Šampanas po pirmojo mokyklos koncerto, apie 700 sugrotų vestuvių, restoranų scenos, komplektuotojo, dailidės ir siuvėjo pareigos, nors tikrasis darbas buvo muzika, ir festivalis, kurio idėja iš pradžių daug kam kėlė šypseną. Visa tai – Jono Jučo muzikinės biografijos dalis.
Apie žmogų, kurio gyvenimo varomąja jėga tapo muzika, ir kartu su juo besikeitusį miestą pasakoja Kauno miesto muziejaus paroda „Miesto atmintis: Jonas Jučas ir džiazuojantis Kaunas“, atidaroma jau spalio 22 d.
Šiame rubrikos „Muziejaus trečiadienis“ pasakojime, kurį parengė muziejininkė Deimantė Kondrotaitė – kelios istorijos, slypinčios už parodoje eksponuojamų daiktų ir fotografijų.
Nuo „popso sostinės“ iki džiazo miesto
Kai J. Jučas sumanė Kaune rengti tarptautinį džiazo festivalį, ši idėja daug kam atrodė mažų mažiausiai keista. Miesto koncertų sales dažniau užpildydavo populiariosios muzikos atlikėjai ir humoristai, o akademinės muzikos koncertai kartais sulaukdavo vos kelių klausytojų. Tad mintis „popso sostinėje“ rengti džiazo festivalį ne vienam kėlė šypseną.
„Niekada nebūčiau patikėjęs, kad Kaunas – „popso“, treningų ir anekdotų čempionatų tėvynė – suorganizuos džiazo festivalį. Kai išgirdau, kad toks renginys įvyks, pamaniau, ar nebus tai paskutinis kaunietiškas anekdotas. Atvažiavau gana skeptiškai nusiteikęs, o išvažiuojant, matyt, teks paploti sau per petį: „Neteisus buvai, brolau. Šis miestas vis dėlto turi šarmo!“ (Kuzmickaitė, Jūratė. „Trim skambiais akordais“ // Kauno tiesa, 1991 m. balandžio 24 d.).
Šiam sumanymui įgyvendinti prireikė nemažai drąsos ir pastangų. Nepriklausomybės pradžioje trūko lėšų, kokybiškos garso aparatūros ir benzino, o kai kurie maisto produktai buvo normuojami. Ne ką lengviau sekėsi ieškoti užsienio muzikantų. Šiandien, kai atlikėją galima pasiekti vos keliais kompiuterio klavišų paspaudimais, sunku įsivaizduoti, kad tarptautinį telefono pokalbį tekdavo užsakyti prieš kelias dienas, o fakso kartais laukti ir savaitę.
Vis dėlto 1991 m. įvykęs pirmasis „Kaunas Jazz“ festivalis skeptikus privertė pakeisti nuomonę. Visi koncertai buvo anšlaginiai, o į naktinius improvizacijų vakarus (jam session) norinčiųjų patekti susirinkdavo tiek, kad ne visi tilpdavo salėje. Ilgainiui festivalis tapo viena ryškiausių Kauno kultūrinių tradicijų ir reikšmingai prisidėjo prie miesto įvaizdžio kaitos.
Plačiau apie tai, kaip gimė „Kaunas Jazz“ ir su kokiais iššūkiais susidūrė jo organizatoriai, skaitykite straipsnyje „Džiazo ritmu nuo 1991-ųjų“.
Šampanas po pirmojo koncerto
Tačiau J. Jučo muzikinė istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei gimė „Kaunas Jazz“ idėja. Muzika jį lydėjo nuo pat vaikystės, o tam neabejotinai įtakos turėjo ir šeimos aplinka.
Jo mama Marija Kajackaitė-Jučienė buvo Kauno muzikinio teatro baleto solistė. Kadangi Jonas nelankė vaikų darželio, mama dažnai vesdavosi jį į repeticijas, o vakarais – ir į spektaklius. Teatro užkulisiuose būsimasis muzikantas lakstydavo kartu su vėliau garsiu dainininku tapusiu Liutauru Čepracku. Muzikos netrūko ir namuose: dvi tetos skambino fortepijonu, o krikštatėvis buvo tenoras ir legendinis Kauno muzikinio teatro režisierius Rostislavas Andrejevas. Pastebėjusi sūnaus polinkį į muziką, mama nupirko seną pianiną ir užrašė jį į Juozo Naujalio muzikos mokyklą.
Ne tik muzikiniai, bet ir organizaciniai J. Jučo gebėjimai išryškėjo anksti. Dar septintoje klasėje jis subūrė pirmąjį ansamblį, kuriame grojo gerokai vyresni mokiniai. Po pirmojo koncerto mokyklos direktorius su pavaduotoja jaunąjį muzikantą pasikvietė į kabinetą. Ten jo laukė ne papeikimas ar pagyrimo raštas, o šampano butelis ir saldainių dėžutė.
Vėliau sekė ansamblis „Dainiai“, jaunimo šokiai, koncertai ir gastrolės Estijoje. 1971 m. J. Jučo vadovaujami „Dainiai“ dalyvavo Kaune surengtame „Pop Session“ – viename pirmųjų bigbito ir roko muzikos festivalių Lietuvoje. Dar vienas svarbus etapas – ansamblis „Gėlės“, kurį J. Jučas kartu su Feliksu Ratomskiu praktiškai išgelbėjo nuo iširimo. Apie kolektyvo populiarumą byloja ir koncertas Klaipėdoje, į kurį bilietais buvo prekiaujama net juodojoje rinkoje.
J. Jučo gebėjimus pastebėjo ir kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas, pakvietęs jį į garsųjį estradinį orkestrą „Oktava“. Reiklumu ir perfekcionizmu garsėjęs vadovas ne kiekvieną priimdavo į savo kolektyvą. Vėliau jis net pasiūlė J. Jučui perimti vadovavimą orkestrui. Tačiau šiai minčiai pasipriešino dalis senbuvių. Kaip prisimena J. Jučas, per susirinkimą nuskambėjo maždaug tokie žodžiai: „Tas piemuo mums čia nevadovaus.“
Komplektuotojas, dailidė ir siuvėjas
Sovietmečiu beveik kiekviena gamykla, fabrikas, mokymo įstaiga ar kita organizacija turėjo saviveiklos, kitaip tariant, mėgėjų meno, kolektyvą. J. Jučas vadovavo net keliems tokiems ansambliams. Tačiau įdomiausia tai, kad jo darbo knygelėje buvo įrašytos visai kitos profesijos.
Kauno radijo gamyklos 13-ajame ceche, kuriame buvo surenkami televizoriai „Šilelis“, J. Jučas oficialiai dirbo komplektuotoju. Iš tiesų jo užduotis buvo rūpintis cecho muzikiniu kolektyvu ir kelis kartus per savaitę per pietų pertraukas rengti repeticijas. Tiesa, kartą toks darbo organizavimas vos nesukėlė nemalonumų.
„Vieną dieną man paskambina cecho vadovas į namus ir sako: „Jonai, greitai važiuok į fabriką – kontrolė!“ Atvažiavau, o cecho viršininkas iškart siunčia į kabinetą, kur sėdi komisija. Klausia: „Kuo jūs čia dirbate?“ Sakau: „Komplektuotoju.“ Tada klausia: „O ką jūs komplektuojate?“ Aš juk iš tikrųjų to darbo nedirbau, todėl pradėjau aiškinti: komplektuotojo darbas labai svarbus – reikia žiūrėti, kad komplektas būtų pilnas, nes jeigu komplektas nepilnas, tada labai negerai… Pasirodo, visai ne taip reikėjo atsakyti. Bet nieko – patikrinimą kažkaip praėjau ir „dirbau“ toliau.“
Vilijampolės „Gegužės pirmosios“ trikotažo fabrike J. Jučas buvo įdarbintas dailide, o batų fabrike – siuvėju. Tokia buvo sistema: iš tiesų vadovaudavai muzikantams, tačiau oficialiuose dokumentuose galėjai būti įrašytas visai kitos profesijos atstovu.
Restoranų scenos ir 700 vestuvių
Tačiau muzikinis gyvenimas virė ne tik gamyklų saviveiklos kolektyvuose. Svarbi J. Jučo karjeros dalis prabėgo ir Kauno restoranuose.
Jis grojo „Sparnuose“, „Metropolyje“, „Girstupyje“, o „Trijose mergelėse“ bei „Pasimatyme“ dirbo muzikinės dalies vadovu. Restoranų muzikantų kasdienybė turėjo savų niuansų: įprastuose restoranuose muzika pradėdavo skambėti apie 19 valandą, o naktiniuose baruose programos prasidėdavo gerokai vėliau – apie 22–23 valandą. Įspūdingos muzikinės programos, skubėjimas iš vieno restorano į kitą, lankytojų užsakomos dainos ir vadinamieji pasveikinimo pinigai – visa tai buvo neatsiejama tuomečio Kauno restoranų muzikinio gyvenimo dalis.
Naujųjų metų sutikimas restorane buvo ypatinga pramoga. Ir ne todėl, kad kainavo neįperkamai brangiai – kur kas sunkiau buvo gauti vietą. Dažnai tam reikėdavo pažinčių arba tam tikros padėties visuomenėje.
Tačiau bene įspūdingiausias skaičius J. Jučo muzikinėje biografijoje – apie 700 vestuvių. Būtent tiek jų, paties muzikanto skaičiavimu, jis sugrojo per savo gyvenimą. Sovietmečiu vestuvės daugeliui muzikantų ir ansamblių buvo galimybė papildomai užsidirbti.
Viskas prasidėjo nuo pasiūlymo eiti groti „už pigų“ – už penkiasdešimt rublių. J. Jučas tuomet dar nedainavo, nemokėjo vesti vestuvių ir buvo pratęs groti elektroniniais klavišiniais instrumentais. Tačiau netrukus įgudo, įsigijo akordeoną ir su kolegomis subūrė savą muzikantų kolektyvą. Užsakymų būdavo tiek, kad ne visus galėdavo priimti, todėl dalį jų perleisdavo kitiems muzikantams.
Šiuos spalvingus muzikinio gyvenimo etapus parodoje primena itališkas akordeonas „Manfrini“ ir nepaprastai retas eksponatas – restorano „Sparnai“ naujametinis meniu.
Žmogus-orkestras
Muzikantas, kompozitorius, mokytojas, dirigentas, koncertų organizatorius, administratorius, dėstytojas – J. Jučo veiklų sąrašas ilgas. Jis dirbo Kauno valstybiniame lėlių teatre, prisidėjo prie Valstybinio jaunimo simfoninio orkestro kūrimo, konsultavo Pažaislio muzikos festivalį. Vėliau tapo Kauno miesto tarybos ir Seimo nariu, ėjo Lietuvos Respublikos kultūros ministro pareigas.
Keitėsi darbovietės, scenos ir pareigos, tačiau muzika liko jo gyvenimo varomoji jėga. Ji jungia ir visas parodoje pasakojamas istorijas. Fotografijos, asmeniniai daiktai, plokštelės ir festivalio atributika atskleidžia ne tik vieno žmogaus gyvenimą, bet ir Kauno muzikinio gyvenimo virsmą – nuo sovietmečio suvaržymų iki laisvo, džiazuojančio miesto.
O už kiekvieno parodos eksponato slypi istorija, kurios neįmanoma papasakoti vos keliomis etiketės eilutėmis. Norėdami išgirsti šias istorijas paties J. Jučo balsu, skenuokite parodoje esančias NFC žymas. Parodą papildo ir per miestą vedantis maršrutas, kurį rasite muziejaus programėlės skiltyje „Miesto gidas“.
Paroda „Miesto atmintis: Jonas Jučas ir džiazuojantis Kaunas“ Kauno rotušėje veiks nuo 2026 m. spalio 22 d. iki 2027 m. gegužės 23 d.
