Fotografijų projektas „Neišsiųsti laiškai“ gimė iš mano noro kalbėtis su tuo, ko nebegaliu pamatyti. Tai gimsta iš ilgesio, iš supratimo, jog su tuo žmogumi nebegali susisiekti. Tai nėra tik metafora – tai laiškai, kuriuos rašome ne tam, kad juos kas nors perskaitytų, o tam, kad išgirstume patys save.
Tokie laiškai dažnai skirti tiems, kurių šalia jau nebėra, – mirusiems, nutolusiems ar tiems, kuriuos tebemylime tyliai. Šios mintys kilo iš mano prarastų santykių Amerikoje. Tada supratau, jog praradimo jausmas toks garsus, jog „žymieji“ paleidimo būdai nepadės. Vieni rašo laiškus, kiti kuria filmus, treti bando išsikalbėti muzikos natomis. Bet kas iš tikrųjų padeda?
Kiekviena fotografija šioje serijoje yra tarsi laiškas be adreso. Vaizdais bandžiau užfiksuoti ne žmogų, o jausmą – tą trapią būseną tarp ilgesio ir susitaikymo.
Man buvo svarbu, kad fotografijos ne tik kalbėtų garsiai, bet ir kvėpuotų tyliai – kaip brangūs prisiminimai, paliekantys žymę mumyse.
Šis projektas tapo būdu stebėti kitus. Stebėti, kaip galima paleisti, bet kartu ir išsaugoti. Ne tik per žodžius, bet ir per šviesą, šešėlį, detalę. Nes kartais, kai labai skauda ir norisi, kad žodžiai padėtų, – nėra recepto, kaip tą išbūti. Bet su laiškais, daiktais ir laiku paleisti įmanoma.
„Dvejus metus neišdrįsau ištarti savo jausmų ir dar vis jaučiu, kad tai neišspręsta byla“, – sako Miglė. Jos neišsiųstas laiškas – akistata su savimi: „Rašydama supratau, jog pagaliau nebeteisiu savęs dėl to, kaip jaučiuosi.“ Fotografuodama Miglę tarsi patyriau tą patį. Jos žodžiai apie dvejus metus tylos tapo akimirkos svoriu, leidau sau priimti šiuos jausmus ir stebėti, kaip drąsa išsilieja per žodį.
Klausydamasi Inesos istorijos jaučiausi prisilietusi prie jos vaikystės. „Turiu per daug žodžių močiutei, kurių vienu laišku negalėčiau išsakyti – tai taptų knyga“, – sakė ji. Kiekviena akimirka leido stebėti, kaip meilė ir vaikystės prisiminimai išsilieja emocija, kurią žodžiai tik pripildo.
Fotografuodama Martyną galvojau apie tai, kad laiškai kartais būna skirti ne ką nors pakeisti, o padėkoti. Šis – tarsi tylus dėkingumo laiškas žmogui, kuris buvo šalia. Už laiką kartu, už norą suprasti, už pokalbius, kurie augino ir leido pažinti.
„Nusprendžiau praeities žmonėms tarti „Pasiilgau tavęs“. Nors turbūt jau esu kitame etape, kur net nerasčiau jiems vietos“, – sakė man Ieva. Galbūt tai tik nuoširdus pripažinimas, kad kadaise tie žmonės buvo svarbūs. Dabar jie nebeturi vietos gyvenime, bet prisiminusi vis tiek jauti šilumą. Ne viskas turi sugrįžti.
„Mylėjau jį jam to nežinant“, – šie merginos žodžiai mane apkabino. Tada Liepa Eva sakė: „Mano išsaugotas lapelis yra iš vieno pirmųjų, ir tą kartą tyčia kartu, aplankytų koncertų „Hogo“ bare, po kurio mūsų bendravimą pakeitė tyla. Tikriausiai tada ir ėmiau suvokti, jog visgi šis jausmas niekur nedings, o jam išsakyti užtektų vos sakinio.“ Meilė, kuri yra tikra ir nebūtinai turi būti skaudi.