Šiais metais Juozo Grušo 125-ojo jubiliejaus proga Juozo Grušo namai-muziejus gavo išankstinių dovanų. Dramaturgo artimas draugas, dešiniąja ranka vadintas poetas Petras Palilionis pavasarį padovanojo nemažai kasečių, kuriose buvo įrašyti pokalbiai su Juozu Grušu. Daugiau apie šią dovaną rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Juozo Grušo namų-muziejaus vyr. muziejininkė Beata Starodubova.
Sužinojusi, kad bus galima pasiklausyti nesurežisuoto rašytojo balso, neformalių pašnekesių su bičiuliu, kuriam patikėtos ne tik įvairiausios paslaptys, bet ir visas rankraštynas, ilgai nedelsiau. Nesitikėjau, kad tiek laiko pareikalaus perklausyti penkias kasetes. Nesitikėjau ir to, kad tai, ką išgirsiu, koreguos bendrojo J. Grušo gyvenimo pasakojimo trajektoriją ir paskatins permąstyti, kaip apie rašytoją kalbame kitiems.
Kiekvienam žmogui, dirbančiam su biografiniais naratyvais, tenka asmeniškai kurti santykį su esama medžiaga, taip pat ir su J. Grušo asmenybe. Galvojant apie kitus rašytojus ir juos supančius diskursus, pastebiu, kad dažnai jų asmenybes garsina palaikomi mitai. Pavyzdžiui, Balys Sruoga buvo aikštingas, konfliktiškas, Vincas Mykolaitis-Putinas pasižymėjo introvertiškumu, išgyveno vidinį konfliktą dėl santykių su Emilija Kvedaraite, Irena Kostkevičiūte, Salomėja Nėris – savaime kontroversiška asmenybė, apie kurią žinome, atrodo, labai daug. Smalsus lankytojas dažnai užduoda klausimą, koks buvo J. Grušas, kaip galime apibūdinti jo asmenybe. Vis norisi išsisukti nuo šito klausimo. Net kurį laiką liūdėjau, kad rašytojas, kurio palikimą viešinu, savo charakteriu, tylumu savotiškai nublanksta šalia kitų grandų. Tenka pripažinti, norėjosi pompastiško naratyvo, kurį būtų galima lengvai palaikyti ir, svarbiausia, sudominti lankytojus. Laikui bėgant ėmiau manyti, gal to visai nereikia. Tai, kad nėra vientisos dominuojančios J. Grušo istorijos, šiuo metu man yra smagiausia šio darbo dalis. Dėl to tik lengviau nustebinti lankytojus ir, tiesą sakant, pačią save.
Skubėjau išgirsti P. Palilionio pokalbius su dramaturgu, nes maniau, sužinosiu rašytojo biografijai svarbios ir ją koreguojančios informacijos. Perklausius supratau, kad viskas jau yra žinoma. Visa užrašyta paties dramaturgo dešiniosios rankos, jo archyvaro ir gyvenimo arbitro P. Palilionio knygoje „Svajojęs gražų gyvenimą“. Todėl ne pasitvirtinusios išvados apie blunkančią atmintį (taip ir iki galo neaišku, kiek mokėta už sklypą, apie kurį sūnų, Vytautą ar Saulių, buvo parašyta drama „Meilė, džiazas ir velnias“ ir t. t.) džiugino, o girdimi garsai, liudijantys Grušo ir jo namiškių būtį. Šalia arbatos puodelių cinksėjimo ir karšto vandens burbuliavimo be galo smagu girdėti šunų, kurie garbingai vadinti pjesių veikėjų vardais, amsėjimą. Neįprasta klausyti besidarinėjančių durų – tikriausiai žmona Pulcherija skuba iš virtuvės atnešti gardžiausių keptų bandelių su spirgučiais – cypiančius vyrius. Taip gražiai skamba anuometinis rašytojo ir artimųjų gyvenimas čia, kur dabar su kolegėmis dienas leidžiame muziejaus tyloje.
Esti žingsnių, trinksėjimų, šlepsėjimų ir šnabždesių, kol klasikas mėgina prisiminti detales, pasakoja savo gyvenimo istoriją. Visgi tie įsiterpimai, gyvo gyvenimo liudijimai labiausiai domina – tylus, anksčiau negirdėtas balsas, kuomet Grušas ima pasakoti tuoktuvių istoriją. Tai Pulcherijos drovus, tiek mane, tiek P. Palilionį kikenti verčiantis „neįdomu čia niekam“. Šypsnį kelia ir vis pasigirstanti proanūkio ar proanūkės tyli remarka apie tai, ką šiuo metu veikia šuniukas. Visa tai vyksta Grušų svetainėje, kuri buvo ir dramaturgo darbo kambarys, ir miegamasis. Ten pusiau gulomis, pasidėjęs sąsiuvinį ant medinės lentelės, pieštuku J. Grušas parašė garsiausias istorines tragedijas „Herkus Mantas“ (1957), „Barbora Radvilaitė“ (1972). Banalu, bet negaliu nepridurti, kaip jautru išgirsti iškarpą iš šio žmogaus buities, o ne tik perskaityti apie tai, kas praėjo. Kiekvienam, tyrinėjančiam kito žmogaus gyvenimą ir bandančiam skirtingas gijas suausti į vieną, tokios patirties linkiu.
Šie įrašai atskleidė ne daugiau naujų faktų apie dramaturgą, bet sustiprino įspūdį, koks įvairus jo gyvenimas buvęs. Matyt, dėl to sunku rašytojo asmenybę susiaurinti iki vieno ar kelių įvardijimų. Įprasta vaizduotis J. Grušą per amžininkų prisiminimus kaip istorinių tragedijų pionierių su nerimo šešėliu ant veido, melancholišką. Kaip įraše pasakoja Elena Petrikaitė-Jakševičienė, tremtinė, priglausta Grušų namuose, rašytojas net savo kūrybiniu procesu nesidalijo, apie pjeses nekalbėdavo ir patarimų neprašė.
Gal dėl to taip keista girdėti, kad visgi J. Grušas nebuvo toks uždaras, Grušų namai buvo svetingi, pietūs buvo gaminami 10–15 žmonių. Rašytojui netrūko gerumo ir humoro. Vaikystėje, gimtajame kaime, radęs sprogmenį jį įsikrovė į vežimą ir partempė namo. Savo kieme jį uždegė netyčia padegdamas ir šalia stovintį namą. Tikiu, kad Antanui, Juozo Grušo tėvui, su jautriu, bet guviu pokštininku nebuvo lengva. Tikriausiai ir pačiam Juozui buvo sudėtinga savyje sutalpinti tiek smalsumo gyvenimui ir svajonių. Ne veltui netoliese gyvenęs knygnešys Jonas Krikščiūnas-Jovaras sakė: „būsi poetas“. Net jei keli Šiauliškio mokinėlio slapyvardžiu pasirašyti eilėraščiai neleidžia prie J. Grušo biografijos pridurti „poetas“, peržiūrėjus rašytojo užrašines ir laiškus neįmanoma su pirmojo autoriteto ir mokytojo pareiškimu nesutikti.
Darbas muziejuje priverčia J. Grušo istoriją ir kūrybą matyti santykyje su šiuolaikybe. Ypač įdomu stebėti, kaip į dramaturgo istoriją reaguoja mokiniai. Matau, kaip sudėtinga suprasti, kas buvo J. Grušas ir kodėl lankytinas šis muziejus, kai nepavyksta rašytojo biografijos susiaurinti iki vieno aiškaus naratyvo. Būtų lengviau, jei galėtumėme tiesiog pasirinkti bet kurį iš populiariųjų: „nepriklausomas“, „išeivis“, „kūręs pogrindyje“, „partinis“ ar „kolaborantas“. Bet akivaizdu, kad vaikams kur kas įdomiau sužinoti apie penketą Grušo šunų, siuvėją, gyvenusią šiuose namuose, ir kad švarūs baltiniai po karo buvo didžiausias turtas, kad Grušas mėgo dirbti, kaip ir jie patys, ant sofos, ir kad pavyko aukštumų pasiekti toli gražu ne iš karto, o tik antroje gyvenimo pusėje.
Nors retai kada jauniesiems išeina suprasti, kuo „Herkus Mantas“ 1957-aisiais buvo toks įdomus ir kodėl prie „Barboros Radvilaitės“ spektaklio dirbta režisieriaus, aktorių ir scenografų taip įsijuosus. Nesvarbu, septintokas ar dešimtokas bebūtų, akys vis tik suspindi užėjus į Grušų memorialinius kambarius, tyrinėjant buitį. Bet juk ir man, beklausant įrašų, svarbiausia pasirodė kasdienio gyvenimo detalės. Ir kuo toliau, tuo prasmingiau atrodo ne įrodyti lankytojui Grušo kūrybos aktualumą ar meistrystę, o padėti jaukintis šiuos namus ir jų šeimininko, dramaturgo, rašytojo, žurnalisto, bet svarbiausia – žmogaus, vingiuotą istoriją. Kaip viena lankytoja sakė, „atrodo, kad čia pat buvęs, tuojau sugrįš“.
Klausantis įrašų nustebino jau minėtos E. Petrikaitės-Jakševičienės pareiškimas: „Niekas neskaito tų Juozo Grušo dramų, anksčiau irgi mažai kas skaitė“. Aktualumas svarbu norint išlikti užburto naujienų rato ir naujovių pasaulyje. Klausimas, kaip išlikti J. Grušui ir rašytojo literatūriniam palikimui, ką naujo ir įdomaus galime pasiūlyti. Vis dėlto, kai tik imame dėl to jaudintis, vis sugrįžtu prie paties rašytojo prisipažinimo: „Aš nesimodernizavau“. J. Grušas liko ištikimas tradicijai, įsitvirtinusiai dramos formai ir struktūrai. Koks tai orus būvis interaktyvumo, švieslenčių, trendų laikais. Kokia privilegija! Toleruoti neapibrėžtumą, palikti erdvės tam, kas senamadiška, įsižiūrėti į tai, kas įbrėžta, nusidėvėję, sunkiai įskaitoma ar dabar atrodo nerimta, nepriimtina. Koks džiaugsmas galėti mąstyti ir pasakoti apie tokios gausos netrūkstantį J. Grušą. Ir koks gėris, kai į smalsumą brandūs klausytojai taip pat atsako smalsumu.
