirba net 3000 litų.
„Išgirdau tokią informaciją, laikai buvo sunkūs, tai tą pačią vasarą ir aš 3000 litų uždirbau. Užteko kelis kartus nuvažiuoti į Palangą. Vėliau per Jūros šventę užgrodavau net ir dvi pensijas. Ateina ruseliai išgėrę, prisimena akordeono garsus, jau, žiūrėk, ne metaliniais žvangina, o kupiūrų ieško“, – tęsia Vytautas.
Problemų gatvėje pasitaiko retai
Nuo pasirodymų viešose erdvėse Vytauto nestabdo nei solidus amžius, nei baimė būti apiplėštam. Per beveik 30 metų gatvės karjerą jį tik sykį apšvarino.
„Pernai, groju sau, tik, matau, capt vienas iš klausytojų ir bėga su popieriniais pinigėliais. Bet kaip tik pasitaikė vienas rimtas ir šaunus vyrukas, kuris tuo metu filmavo mano pasirodymą ir visą įvykį užfiksavo. Apie šią istoriją pasakojo net televizija“, – šypsosi senolis.
Vos per kelias valandas parsinešiau pusantros savo pensijos. Taip kaip sustosi, jeigu muzika taip veikia.
Teisėsauga gatvės muzikanto irgi niekuomet neskriaudė. Anaiptol, sako jis, jų santykiai visuomet buvo tik draugiški ir švelnūs. Pernai Palangoje kažkas trečią valandą nakties iškvietė jam pareigūnus, bet tie tik pasišypsojo ir pasiūlė čia nebūti, nes juos iškvietusi moteris policijai žinoma ir neprognozuojama. Geriau groti prie naktinio klubo, ten tamsiuoju metu daugiau gyvybės.
„Buvo dar nuotykis Kaune. Paskambino iš gretimos kavinės, kur groja bumčikai, kad aš jiems trukdau. Išlipo pora jaunų pareigūnų, paspaudė man ranką ir palinkėjo tik nesustot ir toliau linksminti žmones savo muzika. Maniau, baudą gausiu, bet gavau komplimentų.“
Sustoti neketina
Per metus Vytautas į gatvę groti išeina tik apie 20 kartų, nes daugiau neturi laiko, veiklų netrūksta. Dažniausiai jį dabar galima išvysti namų aikštelėje, Kaune. Mėgstamiausios vietos – netoli Įgulos bažnyčios arba prie fontano. Kartais jį sutikti galima ir prekybos miestelyje „Urmas“, kur groja sendaikčių mugėje.
Kaip gerą vietą groti ilgaamžis prisimena ir kasmetinę Stintų šventę – čia senolis ne sykį grojo ir per naktį. Tačiau tokie jo ilgametražiai pasirodymai padarė savo: ilgos bemiegės naktys, prasta mityba ir įtampa kelia kraujo spaudimą, todėl dabar jau labiau save saugo. Po vienos tokios šventės teko pagulėti ligoninėje.
Be to, atsirado problemų ir su ranka, gal nuo grojimo per žiemos šalčius, todėl šiemet teko praleisti ir Kaziuko mugę, kurios metu mes ir kalbėjomės. Visuomet pozityvus senolis neabejoja, kad fizinė terapija greit padės ir bus galima grįžti į gatves.
„Reikia tik pasitvarkyti sveikatą ir grįšiu. Sakyčiau, kad kuo toliau, tuo geriau sekasi. Dar pernai pasiekiau rekordą ir per Kovo 11-osios minėjimus Kaune užsidirbau solidžią sumą. Vos per kelias valandas parsinešiau pusantros savo pensijos. Taip kaip sustosi, jeigu muzika taip veikia“, – užbaigia pokalbį Vytautas.
