Siekti daug, pasitenkinti mažu: kukliajam pasakoriui Jurgiui Jankui – 120

Šią savaitę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ vieši Maironio lietuvių literatūros muziejaus Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jūratė Ivanauskienė, parengusi pasakojimą apie rašytoją Jurgį Jankų, kurio 120-ąsias gimimo metines šiemet minime.

Jurgis Jankus gimė 1906 m. rugpjūčio 9 d. Biliūnų kaime, Baisogalos valsčiuje (dabar – Šiaulių apskrities Radviliškio rajonas). Tėvai Simonas ir Veronika Jankai suprato rašto svarbą, tad Jurgis labai anksti išmoko skaityti ir rašyti, tapo kaimo laiškų rašytoju, kartais ir iš toliau žmonės užsukdavo į Jankų kiemą. Gabus vaikas toliau mokėsi Baisogalos pradžios mokykloje, o vėliau, 1922 m., – Šeduvos progimnazijoje. Besimokant pradinėje, išryškėjo ir gabumai piešti, todėl daug kas pranašavo dailininko ateitį. Tačiau, progimnazijoje įskaudintas piešimo mokytojos, piešti metė. Tuo laikotarpiu ėmė publikuoti savo kūrybą spaudoje.

Baigęs progimnaziją, įstojo į Kėdainių mokytojų seminariją, susidomėjo matematika ir ten mokėsi 1925–1927 m., kol seminarija buvo uždaryta. Jau planavo dirbti mokytoju, tačiau darbo negavo ir mokslus tęsė Šiaulių mokytojų seminarijoje. Besimokydamas susipažino su didžiąja savo gyvenimo meile – mokytoja Kotryna Grabaite ir 1929 m. jiedu susituokė. Tais pačiais metais Jankus įstojo į Lietuvos universitetą Kaune. Neturėdamas lėšų susimokėti už mokslą, germanistikos ir pedagogikos studijas nutraukė, dirbo pedagoginį darbą Radviliškio ir Jurbarko apylinkėse. 

1938 m. „Sakalo“ leidykla išleido J. Jankaus romanus „Egzaminai“ ir „Be krantų“ apie jauno, mokytojų seminariją baigusio jauno žmogaus gyvenimą, mokyklos aplinką, kaimo mokytojo egzistencinį vienišumą. „Pirmos mano knygos buvo išleistos, kai jau buvau trisdešimt dvejų metų. Net dvi iš karto. Iš tikrųjų tos knygos jau buvo parašytos kuris laikas, tik neturėjau ypatingo noro jas kam rodyti. <…> Kažin kaip vieną tų knygų parodžiau Antanui Giedraičiui, tai jis ir paskatino parodyti kuriam leidėjui. Pasirinkau „Sakalą“, tuo metu Lietuvoj leidusį daugiausia gerų grožinės literatūros knygų. Nuvežiau „Sakalo“ leidyklos direktoriui Kniūkštai, ir jis knygą paėmė be jokių kalbų.“ – prisimena rašytojas. 

1941−1944 m. dirbo Kauno savivaldybėje referentu kultūros reikalams, buvo atsakingas už teatrų ir bibliotekų reikalus, bet neatidėjo ir kūrybinio darbo: J. Jankaus 3 veiksmų pjesę „Sūnus“ į savo repertuarą priėmė Kauno Didysis teatras, 1942-aisiais vaikų žurnale „Žiburėlis“ publikuota apysaka vaikams „Vientautų berniukai“ pelnė „Žiburėlio“ premiją. 

1943 m. Kauno miesto burmistras S. Kenstavičius paskyrė J. Jankų Jaunojo dramos teatro dramaturgu, tuo metu ir jo dramą „Audronė“ buvo numatyta pastatyti šiame teatre. Tais pačiais metais teatro direktoriumi paskiriamas Stasys Santvaras. Kaune užsimezgė graži, tvirta, viso gyvenimo dviejų rašytojų draugystė.

1944-aisiais, artėjant sovietų armijai, pasitraukimas iš Tėvynės buvo neišvengiamas. Jurgio ir Kotrynos šeimoje augo trys sūnūs: Eugenijus, Virgilijus, Saulius, tad Jankai ilgai dvejojo, tačiau 1944-ųjų spalio pradžioje ties Smalininkais perėjo sieną. 

Vokietijoje, gyvendamas įvairiose DP stovyklose, J. Jankus mokytojavo lietuviškose gimnazijose, bendradarbiavo spaudoje. Ten gimė ir ketvirtasis sūnus Almis. 1946 m. gegužės 14 d. iš Seedorfo laiške rašytojui Antanui Vaičiulaičiui rašė: „Ir čia vėjas ošia apie langus taip pat, ir lietaus čiurkšlės lygiai taip pat per lango stiklus nubėga, tik savo žemės po kojų nejaučiam, be atramos ore kabom, o vieną kartą juk vis tiek vėl turėsim ant jos atsistoti. Daugumas gyvename ypač sunkiose sąlygose, susikimšę, kartais ir alkani…“

1946 m. Vokietijoje, Detmolde, buvo atgaivintas žurnalas vaikams „Saulutė“, jame autorius publikavo pasakų, apysakos-pasakos „Po raganos kirviu“ ištraukas. 1948 m. Tiubingene išleidžiamas ir J. Jankaus novelių romanas „Naktis ant morų“, laimėjęs Lietuvių tremtinių bendruomenės Švietimo valdybos premiją. Vokietijoje parašo romaną „Pušis“, kurį visą gyvenimą perrašinėjo, tobulino, pildė, taisė. 1948 m. laiške S. Santvarui rašė: „Dirbu su „Pušimi“, bet vis negaliu apdoroti.“

Bičiuliai rašytojai, jau persikėlę gyventi į Ameriką, rūpinosi Jankų šeimos atvykimu į laisvąjį pasaulį. 1950 m. šeima apsigyveno Ročesteryje, čia duoną pelnėsi dirbdamas fabrikuose. Buvo sunkiai susižeidęs, neteko trijų kairės rankos pirštų.  

Amerikoje J. Jankus parašo ir išleidžia didžiausią savo kūrybos dalį. 1951–1955 pamečiui išeina net penkios įvairių žanrų knygos. 1951 m. skaitytojų itin palankiai sutikti trumpi pasakojimai „Pirmasis rūpestis“, kurioje išskirtinai minėtinas pasakojimas „Velnio bala“, laimėjęs žurnalo „Naujasis gyvenimas“ premiją. Ne itin palankiai 1952 m. kritikų buvo sutiktas romanas „Paklydę paukščiai“. 1953 m. išleista knyga vaikams „Po raganos kirviu“, kurio pagrindinis veikėjas – gamtos vaikas Jakamutis. Didelio dėmesio sulaukęs 1954 m. išleistas romanas „Namas geroj gatvėj“ pelnė JAV Lietuvių rašytojų draugijos premiją. 1955 m. išleista apysaka vaikams „Senas kareivis Matatutis“, gvildenanti baudžiauninkų ir rekrūtų temą. 

J. Jankus yra parašęs nemažai pasakų. Jas rašė Lietuvoje, Vokietijoje, o gyvendamas Amerikoje pasakas rašydavo savo anūkams, kaimynų vaikams, kurias skaitydavo tiesiog iš rankraščio sąsiuvinyje.

Vaikams sukūrus savo šeimas, Jurgis ir Kotryna Jankai liko gyventi Ročesteryje. Jankus ir toliau rašė, leido knygas, nuolat grįždavo prie romano „Pušis“. 

1967 m. po ilgesnio laiko J. Jankus išleidžia ne itin palankiai kritikų įvertintą trijų dalių dramą „Peilio ašmenimis“, kurią pastatė Kanados lietuvių mėgėjų teatras „Aukuras“.

1973 m., išėjus pasakojimų knygai „Užkandis“, L. Andriekus laiške 1973-05-12 sveikina  naujos knygos išleidimo proga: „Esate tvirtas mūsų Draugijos stulpas, vertas garbės narystės.“

J. Jankus nuolatos bendradarbiavo spaudoje, dalyvavo lietuvių bendruomenės kultūrinėje veikloje, mielai sutikdavo dalyvauti tiek savo, tiek kolegų rašytojų knygų pristatymuose Čikagoje, Baltimorėje, Vašingtone, Kalifornijoje ir kitose Amerikos bei Kanados lietuvių bendruomenėse. 

Po kelių metų pertraukos viena po kitos vėl išleidžiamos J. Jankaus knygos: 1977 m. pasakojimų rinktinė „Ir nebepasimatėm“, dedikuota tėvui, 1978 m. – romanas „Anapus rytojaus“, 1979 m. – pasakojimų knyga „Kol esu čia“. Romano „Anapus rytojaus“ pristatymą organizavo Lietuvių fronto bičiuliai, tad Jankus su žmona turėjo progą nuskristi į Kaliforniją, kur buvo maloniai sutiktas ne tik pas senų laikų bičiulį B. Brazdžionį jo sodyboje Vistoje, bet ir visų vietinių žodžio žmonių. 

Lietuvių bendruomenės kultūros taryba literatūrinę premiją 1981 m. skiria už rankraštyje atsiųstą pasakojimų knygą „Paparčio žiedas“ (išleista 1982 m.). 1984 m. pasirodo pasakojimų knyga „Klajojančios liepsnos“. 

Šalia kitų savo talentų J. Jankus mėgo fotografuoti, ypač gamtą. 1975 m. J. Jankus įamžino rašytoją, kunigą Leonardą Andriekų, kuris vėliau džiaugėsi geresnės nuotraukos neturįs.

1987 m. pradžioje sunkiai ir ilgai sirgusi J. Jankaus žmona iškeliavo Amžinybėn. Atsirado daugiau laiko kūrybai, vis svajojo užbaigti romaną „Pušis“. 1987 m. rugpjūčio 9 d. B. Brazdžioniui rašė: „Ir aš, pralindęs pro tinginį, kartais dar įsitveriu plunksnos, bet ligi Pušies vis negaliu prisikasti.“  

1988 m. išleidžia dvylikos pasakojimų knygą „Tėvas Venancijus ir jo Matilda“, dedikuotą marčiai Danutei. Knyga įvertinta solidžia LRD grožinės literatūros premija. 

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, 1991 m. J. Jankus pirmą kartą grįžo į Lietuvą, keliavo,  Kryžių kalne pastatė šiauliečių parūpintą ąžuolo kryžių. Tik labai nusiminė neradęs savo gimtųjų namų. 1990 m. į Lietuvą grįžo ir jo kūryba. 

Laiške A.  Vaičiulaičiui yra rašęs: „Žmogaus būde yra viena puiki savybė: mokėti baisiai daug siekti ir sugebėti labai mažu pasitenkinti.“ J. Jankus nuo jaunystės turėjo aštrų liežuvį, puikią iškalbą, mokėjo sklandžiai lieti mintis. Buvo tikrų tikriausias pasakorius, tačiau kuklus, ramus žmogus, nereiklus kitiems, o ir sau nereikalavo jokių privilegijų, net ir raginamas nemėgo dalyvauti konkursuose, jautėsi lyg ir nesąs vertas. Tačiau gautais apdovanojimais džiaugėsi. 

Užbaigęs rašyti romaną „Pušis“, po poros savaičių, 2002 m. birželio 12-ąją mirė. Romanas „Pušis“ 2004 m. išleistas Lietuvoje.