Patogu kiekvieną mėnesį skelbti naujienas – jų mieste niekuomet netrūksta. Vis kažkas atidaroma, startuojama, inicijuojama… Bet, srautą užpylus karštybėmis ir šviežienomis, kartkartėmis verta stabtelėti ir grįžtelėti atgal.
Ne todėl, kad nauja – tai automatiškai prasta, nevertinga, nebrandu. Anaiptol – atradimai ir pradžios įkvepia bei motyvuoja pačiam neapkiausti. Bet, kaip patvirtintų ne vienas šio numerio (o ir ankstesnių) herojus ir istorijų pasakotojas, norint laužyti taisykles pravartu jas bent jau neblogai išmanyti. Ir juk praeityje – ne tik taisyklės, bet ir mūsų savasties pamatai bei ta stiprybė, apie kurią rimavo Kudirka.
Dabartinėje gausoje kaip niekad akivaizdu, kad ne kiekvienam šiandien užrašomam žodžiui, natai, tėškiamam potėpiui ar nuspaudžiamam kadrui lemta tapti klasika – duok dieve apskritai neprasmegti dirbtinio intelekto generuojamame turinio tvane. Dar ir todėl verta gręžtis į anksčiau sukurtus dalykus – jie laiko išbandymus jau atlaikė.
Tad ilgėjant vakarams, kai klaidžiojant po miestą norisi pasišviesti žibintu, o skubrų espresą taip malonu keisti žolelių arbata, lapkritį skelbiame klasikos mėnesiu ir pristatome jums rinktinės kaunietiškos kokybės kupiną numerį. Jo viršelį iliustravo pasaulyje įvertinta menininkė Laimutė Varkalaitė. Mums ji – taip pat klasika, nes grįžta į bendradarbių sąrašą po keleto metų!
Na, o viduje – laudacija lėlinės animacijos pradininkui, pasivaikščiojimas po XIX a. vidurio Kauną, iš mados neišeinančios meno pamokos Senamiestyje, čia pat garuojantys kepti fazanai, širdį glostanti chorinė muzika, nuo lėto valso žingsnelių linguojantis parketas ir iš šimtamečių teismo rūmų sklindantys fortepijono garsai. Galbūt kai ką tiesiog prisiminsite, o kitkas bus visiška naujiena?
