Į Šilainius atsikraustėme lapkričio pradžioje – mūsų penkiaaukštis stovėjo ramioje vietoje, apsuptas kitų daugiabučių. Iš pažiūros nelabai įkvepianti vieta, bet vylėmės, kad bėgant laikui namai bus renovuoti ir viskas atrodys jaukiau. Truputį glumino tik tai, kad įsikraustę ir pagyvenę bene mėnesį nesusipažinome su nė vienu kaimynu – tik kelis kartus prasilenkėme su mergina, galbūt studente, ir vedžiodami kieme šunį pastebėjome pro antro aukšto langą besidairančią senutę.
Vieną tamsų ir žvarbų gruodžio vakarą į laiptinę įskrido šikšnosparnis – pastebėjome jį nešdami šiukšles. Grįžus jis tebesiblaškė ketvirto aukšto aikštelėje, kol galiausiai nusileido virš elektros skaitiklių ir įskrido pro praviras mūsų buto duris. Šuo nepaliovė ant šikšnosparnio loti, vaikai ploti rankomis ir šaukti – kilo nemenkas erzelis. Sugavome jį koridoriuje, skubiai pasikonsultavę su bičiuliu gamtininku, suradome tuščią batų dėžę, padarėme joje kelias skyles ir, įkišę jon gyvį, sutarėme ryte nuvežti šikšnosparnį bičiuliui. Šis žadėjo pasirūpinti, kad šikšnosparnis užmigtų žiemos miegu ir saugiai sulauktų pavasario. Šuo pasiliko saugoti dėžės, o mes nuėjome gulti.
Atsibudus ryte, mūsų laukė nemaloni staigmena – niekur neberadome šuns, jis tarsi išgaravo. Drauge su šikšnosparniu – batų dėžė buvo tuščia. Per Kalėdas tebeliūdėjome, nes ilgėjomės dingusio šuns, kaimynai, kuriuos kalbinome sutikę laiptinėje, taip pat sakė gyvūno nematę.
Po švenčių, prieš pat Tris Karalius, užsitrenkiau laiptinėje kartu su savo trimečiu – ėjome pasiimti žurnalo iš pašto dėžutės, o grįžę nebegalėjome įeiti – telefoną buvau palikusi namuose, tad negalėjome pasiskambinti vyrui, kad grįžtų iš darbo ir įleistų. Sėdėjome ant laiptų ir žvarbome įsisiautę į plonus megztinius. Tada ir susipažinome su penktojo aukšto kaimynu – aukštu, vidutinio amžiaus tamsiaplaukiu, jo oda buvo blyški, kone popieriaus baltumo. Jis užkalbino mus leisdamasis žemyn. Papasakojome, kad užsitrenkėme, – kaimynas maloniai pasiūlė paskambinti iš jo telefono, o kol lauksime rakto, išgerti pas jį arbatos ir sušilti.
Petro, toks buvo jo vardas, namai atrodė gal kiek per stilingai paprastam daugiabučio butui. Madingais baldais apstatyta erdvė sykiu rodėsi keistoka, o tą keistumą pabrėžė ant sienų sukabinti paveikslai, senos nuotraukos, kaukės ir kitokie dalykėliai, kurių pavadinimų nežinojau. Kaimynas pasiūlė nuvesti sūnų į svetainę, kurioje laikė dėžę su senoviniais žaislais. Sakė, kadaise juos kolekcionavo, o dabar gaila išmesti.
Kol vaikas žaidė, įsitaisiau ant žalio aksomo minkštasuolio. Kaimynas atnešė juodosios arbatos, atrodė kiek ekscentriškai, bet jo veidas traukė akį, pamaniau, kad tokius žmones atrenka pagrindiniams vaidmenims kine. Paklausiau, kiek metų jis čia gyvena, nes mes atsikraustėme visai neseniai ir nieko nepažįstame. Atsakė, kad gyvena nuo neatmenamų laikų. Pajuokavau, kad gal dar matė dinozaurus. Petras paprieštaravo, sakydamas, kad šiose apylinkėse jų niekada nebuvo. Tada ir atkreipiau dėmesį į jo kalbėseną – jis šnekėjo neįprastai, lyg vaidindamas spektaklyje.
„Seniai, labai seniai čionai bangavo šilta ir rami jūra, kurios dugną dengė įvairiaspalviai koralai ir tankūs dumblių sąžalynai. Joje gyvavo ir knibždėjo jūrų ežiai, kirminai, žuvys. Tarsi vaisiaus vandenys šie sūrieji glėbiai nešiojo savyje istorijos užuomazgą, ruošė ją, brandino, kaip motinos įsčiose, naują gyvastį. Ir tada tartum koksai kosminis sprigtas – bum! – iš visatos gelmių prasivėrė plyšys, ir pradėjo rastis tai, ką šiandien vadiname pasauliu. Galėjo visa tai net neprasidėti, bet štai nutiko. Ir po to, per daugelį amžių, šį kraštą užklojo ledynai – šaltas, nuobodus, gyvybei svetimas pasaulis.
Ir vis dėlto, kai tie ledai ėmė tirpti, kai saulė vėl sušvito virš šios žemės, viskas atgijo. Ėmė augti miškelis, tarp jaunų pušelių bei berželių išdygo pirmosios laukinės žemuogės. O tos uogos buvo ne tokios kaip dabar – smulkios, bet saldžios, kvapnios, tartum pati vasaros esmė sustingusi raudoname laše…“ – kalbėjo jis.
Pertraukiau Petrą, pasiteiraudama apie jo profesiją – kuo jis šiuo metu užsiima. Jis tik mostelėjo ranka: „Dabar kaip tik keičiu profesiją“, – ir, lyg niekur nieko, toliau tęsė apie žemuoges. Pasakojo, kad labai seniai čia rinkdavosi žmonės – ne tik uogauti, bet ir atlikti tam tikrų ritualų. Apsistodavo kelioms dienoms, susiręsdavo laikinus stogus, kūrendavo laužus. Sakė, kad šokdavo, aukodavo pirmąsias uogas, kartais net susitepdavo rankas pelenais ar krauju, kad „žemė žinotų, jog ateini su pagarba“. Visi šie veiksmai turėjo užtikrinti žemuogių derlių ir palaikyti ryšį su tuo, ką jie vadino gyvybės šaltiniu.
Tada Petras mostelėjo į sieną – prie odinės kaukės, kabančios tarp senų fotografijų ir keistų amuletų, sunertų iš kaulo, džiovintų uogų ir šaknų. Jo balse nebuvo jokios ironijos – tik keistas ramumas, lyg kalbėtų apie kažką, kas dar tebėra.
Vėl nesusilaikiusi paklausiau, apie kokius laikus jis kalba ir iš kur žino, kas šioje vietoje plytėjo. Petras šyptelėjęs tęsė:
„Po daug daug metų miškas buvo iškirstas ir uogienojų vietoje žmonės pastatė gryčią. Gyveno toje gryčioje ne viena šeima – karta po kartos. Senieji atsigabeno rąstus, sutvėrė sienas, susiklojo stogą iš šiaudų ir gyveno. Langeliai buvo mažyčiai, dengti karpių pūslėmis – pro juos šviesa ėjo vos vos, bet žmonės nemurmėjo. Žinojo, kad svarbiau ne ką matai, o ką girdi – o girdėdavosi visko: vaikų čiauškesys, vėjas pro kaminą…
Gimdavo ten vaikai – vieni tyliai, kiti su riksmu. Augo, bėgiojo, pamesdavo pieninius dantis, vėliau jau patys savo vaikus gimdydavo. Kai po kelių šimtų metų gryčia ėmė sėsti į žemę, kai stogas suglebo, o molinės grindys apaugo samanom, žmonės pamažu pasitraukė – kas į didesnį kaimą, kas pas vaikus. Troba liko viena. Iš pradžių dar ateidavo kas šieno pasidėt ar pernakvot, bet ilgainiui vis rečiau. Galiausiai nugriuvo viena siena, paskui kita. Stogas suvirto. Tik kertinis rąstas dar ilgai styrojo.“
Apsidariau aplink – norėjosi iš ten dingti. Vaikas tuo metu įsijautęs konstravo medinį traukinuką.
„Vėl dūminė pirkelė ten išdygo, kai netoliese įsikūrė dvaras. Iš pradžių tik ponas su savo važiuotiniu pravažiuodavo, paskui ir takas išsimynė – žmonės iš tos gryčios kasryt keldavosi prieš saulę, traukdavo prie dvaro darbų. Vieni šieną vartė, kiti plūkė linus, treti virtuvėje stovėjo nuo aušros iki tamsos. Ir jų vaikai taip gyveno – dėl pono, dėl pono žirgo, pono šuns ar pono žąsies. O kai tie vaikai užaugo, jų vaikai darė tą patį. Dūmai gryčioje kabojo visą dieną. Akys ašarodavo, drabužiai prisigerdavo tvaiku. Dabar visai pasiilgstu…“
Aš pasimuisčiau kėdėje – reikėjo eiti, bet tebesėdėjau.
„Pro tą vietą ėjo ir imperatoriaus kareiviai – buvo metas, kai Napoleono orda traukė prieš carą. Buvo jie čia pasistatę karčemą, nelabai toli nuo šios vietos, – gėrė ten, lošė kortomis, šaukė, pliekėsi. Nepratę buvo prie lietuviško šalčio – į batus kišo šiaudus, bet vis tiek šalo kaip šunys. O kai išėjo – kas į rytus, kas į kapą – tai vietinės mergos pradėjo dangstyt pilvus po skarom, priperėjo kaimui prancūziukų.
Vienam iš tokių benkarčiukų visai neblogai susiklostė – dar visai mažas pakliuvo į dvarą, ten ponui arklius prižiūrėjo. Nors buvo vienišius, niekam neužkliuvo. Niekas neatkreipė dėmesio, kodėl vis krisdavo vienas kitas iki tol sveikas buvęs gyvulys, tarsi kas jo krauju mito. O kai dvarą išparceliavo, viskas išsibarstė kaip pupos per slenkstį – išvyko kažkur toli, o sugrįžo tik tada, kai jau niekas jo nė nepažino. Buvo jau du didieji karai praėję.
Tada jau kolūkyje vėl prie arklių jį pastatė – o jis žinojo, ką daro, rankos prie gyvulio tiko. Visa tai buvo dar prieš pradedant statyt Šilainius – kai visur tik pievos dar buvo, uogienojai ir dulkėtas vieškelis… Paskui jis ir vėl išvyko, bet dabar naujakuriu vadintis negalėtų.“
Tada jis pažvelgė į mane savo skvarbiomis mėlynomis akimis ir pridūrė atsiprašantis, kad tiek pripasakojo: kartais, kai ilgai gyveni, nebeaišku, ką su ta atmintimi daryti. Jam pasirodė, kad mėgstu istorijas. Tarstelėjau, kad galėtų rašyti pasakas vaikams.
„Mama, žiūrėk!“ – šūktelėjo sūnus. Apmiriau pamačiusi, kad vaikas iš žaislų dėžės traukia raudoną antkaklį. Ant antkaklio tebebuvo mano ranka užrašytas telefono numeris ir šuns vardas.