Kauno IX forto muziejaus sukurtame trumpametražiame dokumentiniame-meniniame filme paprastas kasdienis daiktas – saga – tapo sugriautų šeimų gyvenimų ir prarastų gyvybių simboliu. Apie šį motyvą ir tai, kaip Didžiosios akcijos istoriją atskleisti per asmenines patirtis, rubrikoje „Muziejaus trečiadienis“ pasakoja filmo iniciatorė Erika Venclovaitienė ir scenarijaus autorė Karolina Vilkelienė.
Prieš 85-erius metus, Lietuvą okupavus nacistinei Vokietijai, prasidėjo žydų bendruomenės persekiojimas ir naikinimas. Naciai ir vietiniai kolaborantai organizavo ir sistemingai vykdė masines žudynes, dar vadintas „akcijomis“. 1941 m. spalio 28–29 d. vykdyta Didžioji akcija išsiskyrė aukų skaičiumi – IX forte buvo sušaudyta 9 200 Kauno geto gyventojų.
„Tai buvo didžiausios nacių okupacijos laikotarpiu Lietuvoje per vieną dieną įvykdytos masinės žudynės“, – sako Erika. Ji pastebi, kad Holokausto tema dažnai pristatoma apibendrintai, pabrėžiant aukų skaičių, bet neskiriant pakankamai dėmesio atskiriems įvykiams.
„Manau, kad apie Didžiąją akciją visuomenė turėtų žinoti daugiau. Todėl norėjome sukurti įtraukiantį pasakojimą, kuriame istorija būtų perteikta ne tik faktais, bet ir vaizdu, menine raiška bei emocija“, – teigia trumpametražio filmo iniciatorė.
Pasakojimo ašis – sugriauti šeimų gyvenimai
Scenarijaus autorė Karolina pasakoja, kad 1941 m. spalio 28 d. Kauno gete, Demokratų aikštėje, vykusios atrankos metu SS vyresnysis seržantas Helmutas Rauka geto kalinius ėmė skirstyti į dvi kolonas. Fiziškai silpniems žmonėms ir ligoniams buvo liepta eiti į dešinę. „Aikštėje stovėjusiai miniai darėsi vis aiškiau, kad tie, kurie buvo siunčiami į kairę, galės laikinai likti gyvi, o į dešinę – pasmerkiami mirti. Skaudžiausia, kad tūkstančiai šeimų narių atsidūrė skirtingose pusėse ir buvo atskirti vieni nuo kitų“, – pasakoja ji.
Šie sugriauti šeimų likimai tapo filmo pasakojimo ašimi. „Kalbėdami apie Didžiąją akciją dažnai pabrėžiame didžiulį aukų skaičių arba budelių žiaurumą. Tačiau dėmesys turėtų būti skiriamas aukoms. Toks požiūris ne tik etiškesnis, bet ir paveikesnis. Žvelgdami į istoriją per to meto žmonių patirtis, skatiname save apmąstyti praeitį, ieškoti paralelių ir kelti klausimą: o jeigu taip būtų nutikę man ar mano šeimai?“ – sako scenarijaus autorė.
Svarbus simbolis – saga
Filme muziejaus sukauptą istorinę medžiagą – autentiškus dokumentus ir žudynių vietoje rastus daiktus – papildo liudininkų pasakojimai, vaidybiniai epizodai ir Mindaugo Lukošaičio piešiniai. Anot pašnekovių, meninė forma leidžia apie skaudžius įvykius kalbėti jautriai ir atsakingai – ne siekiant šokiruoti žiūrovą, o skatinant jį domėtis ir interpretuoti pačiam.
„Kartais užtenka vienos mažos detalės, kuri paskatintų žiūrovą susimąstyti. Pavyzdžiui, svarbiu šio kūrinio simboliu tapo paprastas kasdienis daiktas – saga. Tvirtai prie rūbo prisiūta saga simbolizuoja ramų gyvenimą, tačiau prasidėjus nacistinei okupacijai ir įkūrus Kauno getą ji ima klibėti. Galiausiai siūlas nutrūksta, o saga nukrenta IX forto masinių žudynių lauke, simbolizuodama prarastą gyvybę“, – apie dokumentinio ir meninio pasakojimo sintezę kalba Erika.
Ji priduria, kad sagos motyvas pasirinktas neatsitiktinai – tai vienas iš archeologinių tyrimų metu žudynių lauke rastų aukų asmeninių daiktų.
Ilgai išliekantis pėdsakas
Filmo kūrimas tapo bendru muziejaus komandos darbu – nuo scenarijaus rašymo iki dalyvavimo pačiame filmavime.
Paklausta, ar panašūs kūrybiniai projektai galėtų tapti įprasta muziejaus veiklos dalimi, filmo iniciatorė pažymi, kad tai kryptis, kurios muziejai turėtų siekti.
„Manau, kad praeitis susideda iš daugybės skirtingų dalelių. Juk istorija nėra vien rašytiniai šaltiniai – tai gali būti ir autentiški objektai, šiuolaikinių menininkų kūriniai bei kitos XXI a. raiškos priemonės. Kai šias dalis surenkame ir sujungiame, galime sukurti išsamesnį istorijos pasakojimą, skatinantį ne tik atsigręžti į praeitį, bet ir ją apmąstyti šių dienų kontekste“, – teigia Erika.
Ji priduria, kad skaitmeninės medijos suteikia galimybę pasiekti auditorijas, kurios dar nėra apsilankiusios muziejuje, ir paskatinti jas domėtis istorija. „Galbūt žmogus, pamatęs šį skausmingą pasakojimą socialiniuose tinkluose, nuspręs daugiau pasidomėti Didžiąja akcija ir apsilankyti muziejuje“, – sako pašnekovė.
Erika pokalbį užbaigia atskleisdama ir savo pagrindinį lūkestį: „Norisi, kad filmas paliktų ilgai išliekantį pėdsaką, kuris skatintų žiūrovus prisiminti, apmąstyti ir saugoti istorinę atmintį“.
Trumpametražis dokumentinis-meninis filmas bus pristatytas 2026 m. spalio 28 d. Kauno žydų bendruomenės ir Kauno IX forto muziejaus organizuojamame atminimo vakare. Daugiau informacijos apie renginį – čia.
Vėliau filmą ir jo ištraukas bus galima pamatyti Kauno IX forto muziejaus „YouTube“ ir „Facebook“ paskyrose.
