Kokie žmonės augo Šilainiuose ir kokių sentimentų kelia šis rajonas? Įvairių kūrybinių specialybių atstovų paklausėme, kuri vieta Šilainiuose jiems kelia daugiausia jausmų, – ir štai, prieš jūsų akis labai neturistinis, bet visiškai autentiškas maršrutas pasivaikščiojimui ar dviračiui.

Tomas Pavilionis

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas

„Man pati gražiausia Šilainių vieta – panorama nuo Šilainių šlaito. Iš ten atsiveria platus vaizdas į kone pusę Kauno – ypač įspūdinga ten per Naujuosius metus, kai dangų nuspalvina fejerverkai. Prie pat šio šlaito ir užaugau, todėl ši vieta kelia ypatingus sentimentus. Vaikystėje dažnai čia stebėdavome saulėlydžius, o žiemą leisdavomės rogutėmis nuo kalno. Ši vieta man iki šiol išlieka savotišku ramybės tašku – grįžus į Šilainius visada traukia bent akimirką sustoti, pažvelgti į miestą iš viršaus ir prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo.“

Gabrielė Gudaitytė

iliustratorė, spaustuvės „Hands on Press“ įkūrėja 

„Nors keletas populiaresnių, aplink mokyklą buvusių susibūrimo taškų ir išliko atminty (dramblys, kuris visai ne dramblys, – ten leisdavom „langus“ ir pabėgtas pamokas; baltas kioskas, kuris dabar perdažytas juodai, – sveriamų guminukų meka ir pan.), daugiausia sentimentų, paradoksaliai, kelia Milikonių stotelė, kurioje laukdavau autobuso tam, kad išvažiuočiau iš Šilainių. Čia sutikdavau draugus, su kuriais vykdavome į senamiestį, nes tuomet rajone, be darželio pavėsinių, nelabai ir tebuvo kur prisėsti. Stotelėje susitikdavau su dailės mokyklos klasioke Ieva, su kuria kelerius metus ten keliaudavau. Ši stotelė man lyg vartai į tuomet, paauglystėje, įdomiau ir įvairiau atrodžiusį pasaulį ir savotiškas lakmuso popierėlis ieškant bendraminčių, kuriems tais laikais Šilainiuose savą vietą surasti taip pat buvo sunkiau.“

Mantas Valentukonis

tapytojas

„Tokia vieta, ko gero, būtų Linkuvos dvaro apylinkėse esanti žalia pelkė. Taip sakau todėl, kad vaikystėje ten gaudydavau žalius driežus, o prieš metus dariau kūrinį „JCDecaux“ premijos parodai „Ruduo“, atkurdamas tą vietovę virtualios realybės simuliacijoje. Toje vietoje man pinasi vaikystės atsiminimai ir dabartis su vaizdo žaidimais ir vaiduokliais juose. Pati pelkė augina neaiškius organizmus – tarsi gyvates, tarsi vikšrus, kurie tai išnyra iš žalio pelkės paviršiaus, tai vėl nunyra, kurdami tokią ritmišką melancholiją. Ten ir daugiau personažų galima aptikti, šiaip marozai ten renkasi parūkyti žolės, policija atvažiuoja jų patikrinti ir t. t. Labai patinka siena, ant kurios parašyta „Mariuk storas“, kas reiškiaa „Mariukai, tu storas“.“ 

Živilė Šimkutė

urbanistė, „MASH Studio“ urbanistikos ir strateginio planavimo biuro partnerė 

„Man daugiausia jausmų kelia dvi vietos: pirmoji – požeminis perėjimas prie J. Basanavičiaus mokyklos, po Šarkuvos gatve. Ši vieta man svarbi dėl to, kad tai buvo kryžkelė, kurioje su klasiokėmis susitikdavome pakeliui į mokyklą (visos sueidavom iš skirtingų rajono pusių), ten daug valandų praleidom tiesiog būdamos, plepėdamos, sunkiai išsiskirdavom. Ten visos ir užaugom. Vietą vadinom „prie tuneliuko“. Antra vieta – dešimtmečiui užstrigusios statybos kitoje Kuršių gatvės pusėje. Ten, apleistoje aikštelėje, valandoms dingdavau stebėti į varles išaugančių buožgalvių, tai buvo mano „Džiunglės“. Dabar ši vieta užstatyta.“

Irma Jurgelevičiūtė 

grupės „Dinamika“ vokalistė 

„Vieta, kuri man siejasi su gražiausiais prisiminimais, yra Rasytės gatvės gale esantis šlaitas – nuo jo matosi visa Kauno panorama. Gyvenau netoliese grupės nario Ginto: aš Vėtrungės gatvėje, o Gintas – Rasytės. Rytais dažnai eidavau tuo šlaitu. Žiema ar ruduo – aš einu, bėgu arba dviračiu minu. Man ši vieta kelia nostalgiją: visi bėgimai, kūno pokyčiai, Naujųjų metų sutikimai, kai susiskambindavome su gerbėjais. Ten pragyventa nemažai metų, o tas šlaitas liko vieta, kurioje susilieja prisiminimai – ir džiugūs, ir reikšmingi.“ 

Milda Gailiūtė 

tapytoja 

„Jei reiktų išrinkti vieną, greičiausiai tai būtų vadinamieji Antrieji Šilainiai. Ši vieta yra tarp Šarkuvos, Jotvingių ir Kuršių gatvių. Ten užaugau, mokiausi, o iki senamiesčio, iki dailės mokyklos, važiuodavau tik po pamokų. Visi mūsų kiemo vaikai buvo labai draugiški. Iki šiol smagu šioje vietoje pasivaikščioti ir stebėti jos pokyčius. Prisimenu, ten, kur už plento dabar prekybos centras, pirmos klasės pabaigoje surengėme pikniką. Tuo metu ten buvo nuostabi raudonų dobilų pieva. Studijų laikais Šilainiuose turėjau studiją garaže. Iki dabar Šilainių mikrorajonas man labai mielas ir jaukus, kai kur ir naktį atmintinai žinau keliukus, todėl ir dalis mano kūrybos dedikuota šiai vietai.“