Nuo ko priklauso, kaip žmogus ištveria traumines patirtis? Kodėl vieną palaužia net menka nesėkmė, o kitas išgyvena pragarą, bet išsaugo gyvenimo prasmės pojūtį ir žmogišką orumą? Galbūt lemiama tampa ne pati patirtis, o jos transformacija – gebėjimas tai, kas nepakeliama gyvenime, perkelti į kitą plotmę, suteikti skausmui formą ir taip susigrąžinti bent dalį jo kontrolės. Romanui Krasninkevičiui (1926–1996) tokia plotmė buvo kūryba: skaudi, neišvengiama, egzistencinė.
Šio išskirtinio savamokslio grafiko kūryba ir sudėtingas gyvenimo kelias atsiskleis lapkričio 18-ąją Galaunių namuose-muziejuje atidaromoje jo šimtmečiui skirtoje parodoje. Daugiau apie Krasninkevičiaus asmenybę rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinio kuratorė Vilma Kilinskienė.
Kūrybos pradžia
Šis keistuolis gimė 1926 m. lapkričio 18 d. Vilkaviškio apskrityje, Kybartų valsčiuje, Stulgelių kaime, valstiečių Onos ir Jono šeimoje. Nuo pat ankstyvos vaikystės linko į meną. „Gimiau mažoje stubelėje, sienele atitvertoje nuo gyvulių. /…/ Vis norėdavau piešti vakarais, bet kas leis brangų žibalą deginti, kai mama ir degtuką skeldavo pusiau,“ – yra pasakojęs.
Romanas labai mėgo skaityti knygeles, žiūrinėti iliustracijas, bandė kurti savas perskaitytų kūrinėlių versijas. Iš istorijos vadovėlio kopijavo didžiuosius Lietuvos kunigaikščius Gediminą, Kęstutį, Vytautą, karalių Mindaugą.
Prapuolenių pradžios mokykloje baigė keturis skyrius. Toliau mokslus tęsė Kudirkos Naumiestyje, o gimnaziją baigė Kybartuose. Daugiau mokytis neteko, nes su visomis karo baisybėmis 1944 m. užėjo frontas. Besitraukdami vokiečiai tarp Kybartų ir Kudirkos Naumiesčio prie pat Vokietijos sienos gyvenusius Krasninkevičius išvarė iš namų. Jų namus sudegino, laukus užminavo, o Romaną paėmė darbams į pirmąsias fronto linijas. Iškeliaudamas jaunuolis su savimi pasiėmė tik akvarelinius dažus, teptuką ir bloknotą.
Išgyventas pragaras
Pėsčiomis ginkluotų vokiečių varomas per visą Prūsiją, Romanas stebėjo kartu einančių belaisvių senelių ir vaikų kančias, sunkius ir pavojingus jų darbus pirmosiose fronto linijose. Ištverti padėjo kūryba: „Ten, fronte, tiek iškankintas, nevalgęs, visas šlapias, nemiegojęs, nes naktimis būdavo dirbama, aš vis tiek rasdavau laiko piešti“, ‒ pasakojo Romanas.
Neilgai trukus vaikinas buvo sužeistas į galvą ir žiauriai kontūzytas. Kai po sąmonės praradimo pabudęs pamatė esąs laive, neturėjo nė menkiausio supratimo, kokiu tikslu ir kuria kryptimi yra plukdomas. Laivui pasiekus Danijos krantą, paaiškėjo, kad bus paliktas gydytis ligoninėje Vardėje, kur sąlyginai saugiai ir ramiai sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir tuomet, jo paties žodžiais tariant, „pradėjo žygius“ grįžti į tėvynę. Pirmiausia pervažiavo iš Danijos į Vakarų Vokietiją, Flensburgą, kur, vokiečių laikomas bepročiu, vaikščiojo po įvairiausias įstaigas, bandydamas gauti leidimą grįžti namo. Galiausiai karine mašina buvo nuvežtas prie Demokratinės Vokietijos sienos ir perduotas Raudonosios armijos kareiviams, kur Romano laukė nauji nusivylimai. Čia pat jį, išrengę nuogai, iškratė, įmetė į anglims vežti skirtą geležinį vagoną ir nuvežė į kalėjimą. Vis keitėsi kalėjimai, vyko tardymai, teko dirbti juodžiausius darbus, beveik be jokio maisto, kol 1946-ųjų vasarą kaliniai buvo susodinti į prekinius vagonus ir iš Maskvos išvežti į Estijos miestą Narvą. Išlipus iš vagonų, kaliniams buvo pranešta, kad nuo šiandien jie ‒ Raudonosios armijos kariai. Šį 1946–1951 m. laikotarpį R. Krasninkevičius dienoraštyje prisimena kaip vieną juodžiausių savo gyvenimo periodų: „Tai buvo siaubo, nežemiško košmaro dienos ir naktys. /…/ Aš tiek buvau nusilpęs, apalpdavau, krisdavau ant žemės ir neturėdavau jėgų atsikelti.“
1951 m. Romanas pagaliau grįžo į gimtuosius Stulgelius. Namuose kuriam laikui viskas grįžo į savo vėžes, tačiau netrukus mirė mylimas tėvas, o 1958-aisiais likimas smogė dar didesnį smūgį ‒ iš Černiachovsko (Įsručio) gyvenvietės Kaliningrado srityje pakilę penki kariniai lėktuvai subombardavo Stulgelių kaimą. Pradėjus kristi bomboms, žmonės pamanė, kad prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas. Ant Stulgelių kaimo buvo numestos 39 aviacinės bombos. Ar lėktuvus pilotavę kariai suklydo ir, nespėję išmesti bombų netoli esančiame poligone, subombardavo kolūkį, ar tiesiog buvo neblaivūs, nežinia. Statistikoje tarp kitų aukų užsimenama ir apie atsitiktinės bombos skeveldros pražudytą moterį. Ta moteris ‒ Ona Krasninkevičienė, Romano mama.
Motinos netektis ir tėvo meilė
Su mama Romanas buvo ypač artimas, greičiausiai iš jos paveldėjo talentą ir pašaukimą, prisiminimais apie mamą nuaustas ne vienas kūrinys. Iki simbolio apibendrintas jos vaizdas medžio raižinyje „Motinos žuvimas II“ [1 il.] santūria menine kalba byloja apie Romano gėlą, žuvus motinai. Raudoname fone vaizduojama tarsi iš medžio ištašyta kraujo ašaromis verkianti motina primena Lietuvos kaimo dievdirbių drožtas Sopulingąsias. 1985 metais ji turėjo būti eksponuojama respublikinėje parodoje, tačiau žiuri nurodė raižinį nukabinti – motinos figūroje įžvelgtas oficialiai ideologijai nepriimtinas religinis turinys.
Senųjų liaudies skulptūrėlių siluetą primena ir moteris, pavaizduota „Motinos Onos pasirodyme paklydusiam sūnui“ [2 il.]. Ne kartą, gyvenimui priartėjus prie pražūtingos ribos, žuvusi mama sūnų lankydavo sapnuose ar vizijose. „Motinos Onos pasirodymas paklydusiam sūnui“ kaip tik ir gimė po vieno iš tokių sapnų, kuriame motina atėjo įspėti Romano, kad šis nepražūtų alkoholio liūne. Sapnas taip supurtė menininko pasaulį, kad jis akimirksniu pasveiko, o šį jam nutikusį stebuklą išraižė medžio raižinyje „Išėjimas iš pragaro“ [3 il].
Artimą ryšį R. Krasninkevičius puoselėjo ir su tėvu Jonu, žavėjosi jo meile darbui: „Tėvas kai sėjo – kokia meilė! Žinojo daug paslapčių, ko mes nesapnuojam. Kai kerta [rugius] – kokia meilė. Šventą dieną eidavo į rugius, kada banguoja, vien pavaikščiot. Į savo kūrybą pasižiūrėti. Kai kepa duoną – kokia meilė įdėta į tą darbą.“ Menininkas yra išraižęs ne vieną raižinį, vaizduojantį tėvą. Ypatingumu jautrumu išsiskiria kūrinys „Tėvas Jonas suranda savo sūnų“ [4 il.]. Raižinys pasakoja apie pokario metais tėvo ieškotą ir rastą į pirmąsias fronto linijas paimtą, o vėliau po įvairiausius kalėjimus tampytą sūnų. Sūnaus paieškų motyvas skamba ir „Tėvo portrete“ [5 il.], kuriame aplink portretą išraižyti žodžiai: „TU SAKALAS GALIŪNAS SPARNUS IŠSKLEIDĘS DANGAUS / MĖLYNĖJE PER AUDRAS IR ŠALTĮ / Į ŽEMĘ ŽIŪRĖJAI SŪNAUS JIEŠKOJAI IR SURADAI / AČIŪ TAU TĖVELI“. Portretą galima laikyti ir vienu iš pasyviosios antisovietinės rezistencijos pavyzdžių, nes kūrinyje, sukurtame 1980-aisiais, vadinamosios „brežnevinės eros“ pabaigoje, atvirai išraižytos pirmosios dvi „Tautiškos giesmės“ eilutės. Jau beprasidedant Sąjūdžiui išraižytas ir Vinco Kudirkos portretas su užrašu: „Kelkite, kelkite, kelkite“.
Vienatvė ir kūrybos pašaukimas
„Noriu būt vienatvėje. Man vienatvėje kūryba gaunasi, tik vienatvė sukuria viską. /…/ Man šventė, kada sėdžiu vienas prieš raižomą lentą. Beraižydamas aš užmirštu, kad gyvenu žemėje. Rodos, papuolu į kažkokį dangų.“ Kūrybą R. Krasninkevičius priėmė kaip pasiuntinystę, kuriai reikia atsiduoti visiškai ir vertinti ją aukščiau už visa kita gyvenime. Dėl jos atsisakė sotesnio kąsnio, patogesnio gyvenimo, šeimyninio jaukumo ir moteriško švelnumo.
Į save nukreiptas žvilgsnis ir atsiribojimas nuo išorinio pasaulio šurmulio leido jam išsaugoti kūrybinę savastį ir nepasiduoti kitų įtakai. Visgi nepaisant vienatvės poreikio, R. Krasninkevičius turėjo nedidelį sielos bičiulių ratą. Iš vienų sėmėsi įkvėpimo, kitiems pats buvo įkvėpėju. Savo dvasiniu mokytoju laikė Paulių Galaunę, pas kurį laikas nuo laiko apsilankydavo. Štai 1985 m. kovo 7 d. dienoraštyje rašė: „Buvau nuvažiavęs pas prof. Galaunę, kur aš vis pasisemiu kūrybinės jėgos.“ Romanas žavėjosi tais žmonėmis, kuriuose įžvelgdavo absoliutų pasiaukojimą kūrybos idealui. Apie drožėją Lionginą Šepką yra sakęs: „Prieš tokius žmones aš klaupiu ant kelių. Jam priekyje ėjo kūryba, o jo asmenybė – paskui.“
Ir pats Romanas tapo autoritetu ne vienam jį pažinojusiam žmogui. Sesers anūkė Eglė rašė: „Tu – lyg orientyras, kokia turėčiau būti“.
Romanas negailėdavo patarimų tiems, kuriuose įžvelgdavo atsidavimą menui. Jam rūpėjo ne tiek perduoti kūrybos amato paslaptis, kiek ugdyti žmogaus charakterį, vertybines nuostatas ir vidinį pasaulį, nes „ko savyje neturi, to negali ir sukurti“. Tuo metu kūrybos keliu dar tik bepradedančiam žengti skulptoriui Danieliui Sodeikai rašė: „trys didžiausios blogybės lydi žmogų visą gyvenimą (Puikybė, Pavydas, Godumas). Kaip šių blogybių išvengti reikia turėti geležinę valią. Garbė savaime gyvenime ateina. Visuomet džiaukis pamatęs už save gabesnį žmogų ir niekuomet jam nepavydėk. Jeigu pamatysi už save turtingesnį nebūk godus netrokšk jo turtų! Didžiausias menininko turtas yra Jo kūryba. Namai supūsta Mašinos surūdija viskas dulkėmis pavirsta, o kūryba amžina ir nesunaikinama.“ Greta to dar įspėjo: „Ne vieną GENIJŲ pražudė moterų lengvabūdiškumas.“ Pats Romanas, regis, taip pat stengėsi saugotis moteriškų kerų. Nors patyrė stiprių susižavėjimų, romantinio ryšio vengė. Nemokėjo atsiduoti dalinai. Jei meilei – tai meilei, o jei kūrybai – tai kūrybai. Ir jis rinkosi kurti, pasišvęsdamas tam pilnai ir nedalomai.
Žmonės, kurie suprato
Tačiau tai nereiškė, kad jo gyvenime nebuvo moterų, su kuriomis siejo gilus dvasinis artumas. Viena tokių buvo šveicarė Doris Oberwiler. Ji gyveno Bazelyje, Romano bičiulio profesoriaus Juozo Ereto kaimynystėje. Per J. Eretą Doris atrado Lietuvą. Mokėsi lietuvių kalbos, domėjosi šalies istorija ir kultūra, lankėsi Lietuvoje, mezgė ryšius su jos žmonėmis.
Apie 1984 m. Doris pradėjo lankytis Marijampolėje pas Romaną Krasninkevičių. Ji atveždavo grafikui markerių, flomasterių, dažų, specialaus popieriaus – kūrybos priemonių, kurių sovietmečiu trūko. Tačiau jos dovanos neapsiribojo daiktais. Per Doris Romaną pasiekdavo žinios iš Vakarų, knygos, pasakojimai. Pokalbiai apie meną ir kultūrą su žmogumi, kurio patirtys ir gyvenamoji aplinka buvo kitokios, plėtė Romano akiratį. Jie domėjosi vienas kito pasauliu ir dalinosi tuo, kas abiems atrodė prasminga. Psichologe dirbusią Doris domino ne vien Romano darbai, bet ir jo asmeninė istorija, vidiniai išgyvenimai. Ir Romanui toks dėmesys buvo ne mažiau svarbus nei atvežtos kūrybos priemonės. Šis jo laisvės nevaržantis ryšys leido patirti retą laimę. Tamsiame sovietmečio narve įkalintas menininkas ir Laisvės paukštė iš Vakarų, atskridusi ne pakeisti jo pasaulio, o paprasčiausiai pabūti šalia. Ir galbūt būtent tai buvo svarbiausia: žmogus, saugojęs savo vidinę laisvę ir vienatvę, atrado kitą žmogų, kuris jį suprato ir nesisavindamas buvo šalia. Tai buvo retos, bet abiems itin brangios akimirkos.
Ypatingas ryšys Romaną siejo ir su muziejininkėmis Aušrele Kargaudiene bei Janina Savickiene. Joms Romanas dedikavo ne vieną kūrinį, o jų vaikams sukūrė ekslibrisus. Aplankęs moteris Čiurlionio muziejuje grįždavo aprūpintas popieriumi. Kitos viešnagės metu jau atveždavo ant to popieriaus atspaustą raižinį. Šiandien Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje saugoma gausi R. Krasninkevičiaus kūrinių kolekcija (daugiau nei 150 kūrinių), kurios pagrindu 1986 m. Kauno Paveikslų galerijoje buvo surengta jubiliejinė personalinė paroda, o šiemet, minint grafiko šimtmetį, jo gimimo dieną – lapkričio 18-ąją – paroda atsidarys Galaunių namuose-muziejuje.
Skausmas, kurio neįmanoma sau atleisti
Visgi Romaną su muziejininkėmis siejo ne vien kūrybiniai reikalai. Tarp jų užsimezgęs žmogiškas ryšys liudijo ir artimą sielų bendrystę. J. Savickienei Romanas pasakodavo net tokius savo gyvenimo epizodus, kurių labai gailėjosi ir gėdijosi. Kartą, įniršęs dėl to, kad katinas sudorojo jo papūgėlę, jis impulsyviai griebėsi taburetės ir… katino nebeliko. Šis poelgis Romaną sukrėtė, jis labai ilgai negalėjo sau atleisti dėl akimirkos įniršio, užtemdžiusio protą. Kaltę ir skausmą išraižė taburetės paviršiuje, o širdį išliejo muziejininkei.
Toks buvo Romanas – žmogus, kuriam jo paties poelgiai kartais tapdavo sunkiausiu išbandymu. Jis neslėpė savo silpnybių ir nesistengė savęs pateisinti. Vienintelė kūryba jam tapdavo būdu išgyventi tai, ko negalėjo sau atleisti. Vienintelė kūryba suteikė prasmę Romano gyvenimui. Džiaugsmą baigus kūrinį menininkas lygino su ekstaze motinos, pirmą kartą išgirdusios savo naujagimio balsą. Kūryba buvo Romano egzistencijos pagrindas. Pagrindas, kuriam buvo būtinos vienatvė ir kančia.
Grafikas jautėsi dėkingas likimui už skaudžius smūgius. „Tai davė man impulsą kūrybai, ‒ sakydavo R. Krasninkevičius, ‒ o tokia kūryba, kaip kad kiti su maikute prie ežero gluosnelio šakelę tapo, tai aš net nelaikau, kad tai tapyba. Dėl malonumo kažkokio tai… O man kūryba buvo tragedija, baisi tragedija!“ Gal todėl itin didelę R. Krasninkevičiaus raižinių dalį sudaro kūriniai, vaizduojantys jo dvasinius lūžius, savęs ir būties apmąstymus ‒ „Autoportretas“ [6 il.], „Prašau, gyvenime, teisk mane“ [7 il.], „Atsisveikinimas“ [8 il.], etc.
Nelaimingųjų pasaulis
Gyvenimo tragizmo pajauta suartino menininką su nelaimingais gyvūnėliais, kuriuos jis priglausdavo, gydydavo ir dažnai „apgyvendindavo“ savo kūriniuose, tarsi sunkaus savo likimo kartotojus. Kenčiantys, nelaimingi gyvūnai ‒ viena jautriausių R. Krasninkevičiaus kūryboje plėtotų temų. R. Krasninkevičius dienoraštyje rašė: „Aš visą gyvenimą buvau susirišęs su nelaimingais gyvulėliais ir paukštukais. Ir visus juos stengiausi įdėti į savo raižinius, kuriuos be perstojo raižiau.“ Artimą santykį su gyvūnijos pasauliu Romanas puoselėjo nuo ankstyvos vaikystės. Grafiko sesuo pasakojo, kad, būdamas mažas, Romanas kalbėdavęsis su paukštukais, girdėdavęs juos, o, parbėgęs namo, pasakodavęs mamai, ką jie jam sakę. Romanas negailėdavo nei lėšų, nei laiko užmegzti artimam ryšiui su gyvuliu. „Autoportrete su arkliu“ [9 il.] pavaizduotą Blėsių grafikas jaukinosi net kelerius metus: „Kokius trejus metus kiekvieną dieną svetimam arkliui, kurio traukiamu vežimu prie prekybos centro senukas toks atvažiuodavo, aš nupirkdavau už 20 kapeikų bulką ir sušerdavau. Kiekvieną dieną, ar lietus lydavo, ar sniegas snigdavo. /…/ Pats kartais neturėdavau pinigų, bet arkliui sutaupydavau“, ‒ pasakojo menininkas.
Dirbdamas kiemsargiu ir gyvendamas Marijampolės vaikų lopšelyje-darželyje Nr. 8, R. Krasninkevičius buvo įsikūręs rūsyje, kur buvo ir jo namai, ir kūrybinės dirbtuvės, ir asmeninis zoologijos muziejėlis: žaidė voverytės, čiulbėjo papūgėlės, glaudėsi kiti likimo nuskriausti gyvūnėliai, grindys buvo nuklotos samanomis ir kankorėžiais, prie sienos pasodinti medeliai. Darželio vaikai netverdavo džiaugsmu čia užklydę. „Kūryba, vaikai, paukščiai ir žvėreliai ‒ tai visas mano gyvenimas“, ‒ sakydavo menininkas [10 il.]. Deja, įsikišus sanitarinėms tarnyboms, ši idilė baigėsi, ir Romanui teko atsisveikinti su savo globotiniais. Kaip kūrėjas išgyveno šią netektį? „Raižiau dieną ir naktį… kai baigiau, pasidarė taip lengva, lyg iš kalėjimo būčiau išėjęs,“ ‒ pasakodavo Romanas. Šį laikotarpį mena tokie raižiniai, kaip „Rojaus kūdikėli, man reikia tave palikti“ [11 il.], „Paskutinė pelėdukės naktis“ [12 il.] ir pan.
Vaikystės dainos ir kūrybos šaknys
Tarsi atskira tema R. Krasninkevičiaus kūryboje ‒ liaudies dainos ir pasakos, bet ir ši tema atėjusi iš Romano gyvenimo, jo vaikystės prisiminimų: „Būdavo, išeiname mes, vaikai, pavasario rytą ar vakarą ir uždainuojame „Žveng žirgelis lankoj“, „Kai aš jojau per žalią girelę“, „Tas mano palvys“, „Gale lauko toli trys berželiai stovi“ ir daug kitų dainų.“ Vaikystės liaudies dainų siužetuose grafikas neretai apgyvendindavo veikėjus „iš tikro gyvenimo“: tėvą, mamą, save, kaimynus. Pavyzdžiui, apie idėją išraižyti raižinį liaudies dainos „Kur upelis teka“ motyvais R. Krasninkevičius yra taip pasakojęs: „Buvau nuvažiavęs į gimtinę, užėjau pas kaimynę Juzę. Radau ją bepešančią žąsį. Labai gražus vaizdas. Nutariau išraižyti ir atspausti…“ [13 il.]
Ne tik saviškius ir kaimynus raižė Romanas. Savo raižiniuose įamžino ir jam imponavusius tautodailininkus skulptorius Lionginą Šepką ir Stanislovą Riaubą, Vincą Kudirką, na, ir, žinoma, Paulių Galaunę [14 il.], kurio knygos, anot R. Krasninkevičiaus, jo buvo „tūkstantį kartų iki suplyšimo skaitytos“.
Menas, užvaldęs visą gyvenimą
R. Krasninkevičius išėjo 1996-ųjų balandį, lydimas ištikimų savo palydovių ‒ vienatvės ir kančios, pralaimėjęs kovą prieš gyvybę smaugiančią ligą, likus pusmečiui iki 70-mečio. Iki paskutinio atodūsio kūrybos dvasia jame buvo gyva. Nebegalėdamas raižyti, ligos patale kūrė kompozicijas iš audimo principu pinamų sukarpytų popieriaus juostelių. [15 il.]
Uždangą į kūrybos procesą praskleidžia R. Krasninkevičiaus pasakojimas: „Eidamas gatve ar dirbdamas darželyje, mintyse „strigavoju“ kaip siuvėjas kostiumą, o paskui, kai pagauna ūpas, raižau ant lentos. Raižau labai greitai, tik skiedros ir pjuvenos šokinėja į šonus… Jeigu kas sutrukdo, trenkiu raižomą lentą į šoną ir prie jos jau ilgokai neprieinu. Ji guli kampe dulkių apnešta. Kai raižinys jau kabo ant sienos, aš atsidėjęs ilgai žiūriu. Galvoju: kaip jis atsirado, kodėl aš jį raižiau ir kam.“ Romano sesuo apie brolio kūrybą pasakojo tarsi apie apsėdimą, užvaldžiusį visą brolio esybę: „Jo visas gyvenimas buvo menas. Kur jisai paišė ‒ ten jis ir miegodavo. Kada jau jį nuovargis pakirsdavo, tai jis ten, kur paišo, ir nugriūdavo pailsėt. O kai pabusdavo ‒ vėl sėsdavo paišyt. Visas jo gyvenimas buvo vien tik menas.“ Turbūt todėl šiandien, žvelgdami į Romano kūrinius, galime tik stebėtis: iš kur mažučiame darželio sargo kambarėlyje atsirado tiek kosminės erdvės ir kūrybinio polėkio?
