Tikrai esate matę Remio Ščerbausko fotografijų. Jei ne parodose ar internete, tai tiesiog gatvėje – praėjusius metus išlydėjo jo užfiksuoti 2022 bučkiai, kuriuos paskleidė „Kaunas 2022“ renginių organizatoriai, menininkai, dalyviai, praeiviai. Rekomenduoju pavartyti ir įsigyti jo albumą „Teritorija Kaunas. Gatvės fotografija“, o keletu kadrų, į kuriuos žvelgiant bent jau galvoje suskamba muzika, Remis pasidalino ir su mūsų žurnalu. Buvo puiki proga pagaliau susipažinti artimiau – mūsų maršrutai dažnai susikerta, o šįkart tokioje sankryžoje išgėrėme kavos.
„Keliolika metų“, – santūriai į klausimą, kiek laiko fotografuoja gatvę, atsako menininkas. Jis teigia derinantis šį malonumą su pasivaikščiojimu. Neaišku, kuris veiksmas kurį inspiruoja, o fotoaparatas lydi visada. Žaliakalnyje gyvenantis Remis stengiasi procesui kasdien skirti bent valandą, bet pripažįsta, kad chaoso būna. Nors bandė ieškoti gyvenamuosiuose rajonuose, bet sėkmingiausi maršrutai veda ten, kur daugiausiai žmonių, taigi dažniausiai jį pamatysite Laisvės alėjoje. Gal ne anksti ryte, gal ne per viską utriruojančią šventę, o labiau pietų metu, eilinę dieną, kai praeivių ir jų žingsniais ar rankų mostais dėliojamų siužetų gausiausia. O gal nepamatysite – Remis ne iš tų, kurie ginkluojasi gigantiškais objektyvais ir provokuoja praeivius. Kaip ir jo fotografijose užfiksuoti žmonės, taip ir jis pats visuomet yra kontekste. Fotografo žinutė gatvės muzikantams: „Grokite, prašau, tyliau – garsumas negarantuoja kokybės.“ Anot jo, ši kultūra konkuruoja triukšmu, kuris nežavi. Stabtelėti priverčia ne pats garsas ir jo kiekis, o melodija. Čia vėl apie tą patį buvimą kontekste.
Kai išeini be fotoaparato, atrodo keista diena, tokių pasitaiko retai, bet praleistų momentų tikrai būna.
Kaip ir ne vienas kitas šiame numeryje kalbintas žmogus, Remis pastebi, kad po pandemijos gatvės pasikeitė, ir jam dėl to liūdna: „Pasigendu žmonių, kurie anksčiau užpildydavo tuštumas, mėgdavo pasikalbėti, praskaidrindavo dieną, – na, bet jie išliko nuotraukose.“ Kaunietis, nors ištikimas savo miestui, seka gatvės fotografijos kontekstą pasaulyje. „Būdavo liūdna matyti jose daug spalvų – galbūt mano juodai baltą fotografiją pateisina tai, kad Lietuvoje spalvų mažiau, su jomis nepažaisi.“ Jis neslepia, kad įdomu nuvažiavus pafotografuoti Vakaruose, patyrinėti tas formas, spalvas: „Ten geresnės vibracijos, kitokie žmonių santykiai.“
Paprašiau Remio papasakoti, kodėl man atsiuntė būtent šiuos kadrus, paprašytas archyve paieškoti miesto ritmo ir melodijos. Pagyvenusi moteris, stovinti prie koncerto reklaminio stendo, – lyg artistė, turi ką pasakyti, verčia ją stebėti. Nuotrauka, kurioje vyras plaktuku kala stulpelį, – apie nuolatinį centro triukšmą, kuriamą nesibaigiančių remontų, statybų, valymo darbų. Visa tai, menininko manymu, skandina miestą. „Kitaip miesto jau nebematau – jei išeini į Laisvės alėją ir niekas neerzina, net nustembi.“
Fotografijoje, kurioje spiečiasi greičiausiai kokio nors koncerto ar pasirodymo stebėtojai, Remio parodoje viena moteris atpažino savo vyrą, kadre pasipuošusį stilinga, daug metų dėvima metalisto striuke. Įdomus ir kontrastas – yra metalistai, bet yra ir plastikinį maišelį pasidėjęs vyresnio amžiaus vyras. Dar viena Remio sustabdyta akimirka – duoklė Petro Mazūro skulptūrai „Žmogus“ prie M. Žilinsko dailės galerijos. „Kiek girdėjau, ši skulptūra sunkiai radosi – reikėjo įtikinti, kad nuogas žmogus tinkamas tokiai vietai, tad šis merginų šokis, na, gal kiek komiškai, man pasirodė jam skirtas.“ Besišypsanti moteris – tiesiog pati pačiausia muzika, pritariate? O dūdele grojančio berniuko fone esantis tagas – lyg natos. Šiai nuotraukai gal dešimt metų.
Remiui muzika svarbi. Fankas, džiazas, ypač 70-ųjų, jungle, drum’n’bass, hiphopas, elektronika, pasaulio muzika – gal tik metalo nesiklauso. Pats, juokiasi, groja tik fotoaparatu – kitais instrumentais nemoka. Dabar turi nedidelį „Fuji“, su kuriuo yra labai susidraugavęs. „Kai išeini be fotoaparato, atrodo keista diena, tokių pasitaiko retai, bet praleistų momentų tikrai būna.“
