Pradėjusi galvoti, ko galėčiau paklausti savo pašnekovių apie chorą, turėjau progą apmąstyti ir savo pačios kelią su juo. Su choriniu dainavimu susipažinau muzikos mokykloje. Kai choro vadovė priėmė dainuoti į merginų chorą, ėjau į trečią klasę. Buvau pati jauniausia, todėl pirmoji mano pamoka buvo išmokti girdėti kitą – ne tik dainuoti iš visų plaučių, bet ir sužinoti, ką reiškia harmonija ir, žinoma, natos.
Kita pamoka buvo gerokai praktiškesnė. 2009-aisiais turėjome vykti į Dainų šventę. Man tai reiškė ne tik pirmąją savaitę toli nuo namų su beveik nepažįstamais žmonėmis, bet ir pirmąją kelionę į sostinę. Misija – susidėti lagaminą. Geriausiai prisimenu, kad įsidėjau pliušinį baltą meškiną ir tik vieną koncertinį batą. Mama, ruošdama mane savaitei savarankiško gyvenimo sostinėje, dar bandė išmokyti išsilyginti koncertinius rūbus. Taigi visą savaitę po Vilnių vaikščiojau su išlygintu muzikos mokyklos logotipu.
Vėliau susidūriau su atsakomybės pamokomis. Ypač tada, kai paauglystės maištas ir noras lakstyti mieste imdavo viršų, tačiau šalia nuolat kirbėdavo priminimas, kad reikia ruoštis svarbiems koncertams. Toliau laukė dar trys Dainų šventės, kuriose dalyvavau kaip moksleivė. Paskutinėje jau pati padėjau vadovei prižiūrėti jaunesnę kartą, kad mergaitės nepamirštų antrojo bato, laiku nueitų miegoti ir visada susidėtų natas reikiama eilės tvarka.
Pradėjusi studijuoti prisijungiau prie Vytauto Didžiojo universiteto akademinio choro „Vivere Cantus“. Visi skirtingi – iš įvairių miestelių ir miestų, skirtingo amžiaus ir specialybių – radome bendrą kalbą: tai buvo muzika. Ilgainiui jautėmės jau kone šeima. Gal ir visai pagrįstai, nes būtent čia sutikau savo antrąją pusę. Penkeri gražiausi mano studijų metai – nuo sunkių, bet nuoširdaus juoko kupinų repeticijų iki išvykų, laimėjimų ir prasmingų pokalbių. Būtent šiame chore susipažinau ir su viena iš šio straipsnio pašnekovių – dabartine Lietuvos sveikatos mokslų universiteto akademinio choro „Neris“ chorvede Silvija Pročkyte. Ir tik dabar, prisimindama savo kelią, suprantu, kad choras mane išmokė kur kas daugiau nei dainuoti.
Apie tai, kaip chorinis dainavimas keičia žmones, kuria bendruomenes ir išlieka aktualus, kalbėjausi su Silvija Pročkyte ir ilgamete Kauno technologijos universiteto akademinio choro „Jaunystė“ vadove Danguole Beinaryte.
Kai muzika tampa gyvenimo būdu
Kai paprašiau Silvijos pasidalinti, kuo ji šiuo metu gyvena, vardydama savo veiklas ji pati akimirką susimąstė, kaip viską spėja. Šiandien ji vadovauja LSMU akademiniam chorui „Neris“, dirba VDU akademinio choro „Vivere Cantus“ chormeistere, eina Europos chorų asociacijos viceprezidentės ir tarybos narės pareigas, prisideda prie įvairių chorinės muzikos projektų. Šią vasarą jos laukė ir vienas didžiausių profesinių iššūkių – 2026 m. Moksleivių dainų šventės Dainų dienos koordinavimas.
Tačiau toks profesinis kelias nebuvo iš anksto suplanuotas. Silvijos pažintis su muzika prasidėjo Juozo Naujalio gimnazijoje, į kurią atlydėjo močiutė. Paauglystėje buvo kilęs noras su muzika atsisveikinti, tačiau pedagogų palaikymas paskatino tęsti mokslus. Būtent tuomet ji atrado chorą, o kartu su juo – keliones, konkursus, savanorystę ir galimybę muzika ne tik užsiimti, bet ir ja mėgautis. „Pamačiau, kaip galima ir dirbti, ir tuo pačiu metu gerai leisti laiką“, – prisimena Silvija. Svarbiausiu jos profesiniu lūžiu tapo 2015 m. Vengrijoje vykęs „Europa Cantat“ festivalis, atvėręs platesnį chorinės muzikos pasaulį.
Neįkainojamą ilgametę patirtį chorinės muzikos pasaulyje yra sukaupusi D. Beinarytė. Tai žmogus, be kurio neįsivaizduojamas nė vienas svarbus chorinės muzikos renginys ir, žinoma, Kauno ir Vilniaus Dainų šventės. Jos gyvenimas jau daugiau nei tris dešimtmečius neatsiejamas ir nuo KTU akademinio choro „Jaunystė“. Per šį laiką keitėsi ne tik kolektyvo nariai, repertuaras ar muzikinės tendencijos, bet ir pati vadovė. „Kiekviena choristų karta ateina su savo patirtimis, svajonėmis, muzikiniu skoniu ir pasaulio suvokimu. Vadovavimas chorui niekada nereiškė vien mokymo dainuoti. Tai nuolatinis dialogas, kuriame ir pats turi išlikti smalsus, atviras ir pasirengęs keistis“, – sako Danguolė. Anot jos, „Jaunystė“ visada buvo ne vien muzikinis kolektyvas, bet gyvas organizmas. „Ir šiandien, po tiek metų, mane vis dar žavi tas pirmasis jausmas, kai iš daugybės atskirų balsų gimsta vienas bendrystės dainos skambesys, kuris priverčia širdį plakti, ir tuomet supranti, kodėl visa tai verta daryti“, – prisipažįsta pašnekovė. Todėl svarbiausia vadovo užduotis – ne tik išsaugoti tai, kas sukurta, bet ir padėti chorui nuolat atrasti save iš naujo.
Ne tik natos ir repeticijos
Silvija pirmiausia juokauja, kad vadovaudamas mėgėjų chorui esi ir vadybininkas, ir chorvedys, natų surinkėjas, spausdintojas, nuotaikos ir bendruomenės „užkūrėjas“, salės ieškotojas, kėdžių statytojas ir dar renginių vedėjas. Be keleto specialybių, pasak jos, labai svarbus ne tik muzikinis pasirengimas, bet ir gebėjimas suprasti žmones. Juk prieš dirigentą stovi kelios dešimtys skirtingų asmenybių, turinčių savus charakterius, patirtis, nuotaikas ir lūkesčius: „Tu esi kaip filtras. Ateini pats nusiteikęs ir dar turi iš jų paimti tą blogą visos dienos energiją ir grąžinti juokelio ar naudingos informacijos forma. Tampi mini terapeutu.“ S. Pročkytė mano, kad chorinis dainavimas gali prisidėti ir prie žmogaus savijautos, padėti atsitraukti nuo kasdienybės, atsipalaiduoti. Juk repeticijose svarbios ne tik natos, bet ir kvėpavimas, laikysena, emocinė būsena. Jos teigimu, svarbu, kad žmogus iš repeticijos išeitų ne tik išmokęs naują kūrinį, bet ir geriau jausdamasis, galbūt vis dar niūniuodamas ką tik dainuotą melodiją.
Gebėjimas išgirsti kitą svarbus ne tik kuriant muziką, bet ir ieškant bendros kalbos su skirtingomis choristų kartomis. D. Beinarytė per daugiau nei tris dešimtmečius matė, kaip keičiasi jaunų žmonių poreikiai ir santykis su muzika. Šiandien jaunimo dėmesį reikia ne tik patraukti, bet ir išlaikyti. Vis dėlto, pasak chorvedės, jauni žmonės visais laikais buvo smalsūs, ieškantys savęs ir norintys patirti ką nors prasmingo. „Jaunimas nori suprasti, kodėl kažką daro, nori būti išgirstas ir jausti, kad yra svarbi bendruomenės dalis“, – teigia Danguolė. Jos nuomone, choras suteikia tai, ko negali suteikti skaitmeninis pasaulis: tikrą žmogišką ryšį, gyvą garsą ir bendrystės jausmą. „Man svarbu, kad chorinė muzika jaunam žmogui nebūtų pareiga ar tradicija vien dėl tradicijos. Ji turi būti jo paties pasirinkimas ir džiaugsmas“, – mintimis dalijasi D. Beinarytė.
Vieta būti savimi
Prisimindama studijų metus ir chorą „Vivere Cantus“, dažniausiai galvoju ne apie koncertų programas ar išmoktas partitūras. Pirmiausia prisimenu žmones. Galbūt todėl Silvijos mintis apie choro bendruomenę man pasirodė tokia artima. „Bendruomenė yra saugi erdvė būti tokiam, koks esi“, – sako ji. Choras, anot pašnekovės, suteikia galimybę būti tarp žmonių, neversdamas atsidurti dėmesio centre. Intravertui, kuris nedrįstų dainuoti solo, gali būti gera dainuoti kartu su kitais. Niekas nereikalauja išskirtinio pasirodymo, tačiau kiekvieno balsas prisideda prie bendro rezultato. Bendras pomėgis tampa pirmuoju ryšiu, o vėliau atsiranda draugystės, išvykos, tradicijos, pokalbiai ir susitikimai už repeticijų salės ribų.
Danguolė taip pat pabrėžia, kad choras moko vienos svarbiausių gyvenimo pamokų – būti savimi ir kartu jausti atsakomybę už kitus. „Kiekvienas balsas yra svarbus, tačiau tik išgirdę vienas kitą galime sukurti tikrą muzikinę visumą“, – sako choro vadovė. Jos nuomone, chorinis dainavimas ugdo discipliną, kantrybę, atsakomybę, gebėjimą bendradarbiauti ir pagarbą kitam žmogui, tačiau suteikia ir kur kas daugiau – moko klausytis, pasitikėti, priimti skirtingumą ir kartu siekti bendro rezultato. Choro vadovė pasakoja, kad jai ypač gražu stebėti, kaip iš pradžių gal kiek nedrąsus jaunas žmogus pagaliau atranda savo balsą, įgauna pasitikėjimo savimi ir supranta, kad gali daugiau, nei pats manė. „O kai tas individualus atradimas susijungia su bendru skambesiu, gimsta ne tik muzika – gimsta bendruomenė, susikuria net šeimos, atsiranda draugai visam gyvenimui, ne tik dainoje“, – sako Danguolė.
Bendruomeniškumas svarbus ne vien žmogaus savijautai. Jis keičia ir patį muzikavimą. Silvija įsitikinusi, kad nepriekaištingai techniškai paruoštas kūrinys dar negarantuoja emocinio poveikio. Kai choristai vieni kitus pažįsta, palaiko ir jaučia bendrą atsakomybę, scenoje atsiranda tai, ko neįmanoma išmokti vien repeticijų metu. „Tu stovi scenoje ir jaudiniesi už kiekvieną savo kolegą, stovintį šalia. Jauti atsakomybę, palaikymą, empatiją, gimsta tas jausmas, kai net šiurpuliukai nueina“, – pasakoja Silvija.
Ar choras vis dar madingas?
Šiandien, kai tiek daug laisvalaikio pasirinkimų, kyla klausimas, ar chorinis dainavimas vis dar patrauklus jaunam žmogui. Danguolės teigimu, jauną žmogų į chorą gali atvesti smalsumas, noras dainuoti, draugų pavyzdys ar tiesiog ieškojimas, kur save realizuoti. Tačiau pasilikti jį paskatina žmonės, emocijos, patirtys ir jausmas, kad čia esi laimingas draugystėje su daina. Choras turi pasiūlyti ne tik repertuarą ar koncertus. „Jis turi būti vieta, į kurią norisi sugrįžti, kur gali augti, išbandyti save, patirti scenos jaudulį, keliauti, draugauti ir kartu kurti tai, ko vienas niekada nesukurtum“, – pasakoja D. Beinarytė.
Silvija pastebi, kad pastaraisiais metais chorinis dainavimas iš naujo įgyja prestižą. Vienu svarbiausių postūmių ji laiko 2024 m. Dainų šventę, kurios komunikacija ir matomumas paskatino žmones grįžti į kolektyvus, o kai kur – kurtis ir naujus chorus. Pašnekovė pastebi, kad jaunam žmogui svarbus dalyvavimo dideliame kultūriniame įvykyje jausmas. Galimybė dainuoti didžiulėje scenoje, pasirodyti kartu su žinomais atlikėjais, vilkėti tautinį kostiumą ar būti matomam televizijos ekrane. Vis dėlto stereotipų chorinei muzikai išvengti nepavyksta. Silvija su šypsena prisimena artimųjų klausimus, kada pagaliau susiras „normalų“ darbą arba močiutės klausimą, ar už repeticijas apskritai mokama. Su muzikos pasauliu mažiau susijusiems žmonėms choras kartais vis dar asocijuojasi tik su bažnytine muzika ar valstybiniais kolektyvais.
Kauno chorinis gyvenimas
Kaunas turi gilias chorinio dainavimo tradicijas, tačiau, pasak D. Beinarytės, miesto chorinė kultūra nėra vien praeities palikimas. Per dešimtmečius keitėsi koncertinės erdvės, atlikimo formos ir publikos lūkesčiai, bet išliko žmonės, puoselėjantys muzikinį miesto gyvenimą. Viena tokių asmenybių, Silvijos teigimu, yra pati Danguolė, kurią ji vadina vienu svarbiausių miesto chorinės veiklos variklių. Jos iniciatyvos, darbas su Kauno dainų šventėmis ir studentų chorų renginiais padeda suburti kolektyvus.
Vis dėlto chorinei kultūrai reikia ne tik entuziazmo. Danguolė atkreipia dėmesį ir į finansavimo svarbą – norint įgyvendinti naujas kūrybines idėjas, rengti koncertus ar eksperimentuoti, būtina didesnė rėmėjų parama. „Norėtųsi daugiau rėmėjų, kurie ne tik sportą remtų, bet ir kultūros sritį ar atskirus projektus“, – pabrėžia pašnekovė.
Kalbėdama su abiem pašnekovėmis vis sugrįždavau prie savo pačios prisiminimų. Prie pirmųjų repeticijų, Dainų švenčių ir žmonių, kurie kadaise buvo tiesiog choristai, o vėliau tapo artimais draugais. Galbūt todėl choras išlieka aktualus net ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje. Juk keičiasi kartos, muzikiniai skoniai ir laisvalaikio įpročiai, tačiau noras būti išgirstam, priklausyti bendruomenei ir kurti drauge niekur nedingsta. Kaip kalbėdama apie Dainų šventę sakė D. Beinarytė, „tradicija gyva tol, kol kiekviena nauja karta joje atranda save“. O mudvi su S. Pročkyte pokalbio pabaigoje sutarėme dėl vieno – kad ir kaip keistųsi pasaulis, choras neišeis iš mados.




