2023 m. vasarą „Kauno energija“, įmonė, užtikrinanti, kad kauniečių butuose žiemą būtų šilta, pakvietė į festivalį. Tai buvo daug kam netikėtas ir puikiai suveikęs ėjimas – vietos nemokamose ekskursijose užsipildė akimirksniu, o žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirgėjo instaliacijos „Lengvai pakylėtas slėgis“ vaizdais. Tad ilgus metus skaičiuojančios, uždaros, atokiame industriniame rajone įsikūrusios įmonės atsivėrimą, inicijuotą jos rinkodaros vadovo, galima traktuoti ir kaip sėkmingą viešųjų ryšių akciją.
Pats vaikštinėdamas senosios šiluminės elektrinės Petrašiūnuose teritorijoje sužinojau, kad šiltuoju metų laiku čia išties mažiau darbo – spaudžiant šalčiui, suprask, tokių atsivėrimų suorganizuoti nepavyktų. O taip įdomu – tiek leidimas įsmukti ten, kur paprastai negalima, tiek istoriniai faktai apie šildymą tarpukariu ir okupacijos metais, beriami „Gražinkime Kauną“ iniciatyvos gidų, tiek pati instaliacija, kviečianti prisiminti fizikos pamokas. Vos tris dienas eksponuoto kūrinio „Lengvai pakylėtas slėgis“ autoriai – menininkas Jurgis Paškevičius, garso inžinierius, kompozitorius Antanas Dombrovskij ir šviesų dailininkas Julius Kuršis.
Akcija pavyko ir 2024 m., kai šiluminė elektrinė virto naktiniu klubu. Petrašiūnų „Berghain“, kodėl gi ne? Kelioms dienoms ir naktims čia įsikūrė kompozitoriaus Pauliaus Kilbausko ir šviesų menininko Eugenijaus Sabaliausko duetas, istorinį pastatų kompleksą pavertęs ritmingai pulsuojančiu, vaitojančiu ir mirgančiu kūnu. Vietų ekskursijose ir vėl pritrūko, o vėlų rugpjūčio penktadienio vakarą su minia slinkdamas link „Transformacijų“ jau dairiausi tradicinių muzikos festivalio atributų – marškinėlių, maisto ir gėrimų kioskelių. Vingiuojant maršrutu teritorijos viduje efektą stiprino prožektorių žaismė, meno objektu pavertusi net, rodytųsi, tokią banalią čia pat ruošiamo biokuro krūvą.
2025 m. „Transformacijos“ vėl permąstė ne tik industrinio paveldo santykį su šiuolaikine visuomene, bet ir paties festivalio formatą. Kūrybinių idėjų kompanija „Salto“, ne vienai stambiai įmonei padėjusi atsiverti kultūrai, šįkart grįžo prie pirminės idėjos šiluminės elektrinės teritorijoje įkurdinti meno objektus, tačiau nepamiršta ir garsinė patirtis, taip smarkiai rezonavusi praėjusiais metais. Jau savaime įdomius vamzdynų rezginius kerpių mikropasaulio dalimi vertė Aistė Ambrazevičiūtė. Tadas Černiauskas su savo instaliacija „Pagalba metant kailį“ kreipė dėmesį į medžio virsmą šiluma. Arturas Bumšteinas ir „Kala Sound System“ pristatė vietai pritaikytą garso sistemą, o „Transformacijos“, anksčiau buvusios tiesiog „Kauno energijos“ festivaliu, oficialiai pavadintos šiuolaikinio meno festivaliu. Vasaros pabaigos savaitgalis tapo organiška įžanga į „Audros“, Kauno bienalės ir kitų meninių pareiškimų pripildytą Kauno rudenį.
Ar kitąmet rugpjūčiui artėjant vėl planuoti budėjimą prie „Transformacijų“ registracijos sistemų? „Salto“ atstovė Irutė Tumaitė tikisi, kad taip. Specialiai šiam festivaliui įkurta viešoji įstaiga nuojautas sustiprina. Na, ir paskutinis klausimas – galbūt panašus formatas, skatinantis idėjų mainus, atsivėrimą ir vertybines transformacijas, įmanomas ir kitose didelio masto įmonėse, kurios rūpinasi itin svarbiais kauniečių gyvenimo aspektais? Nesvarbu, kalbame apie šildymą, šaldymą, žaliavas ar atliekas, atvirumas – nuostabi savybė.