„Visa ką manai yra įmanoma“, – man kertančiam slaptą Kauno centro kiemą tarsteli animacinio filmo „Powerpuff Girls“ herojė Blossom. „Matau žmones, bet nematau žmogiškumo“, – primena anoniminis išminčius požeminėje perėjoje. „Meilės amžius“, – konstatuoja spalvinga žinutė netoli Sofijos Čiurlionienės namų. 

Kauno, o ir kitų miestų, sienos – tai lyg decentralizuotas paštas. Šių vizualių laiškų miestiečiams turinys įvairus. Tai – ir kasdienybės proza, ir laiku įkvepianti poezija, ir turisto gidas, ir kalbos vadovėlis siekiantiems suprasti daugiau nei taisyklės. Anksčiau tai būdavo ir melomanijos paplitimo žemėlapis – iki šiol ant mūro rasite meilės SEL ar „Depeche Mode“ meilės išraiškų, bet, tarkime, „Solo Ansamblio“ ar Jessicos Shy tagų dar nesu matęs. Tikiuosi, šiuo tekstu nepaskatinsiu jokio vandalizmo akto. 

Taip, taip – nors pastarąjį dešimtmetį kalbant apie gatvės meną dažniausiai turimos omenyje miesto, įstaigų ar verslų užsakytos, kruopščiai suderintos ir kokybiškai dienos metu atliktos neofreskos, bendrąja prasme tai, ką šneka miesto sienos, tikrai nebūtinai yra legalu, o dažnai ir ne visai padoru. Šia idėja vadovaudamasis leidau sau tekstą apie sienų laiškus, kurių adresatas – praeivis, iliustruoti ne tik savo telefono archyvu, bet ir feisbuko grupės „Streets of Kaunas“ dalyvių sufotografuotais lobiais. Ačiū kiekvienam, darote prasmingą darbą. Gatvės menas – reikalas efemeriškas, tad archyvuoti jį kiekviena pasitaikiusia proga tiesiog būtina. 

Interpretacijos menas ir kaunietiška tapatybė 

Jei mieste neliktų nei vieno tago ar grafičio, reikštų, kad miesto dvasia užgniaužta. Labai panašiai apie gatvės muzikantus, kaip svarbų miesto audinio siūlą, kalbėdavo architektas Audrys Karalius. Įdomu, kad jo biuro pastato Kauno senamiestyje fasadas ilgus metus išmargintas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės gerbėjų nežabotos aistros protrūkio. Eidavo kalbos, kad architektas net periodiškai sumokėdavo baudą, kad nereikėtų šio autentiško gatvės meno pavyzdžio uždažyti. Kas dabar patikrins, bet legenda – išties kaunastiška. „Pažaiskime žaidimą. Žaidimas vadinasi gyvenimas“, – ir šiandien stoviniuojantiems Birštono g. kamščiuose siūlo Kurpių g. fasadas. 

„Mano širdis žalia kada tu esi šalia“, – rėkia šaukia žaliai vilnijanti eilutė ant pilkos sienos. Tokia gaivališka meilės išpažintis man primena simpatiją krepšiniui, bet gatvės menas tuo ir įdomus, kad atviras interpretacijoms, – kauniečiui (tokiu save laikau jau dešimtmetį) žodžiai „žalia“ ir „širdis“ iškart galvoje įjungia Kauno „Žalgirio“ logotipą, bet vilniečiui galvoje bumbsi jau futbolo kamuolys. 

„Turėk Kristų, matysi dar geriau“, – minėtam anonimui požeminėje perėjoje atsako kitas anonimas. Išties, religinis sluoksnis ant Kauno sienų gana ryškus. Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kada jis tepamas ironiškai, kada – misionieriškai. Vėlgi, priklauso nuo tos dienos emocinio poreikio, nuotaikos, atvirumo. Bet atsakyti į provokuojančią žinutę neretam norisi. Ypač kai provokacija ateina iš šalies – galbūt prisimenate prieš keletą metų nuvilnijusį skandalą, kai viena sostinės aukštųjų mokyklų nuo reklamos stendų klausė: „Ar tikrai nori keturis metus praleisti Kaune?“ Pamenu, tada praeidamas pro tokią reklamą burbėjau: maždaug, net latvis žino, kad ne keturis, o ketverius, ir išvis kas čia per klausimai, pyko ir akademikai, ir baristos, o kažkas, teptuko kišenėje neieškantis, tiesiog paėmė ir atsakė: „Taip.“ Šis išprovokuotas dialogas – lyg internetinių forumų gyvas, autentiškas pratęsimas.

Nors jau sakiau, kad Jessicos Shy tagų mieste dar nemačiau, bet šiuolaikinės muzikos pėdsakų visgi yra, ir jie džiugina. Ne taip seniai „Kiemo galerijos“ įkūrėjas Vytenis Jakas šalia savo jau ikoniniu tapusio rožinio dramblio prirašė Žemaitijos divos Austiejos dainos žodžius. Kiek kartų dar tik eidamas link E. Ožeškienės gatvės ją įsijungiau pasiklausyti, jau nebesuskaičiuoju, taigi propaganda veikia, aš išties mokausi pirmiau suprasti, o tada jau ir kalbėti žemaitiškai. Beje, tai šios gatvės viena tarpuvartė man nuolat primena, kad reikėtų valgyti mažiau mėsos. O kalbant apie muziką, būdavo smagu perskaityti priminimą „Jungle music is still alive“, tik nebepamenu, kuri elektros skydinė šias vibracijas skleisdavo. 

Poezija, aukštoji ir gatvinė 

„Gyvenimas yra dosnus ir begalinis nuotykis“, – skamba banaliai, bet kai riebiomis, hiphopu aidinčiomis raidėmis užrašyta, paslepiant nuobodžią statybų aikštelę, tampa kažkaip miestietiškai prasminga, lyg išplėšta iš kokios gilios asmenybės dienoraščio. Intymu, bet vieša ir todėl artima. Beveik kaip kadaise Jurgio Gimberio sugalvota „Ir Kaune galima gyventi“. Sugalvota, beje, reklamos agentūros užsakymu, jos ir tiražuota, ir taip prilipo, kad jokios naujos kampanijos to dar ilgus dešimtmečius neišmuš. Sutikite, kad tokį trumpuką įsiminti daug lengviau, nei daug metų ilgiausiu lietuvišku žodžiu buvusį „nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“. 

Bet ir šį kauniečiai išmoko – tik tada, kai ant, nepatikėsite, jau kokius du dešimtmečius tikrai tuoj nugriausimo viešbučio „Britanika“ užrašė vienas kaunietiškiausių Kauno gatvės menininkų Morfai. Timotiejus, kaip niekas kitas, yra išsiugdęs socialinio komentaro talentą ir geba palikti nedidelius, bet iš koto verčiančius pėdsakus ten, kur labiausiai to reikia. 

Tikros, ne gatvinės, poezijos, ant Kauno sienų irgi rasite. Berods, jau uždažyta Kauno senamiestyje mirgėjusi legendinė Henriko Radausko eilutė apie tikėjimą pasaka. Eilutė puiki, bet nebuvo legali, tad pasidavė tvarkai. O štai Henry Parlando, trumpai Kaune gyvenusio, ligos pakirsto jauno švedų-suomių poeto, eilėraštį „Pavasaris Kaune“ (apie purvą ir saulės balas) buvusiose Kauno senosiose kapinėse, kur jis palaidotas, Tadas Šimkus užrašė jau legaliai. Šis kūrinys – projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ palikimas. Parlando eilutės mezga prasmingą dialogą su greta esančiu 1956-ųjų Vėlines, kurių metu įvyko antistalininė demonstracija, primenančiu piešiniu. Vėlinių bruzdesys tapo pretekstu uždaryti kapines. Kai kurie kapai, įskaitant švedų poeto ar generolo Silvestro Žukausko, taip ir neperkelti kitur. 

„Kaunas 2022“ programos „Atminties biuras“, tiksliau – jos inicijuoto, vis dar tęsiamo „Istorijų festivalio“, palikimu tapo ir dar keletas poetinio gatvės meno pavyzdžių. Maždaug toje vietoje, kur gyveno Izraelio tautos daine vėliau tapusi Lėja Goldberg, netoli „Britanikos“ viešbučio, – Lino Kaziulionio perpieštas jos portretas, papildytas eiliuotu tekstu apie dvi gimtines. Greta esančiame A. Mickevičiaus g. kvartale – kauniečių Rosian ir Gertos Bagriansky portretai, iliustruoti jidiš kalba kūrusio poeto Hiršo Ošerovičiaus eilės. Poetas, kaip ir Bagriansky moterys, išgyveno Holokaustą, bet dešimtys jų giminaičių – ne. Šis taupus, bet daugiasluoksnis darbas – vieno ilgiausiai kuriančių Kauno gatvės menininkų Tado Vincaičio-Plūgo.

Lingvistinis kraštovaizdis

Ką tik aptartos keliakalbės freskos, kuriose vaizdai, spalvos, menininko intencija, netgi lokacija kalba ne mažiau nei tekstai, – jau ir mokslininkų tyrimo objektai. Ką tik studiją apie tai paskelbė Kauno technologijos universiteto mokslininkės Saulutė Juzelėnienė ir Saulė Petronienė. Anot tyrėjų, lingvistinis peizažas – tai visos kalbos formos, matomos viešojoje erdvėje: ženkluose, užrašuose, reklamose, grafičiuose ir neofreskose.

Tyrime „Kauno lingvistinio kraštovaizdžio tapyba: daugiakalbių freskų viešosiose erdvėse studija“, 2025 m. rugpjūtį publikuotame žurnale „Journal of Multilingual and Multicultural Development“, mokslininkės analizuoja, kaip gatvės meno kūriniai tampa ne tik estetiniais objektais, bet ir aktyviais socialinio bei kultūrinio dialogo dalyviais. Įdomu, kad moksliniame straipsnyje akcentuojamas mano jau minėtas archyvavimo aspektas – tai yra, gatvės menas egzistuoja ne tik fizinėje, bet ir skaitmeninėje erdvėje.

Kaip teigiama tyrime, projekto „Atminties biuras“ svetainė, socialiniai tinklai ir interaktyvūs žemėlapiai suteikia papildomų prasmės sluoksnių. Pavyzdžiui, ant sienos esantis tekstas gali būti tik viena kalba, o internete pateikiamas jo vertimas, istorinis paaiškinimas, interviu. Taip sukuriama „atsietojo ir internetinio susipynimo“ (angl. offline/online entanglement) erdvė, kurioje freskos tampa prieinamos pasaulinei auditorijai.

Su miesto atmintį savo darbuose žadinančiais menininkais bendravusios mokslininkės pabrėžia, kad daugelio kalbintųjų tikslas nėra vien estetinis. Menininkai, išėję į gatvę, yra ir socialiniai aktyvistai. Manau, ne tik „Kaunas 2022“ palikimą aptariant, bet ir platesniame kontekste galima teigti, kad viešas piešinys yra dialogo katalizatorius ir bendruomenės tapatybės grynintojas. 

Nejau galvoji, kad užmarštis 

Kas užmiršta tikrai nuplovė?

Juk būna, kad staiga atgyja vaizdas vėl iš pelenų.

Ir vėl jisai – gyva, ryški tikrovė.

Ir tartum rėmuose liks kiekvienoj iš būsimų dienų.

– Hiršas Ošerovičius, 1964 m.