„Alio, alio, Lietuvos radijas, Kaunas“ – 1926 m. birželio 12 d., šeštadienį, 19 val. nuskambėjo nuo Vytauto kalno. Taip prasidėjo Kauno radiofono veikla. Pradžioje transliavęs tik žinias, Radiofonas ilgainiui aktyviai įsiliejo į visas įmanomas to meto gyvenimo sritis.

Rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ apie tai, kaip muzikos per radiją klausėsi Lietuvos muzikinio gyvenimo metraštininkas, pianistas ir kompozitorius Vladas Jakubėnas pasakoja ir į būsimą Kauno miesto muziejaus parodą „Radijo kalnas“ kviečia muziejininkė dr. Aušra Strazdaitė-Ziberkienė.

„Bendras įspūdis malonus“ – klausydamasis koncerto transliacijos pažymėjo V. Jakubėnas. O kaip viskas prasidėjo? Iš pradžių radiją lydėjo abonementinis mokestis (šimtas litų metams už asmeninį imtuvą, kai 1926 m. jų registruota „net“ 323), taip pat šiokia tokia baimė ir skepsis (manyta, kad radijo bangos pritraukia žaibus, prišaukia lietų bei mažina karvių pieningumą). Vis dėlto Radiofonas kasmet vis labiau plėtė savo programą. Skaitytos paskaitos, gvildenusios įvairiausius klausimus, mokoma esperanto kalbos, transliuojami renginiai, operos ir koncertai, ir, be abejo, gyvai dainuojama ir grojama. Muzika eteriu skriejo įvairi ir įvairiais būdais: sąlyginai saugi (ir pigi!) muzika iš plokštelių, buvo transliuojami koncertai ir atliekama gyva muzika Radiofono studijoje. 

Kaip tai atrodė, o tiksliau – skambėjo, šiandien pasakyti sunku, tačiau tai išsiaiškinti įmanoma. Leidę Radiofonui bent šiek tiek išskleisti sparnus, duriame pirštu į antrą jo veiklos dešimtmetį, kartu prisiliesdami prie pačios Lietuvos valstybės politikos. Lietuvos muzikinio gyvenimo metraštininkas, kompozitorius ir pianistas Valdas Jakubėnas (1903–1976) po studijų Berlyne ir greta darbo Kauno konservatorijoje intensyviai rašė spaudoje – atvirai ir su šiokia tokia ironija. Atrinkome keletą jo pastebėjimų iš 1934–1938 m. dienraštyje „Lietuvos aidas“ publikuotų straipsnių – apie transliacijos garsą, transliuojamos muzikos pobūdį, Radiofono orkestrą ir šiuolaikinę lietuvišką muziką.

Aktyviai populiarindamas vos metus – 1934–1935 m. – gyvavusio dr. Vinco Kudirkos simfoninio orkestro veiklą, Jakubėnas ištikimai rašė kone apie visus šio orkestro koncertus. Trečiojo koncerto jis klausėsi nenurodytoje provincijoje per radiją. „Bendras įspūdis – malonus“, rašo jis. „Laikas koncertui klausyti kuo patogiausias; kas tik mėgsta muziką, sekmadienį 1 val. ras laiko pasėdėti prie garsiakalbio.“ Mums aktuali jo pastaba, kad iš „Metropolitain“ salės, kur vyko šis koncertas, simfoninė muzika buvo girdima geriau nei iš Valstybės teatro. Tačiau koncertą komentavęs kompozitorius ir dirigentas Juozas Karosas (1890–1981) kalbėjo nepasibaigus plojimams, todėl vietomis jo buvo neįmanoma suprasti. Be to, kai kurie kūrinių pavadinimai buvo pasakyti su klaidomis! Trumpai aptaręs koncerte skambėjusius kūrinius ir atlikėjus, Jakubėnas neslėpė apgailestavimo – Valstybės teatro orkestro smuikininko László Hajóso (1899–1974) atlikto C. Saint-Saënso kūrinio, kaip ir paskutinio programos kūrinio, jis nebegirdėjo dėl trukdžių: „Iš viso, nepaisant išleisto įstatymo, provincijos miestuose neįžemintų motorų dar daug: dažni tarškimai nuolat trukdo klausytis.“ 

XX a. 4 dešimtmetyje tapo įprasta, kad Lietuvoje viešintys gastrolieriai savo vizitą užbaigdavo koncertu Radiofone. Tokie koncertai pritraukdavo daugiau klausytojų, nei įprasti. Daugiausiai spaudos dėmesio sulaukė savo nepriklausomybės minėjimo proga koncertavę ukrainiečių, latvių ir estų muzikai, taip pat garsesni ir įdomesni gastrolieriai, į kurių koncertus Radiofone susirinkdavo politikai ir diplomatinio korpuso nariai. 

Svarbu paminėti, kad Radiofone buvo transliuojama ne tik klasikinė ar lengvoji muzika, bet ir folkloras. Pavyzdžiui, 1936 m. balandį raudas ir sutartines giedojo Kupiškio krašto „senutės“ Ona Mažeikienė, Ona Juodakienė, Domicelė Šlapelienė, Domicelė Lisienė ir Domicelė Petrylienė. V. Jakubėnas labai savotiškai aprašė sutartinių giedojimą: „Viena bobutė pradeda savotišką motyvą, pirmą „moderniškų“ jazz-bando ritmus primenančių sinkopių, vėliau įstoja kita, toliau trečia, vis kartodama tą patį motyvą. <…> Atrodo, kad tos dainos galėjo skambėti tada, kai dar Mindaugas prieš kryžiuočius jojo.“ Pažymėjęs, kad kaimyninėse šalyse tokio dainavimo nėra, jis priduria, kad tokių originalių dainų dažnesnis transliavimas yra „geistinas“. 

Žinoma, jaunos ir labai ambicingos Lietuvos valstybės Radiofonas tiesiog privalėjo turėti savo orkestrą. Jo simfoninės muzikos koncertai nuo 1937 m. buvo transliuojami pirmadieniais. Jakubėnas rašė apie tai, ką girdėjo, todėl šiandien, po daugelio metų, skaitant jo žodžius, reikia pripažinti, kad šiuolaikiniai kritikai gerokai atlaidesni.

 „Įdomiu“ pavadintas 1937 m. lapkritį vykęs koncertas, kuriame dirigavo atostogų iš Pietų Afrikos į Kauną grįžęs Valstybės teatro dirigentas Leiba Hofmekleris (1900–1941). „Koncertas paliko tikrai rimtą įspūdį: su mūsų radiofono orkestru, matyt, rimtai pasidarbuota; pasiektas visai padorus, o kai kur ir visai geras skambesys, ypač stygininkų. Tiesa, pučiamųjų instrumentų daliai dar šis tas prikiština, bet šiaip konstatuotina, kad geras dirigentas, nuodugniai pasidarbavęs, jau gali su mūsų radiofono orkestru pasiekti visai gražių rezultatų.“ Po kelių dienų Radiofono orkestrui dirigavo estų kompozitorius Evaldas Aavas (1900–1939), pristatęs savo kūrinius. Šį kartą V. Jakubėnas buvo švelnesnis: „Reikia pripažinti, kad didelis darbas buvo atliktas ir su mūsų radiofono orkestru, kuris, energingai paties autoriaus vadovaujamas, gerai nugalėjo įvairius atliktuose veikaluose pasitaikiusius sunkumus.“ Kitas „įdomus“ Radiofono koncertas įvyko 1938 m. vasarį, kai kompozitorius Jeronimas Kačinskas (1907–2005) dirigavo F. Schuberto ir J. Brahmso kūriniams. Pristatęs jaunąjį dirigentą, V. Jakubėnas nieko nepraleido pro ausis: „Radiofono orkestras parodė žymią pažangą – atsiranda niuansų pas pučiamuosius ir vis švarėja stygininkai.“

Įdomu tai, kad Radiofono orkestras atlikdavo ir tuo metu kuriamą šiuolaikinę muziką. Štai 1938 m. spalį buvo atlikta antroji Antano Račiūno (1905–1984) simfonija. Jaunas kompozitorius, studijavęs pas Juozą Gruodį (1884–1948), vėliau tobulinęsis Paryžiuje ir Valstybės teatre debiutavęs opera „Trys talismanai“, sulaukė išsamaus savo simfonijos aptarimo. Šį kartą nebuvo kritikuojamas nei orkestras, nei pats kompozitorius, dirigavęs savo simfoniją. Tą patį mėnesį Juozas Karosas dirigavo savo „Rapsodiją“, o netrukus tuometinis Radiofono orkestro dirigentas Balys Dvarionas (1904–1972) dirigavo Juozo Gruodžio „Simfoninį prologą“. Taip pat pasirodė Paryžiuje tobulinęsis Jurgis Karnavičius (1912–2001), pavadintas „vakaro atrakcija“. V. Jakubėnas išliko švelniai kandus, tačiau nepamiršo ir savęs: „Kadangi Valstybės teatras, deja, pastaruoju laiku yra pasitraukęs iš gimtosios muzikos propagavimo fronto, tai tuo labiau malonu, kad šį darbą aktyviai varo mūsų radiofonas. Jo iki normalios sudėties padidėjęs ir kokybe pakilęs orkestras dabar rūpestingai stato visus mūsų kompozitorių naujai paruoštus veikalus. Šį rudenį girdėjome A. Račiūno II simfoniją, vėliau J. Karoso Rapsodiją; pernai buvo po daugelio metų pagaliau pastatyta V. Jakubėno Fuga styginių orkestrui, o šiuo metu ruošiama ir jo dar Kaune neatlikta Berlyne parašyta simfonija.“ 

1938 m., minint jaunos Lietuvos valstybės dvidešimtmetį, Radiofonas pirmą kartą transliavo tarpvalstybines krepšinio rungtynes tarp Lietuvos ir Prancūzijos rinktinių. Lietuva jas pralaimėjo. Be abejo, radijas transliavo ir pirmosios lietuvių tautinės olimpiados atidarymą, uždarymą bei svarbesnes varžybas. 1938 m. Lietuvoje buvo įregistruoti 59 527 radijo imtuvai (50 754 lempiniai, 8 773 detektoriniai). Iš Latvijos pradėti importuoti VEF aparatai. Dviejų lempų imtuvas kainavo 140, baterinis – 355 litus. O muzika? Nors orkestras kas savaitę parengdavo du valandos trukmės koncertus, kurių programos kaskart skyrėsi, kaimas griežtai nenorėjo simfoninės muzikos. Tad Radiofonas rinkosi vidurio kelią. 

Plačiau ir ne tik apie muziką – parodoje „Radijo kalnas“, kuri gruodžio 10 d. atidaroma Kauno miesto muziejaus Kauno Rotušėje.