Geriausios istorijos susiranda pačios. Šįkart „Kauno pilno kultūros“ žurnalistinių tyrimų skyrius keliauja į pokarį susipažinti su vienais iš cirko pradininkų sovietų okupuotoje Lietuvoje. Susipažinti su, bent jau jų pačių teigimu, pirmąja cirko trupe, po esminių XX a. išbandymų pradėjusia aktyviai gastroliuoti po Lietuvą su pačių sukurta programa. Šią istoriją pirmąsyk plačiai atskleis viena iš trupės ašių – pakaunės gyventoja Danutė Daugėlaitė-Stasiūnienė.
Apie Danutę mums pranešė – tiesiog žinutę soc. tinkluose parašė – jos draugė Rūta. Kaip teigė pati herojė, po beveik 10 metų draugystės su Rūta ji netyčia prasitarė apie savo jaunystę ir „tuos cirkus“. Ačiū Dievui, draugė suprato, jog istorija svarbi ir neeilinė, papasakojo apie ponią mums, o mes jau kibome į darbus. Taigi kaip ši moteris prieš daugiau nei 60 metų apvažiavo visą Lietuvą, Baltijos šalis, o galiausiai ir nemažą Sovietų Sąjungos dalį – iki pat Kaukazo, o gal net toliau?
80-metį atšventusi Danutė tokia kupina jėgų, istorijų ir pasakojimų, kad galėčiau pavydėti būdamas puse amžiaus jaunesnis. Man ši pokario vaikų karta puikiai pažįstama: užsispyrusi, atkakli, be galo darbšti, tautiškai nusiteikusi, drąsi ir pratusi viską pasiekti pati.
Su Danute keliaujame pas jos brolio vaikus į Piliuoną – nuo jos namų iki ten beveik 40 minučių kelio. Sūnėno namuose saugomi šios istorijos artefaktai: cirko trupės nuotraukos, plakatai, rekvizitas ir kiti daiktai. Na, o brolis istorijoje yra kertinė asmenybė, prie kurios tuoj pat prieisime.
Sunkus gyvenimas
Mūsų pašnekovė gimė Pikžirnių kaime, netoli Šakių ir Zyplių, Antrojo pasaulinio karo metais, kai Lietuvą buvo okupavusi nacistinė Vokietija. Nemažoje šeimoje Danutė buvo jauniausias vaikas. Sulaukusi ketverių kartu su mama ir broliais bei seserimis persikėlė gyventi į Kudirkos Naumiestį. Ten juos pasikvietė teta, kad vaikai galėtų siekti mokslo. Čia ir užvirė gyvenimas, kuris tapo šios istorijos esme: vieniša mama ir jos keturi vaikai sunkiais pokario metais.
Būdamas maždaug 14–15 metų, Danutės brolis Vidas rado jų gyvenimus pakeisiančią literatūrą – tarpukario Lietuvos knygas, kurias Danutė įvardija kaip „geltonąsias, kurias palėpėse slėpdavo žmonės“. Knygose buvo piešinių ir instrukcijų, kaip pasigaminti įrankius, rekvizitą specialiems „magiškiems“ triukams, fokusams atlikti.
Pavyzdžiui, dėžutės, iš kurių išskrenda karveliai, įvairūs stalai su paslėptomis angomis „apgavystėms“. Taip vaikai po truputį sukūrė 20–30 minučių programą ir pristatydavo ją koncertų pertraukų metu vietiniuose kultūros namuose, kuriuose dirbo jų mama. Tai vyko maždaug 1955–1958 m.
„Pasirodymai vis ilgėjo, tačiau mūsų niekas nieko nemokė. Viską galvojome patys, galimybių sužinoti ką nors iš svetur irgi nebuvo. Sėdėdavome, komandoje diskutuodavome“, – prisimena Danutė.
Šioje vietoje atmintis ir istoriografija ne visur sutampa. Visuotinė lietuvių enciklopedija Kudirkos Naumiesčio mėgėjų cirko įkūrimą datuoja 1957 m. ir vadina jį pirmuoju Baltijos šalyse bei antruoju Sovietų Sąjungoje tokio tipo kolektyvu. Tuo tarpu Šakių krašto spaudoje dažniau minima 1959 m. data. Šie skirtumai nebūtinai vienas kitam prieštarauja: Danutė pasakoja apie ankstyvuosius vaikų bandymus ir iš jų išaugusią trupę, o vėlesni šaltiniai galėjo fiksuoti jau oficialiai susiformavusį kultūros namų kolektyvą.
Susiformuoja liaudies cirkas
Galiausiai buvo sukomplektuota pilna trupė. Repeticijos vykdavo dienos metu, nes kultūros namų salė vakarais būdavo užimta – rodydavo filmus. Vietinė valdžia suprato, kad jaunimui netrūksta iniciatyvos, ir jų reikmėms net paskyrė sunkvežimį, o trupė tapo oficialiai kultūros namų globojamu kolektyvu.
Susiformavęs cirkas buvo sudarytas iš Kudirkos Naumiesčio gyventojų. Kiek vėliau prisijungė akrobatė, pora klounų iš Šakių. Kaip teigia pati Danutė, norinčių prisijungti buvo nuolat – net ir be atlyginimo. Tačiau ne visi buvo tinkami, o pokalbio metu paaiškėja, kad dažna klounų bėda buvo alkoholis.
1961 m. liepos mėnesio sovietiniame cirko leidinyje Kudirkos Naumiesčio kolektyvas pristatomas kaip pirmasis saviveiklinis cirkas Lietuvos SSR. Kultūros namų direktorius Jonas Vikšraitis ten įvardijamas akrobatu, tų pačių kultūros namų darbuotojas Vidas Daugėla (Danutės brolis) – šokėju ant vielos ir t. t.
Kultūros ministerijos iniciatyva Lietuvos kino studija apie Kudirkos Naumiesčio saviveiklinį cirką buvo sukūrusi kino žurnalą, kurį matė „šimtai tūkstančių žiūrovų“. Konkretaus kino kronikos archyvo kol kas nustatyti nepavyko; jei juosta išlikusi, joje galėtų būti ir ankstyviausi šios trupės pasirodymų vaizdai.
Čia atsiranda vienas neaiškumas. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad nuo 1961 m. Kudirkos Naumiesčio cirkas vadintas „Žuvėdra“, o jo branduoliui priskiria Joną Vikšraitį, Česlovą Bilevičių, Antaną Jasiulevičių, Justiną Grikietį bei Vidą Daugėlą. Tačiau pati Danutė šio pavadinimo nevartoja ir pabrėžia, kad jų trupė pavadinimo neturėjo. Jos pasakojime vėliau artistai persikelia į Lukšius, kur tampa kolūkio kolektyvu, o maždaug apie 1970 m. šios trupės veikla baigiasi. Todėl kol kas būtų per anksti visą Danutės pasakojamą kolektyvo istoriją vadinti „Žuvėdros“ istorija.
Pati Danutė tapo cirko trupės pranešėja, konferansjė: užtemsta, užgroja muzika, išsirikiuoja visi artistai, Danutė juos pristato. Tuomet – pirmas numeris, fokusai. Pavyzdžiui, ant padėklo padėta taurė, į ją pila vandenį, kuris pasidaro raudonas. Tuomet ją uždengia juodu audeklu, papurto, o ji – dingsta. Tokius ir kitokius fokusus įgyvendinti iliuzionistams ir padėdavo Danutė.
Tuomet pasirodydavo klounai, po jų – akrobatai, atlikdavę gimnastikos ir kitus triukus. Vėliau – sunkumų kilnotojai. Tuomet vėl klounai, o galiausiai ir mažaūgiai artistai, kurių buvo net trys: iš Svėdasų kilęs Bronius ir dvi gastrolių Baltarusijoje metu sutiktos seserys.
„Turėjome ir muzikantus. Prie mūsų prisijungė Kudirkos Naumiesčio dūdų orkestras, kuris taip pat grodavo ir laidotuvėse. Galiausiai trupė išsiplėtė iki kokių 15–20 žmonių. Turėjome iliuzionistus, klounus, gyvūnų prižiūrėtojus ir jų augintinius, stipruolius, akrobates ir t. t. Pilną pasirodymą parengti užtrukome ilgiau nei metus“, – pasakoja cirko veteranė.
Naujas etapas – kolūkyje
„Galiausiai mus pakvietė dirbti į Lukšių kolūkį, tapome jų ansambliu. Čia sąlygos buvo geresnės, netgi gavome šiokias tokias algas, paskyrė autobusą. Buvo nerealu – anksčiau net iki Latvijos keliavome atviru krovininiu transportu, išlipdavome purvini, pavargę, žmonės pravardžiuodavo. Pakilome į aukštesnį lygį“, – tęsia Danutė.
Keliavimas po Lietuvą vyko per kultūros namų tinklą – juose ir pasirodydavo, ir miegodavo. Prieš pasirodymus miesteliuose išdalindavo „afišas“ – skrajutes, kuriomis būdavo kviečiama į cirko pasirodymą. Visi iš bilietų uždirbti pinigai keliaudavo į kolūkio fondą.
„Kai atsidarydavo scena – net karštis eidavo pas mus. Tiek žmonių būdavo… Nepadėdavo net atidarytos durys. Gandai ėjo greitai, žmonių nuolat daugėjo, ypač plačiai pasklido kalbos Latvijoje, Estijoje. Aplankėme ir Krymą, Kaukazą. Gavę autobusą jautėmės kaip bajorai. Visur vežiodavomės savo išlankstomas lovas, miegodavome ir lauke“, – tęsia Danutė.
Ryškesnių traumų, įvykių ar nesklandumų Danutė neprisimena. Anaiptol, sako, kad buvo labai disciplinuoti ir, kaip tiems laikams, blaivūs. Tik kai kurie trupės nariai vėliau pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu. Būdavo kažkiek pavydo iš vietinių keliaujant, bet ir tai labai retai.
„Turėjome pasirodyti Latvijoje. Ir latviai baisiai užprotestavo – turėjo stacionarų cirką, todėl mes buvome konkurentai. Buvo itin nepatenkinti, kad pas mus susirenka daug žmonių, „nuneša“ pelną. Vieną dieną atvažiavo ir pristatė mums kažkokį raštą, suprask, mes čia nepageidaujami ir pasirodyti negalime. Na, tai išvykome į Krasnodaro kraštą.“
Keliavimas vyko taip: 15 dienų keliauji, 15 dienų ilsiesi. Keliaudavo trupė ir su vaikais, ir su šeimomis. O ponios Danutės ir jos brolio mama net dirbdavo pasirodymų bilietuotoja-kasininke. Kartais vaikai išbėgdavo į sceną pasirodymų metu – būdavo dar daugiau juoko. Po pasirodymų toje pačioje scenoje su vaikais ir miegodavo, juos sūpuodami ant cirko rekvizito.
Buvo ir gyvūnų
Danutės prisimenamas šios trupės etapas truko apie dešimtmetį. Per tą laiką prie jos prisijungė ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, pavyzdžiui, meška. Ši važiuodavo kartu – narve, vežamame paskui autobusą. Visgi ponia Danutė ją prisimena ne itin maloniai – pokalbio metu ne kartą nuskamba ištiktukas „fu“. Gyvūnais rūpinosi prie trupės prisijungęs vyresnio amžiaus cirkininkas.
Pilnateisėmis trupės narėmis tapo ir pora beždžionėlių. Buvo ir karvelių, reikalingų iliuzionistų numeriams. Visi jie važiavo kartu su žmonėmis, rekvizitu ir išlankstomomis lovomis, o pasirodymai per kelerius metus išaugo nuo keliolikos minučių numerių kultūros namuose iki daugiau nei 2 valandų programos.
Pabaigos pradžia
Kaip toli pavyko nukeliauti? Danutės brolio Vido sūnus, kurio namuose ir esame, prisimena tėvo pasakojimą apie tai, kad gastroliuojant atvyko į vietą, kur esą susikirto penkių valstybių sienos ir buvo penki pareigūnai: Indijos, Pakistano, Sovietų Sąjungos, Afganistano ir Kinijos. Turbūt šeimos atmintyje išliko kelionė į Pamyro ar Vachano apylinkes.
Danutės brolis vėliau išvyko į Leningrado cirką. Tokie bandymai prisivilioti artistus, pasak Danutės, vykdavo nuolat, tačiau retai kas sutikdavo. Vidas Leningrade irgi neužsibuvo – išėjo tarnauti į armiją. Daugumai trupės narių suaugus, pasikeitus gyvenimams ir gimus vaikams, bendro cirko veikla sulėtėjo.
Čia Danutės pasakojama istorija ir vėlesniuose šaltiniuose pateikiama Kudirkos Naumiesčio cirko chronologija ima aiškiai skirtis. Danutės prisiminimu, jos trupės aktyvusis gyvenimas baigėsi apie 1970 m. O Visuotinė lietuvių enciklopedija „Žuvėdros“ vardu vadinamo Kudirkos Naumiesčio kolektyvo veiklą pratęsia iki 1980 m. Tikėtina, kad, šiai trupei persikėlus į Lukšių kolūkį, Kudirkos Naumiestyje likusieji įkūrė atskirą trupę.
Kad Kudirkos Naumiestyje cirko veikla iš tiesų tęsėsi, patvirtina ir vėlesni šaltiniai. 1978 ir 1980 m. „Cirko žiburių“ dalyvių sąrašuose minimas Kudirkos Naumiesčio zoninių kultūros namų cirkas, kuriam tebevadovauja tas pats J. Vikšraitis, minimas ir Danutės pasakojimuose.
Todėl šių istorijų kol kas nereikėtų sudėti į vieną nenutrūkstamą chronologiją. Koks tiksliai buvo šių kolektyvų tarpusavio santykis ir kuriuo metu jų keliai išsiskyrė, dar reikėtų patikrinti to meto dokumentuose, spaudoje ir darsyk susitikus su gerbiama pašnekove.
Tuo pat metu cirko tradicija jau buvo pasiekusi ir Šakius. 1976 m. buvęs Kudirkos Naumiesčio artistas Juozas Endriukaitis čia įkūrė cirką „Šypsena“, o 1978 m. Šakiuose pradėti rengti respublikiniai mėgėjų cirkų sąskrydžiai. Būtent šiame mieste tebeveikia ir cirko mokykla. Aišku tiek, kad Kudirkos Naumiestyje prasidėjusi cirko tradicija vėliau išsišakojo į kelis kolektyvus, atvėrusius naują, pokarinį, šios meno srities etapą.
