Šiuolaikinis cirkas ir jo kūrėjai nuo pat ištakų siekė išsilaisvinti iš stereotipų: palapinių estetikos, pramoginio štampo ir hierarchinių struktūrų – kartu ir iš tradicinio režisieriaus-diktatoriaus, įsitaisiusio teatro piramidės viršūnėje, autoriteto.
Nors Lietuvoje šiuolaikinio cirko kūrėjų bendruomenė nedidelė, čia kalbasi trys režisieriai, vienaip ar kitaip prisilietę prie cirko režisūros. Aš, Gildas Aleksa, spektakliuose jungiantis teatrą ir cirką bei rengiantis festivalį „Cirkuliacija“, Žilvinas Vingelis, vizualiojo teatro režisierius, vis dažniau įtraukiantis cirką į sceninį vyksmą, ir Jasonas Dupree, Latvijoje gyvenantis britų menininkas, dirbęs prie kelių Lietuvoje sukurtų šiuolaikinio cirko darbų.
Gildas: Norėjau suburti tuos kelis žmones, kurie Lietuvoje vienaip ar kitaip imasi cirko režisūros. Iškart ir paklausiu: Jasonai, kodėl režisūra? O Žilvinai – kodėl cirkas?
Jasonas: Nori tikro atsakymo ar gražiai sušukuoto? Tikro? Kelerius metus pats buvau cirko atlikėjas, bet patyriau traumą. Atsidūriau aklavietėje: kaip pasilikti šioje srityje? Juk čia sutikau savus žmones – tuos, su kuriais noriu kurti, bendrauti, kartu smalsauti. Toptelėjo mintis: juk galiu režisuoti spektaklį! Taip visiškai netyčia, neturėdamas jokio supratimo, ką darau, pradėjau kurti kartu su kitais. Tai nutiko prieš gerą dešimtmetį. Šiandien jau esu perskaitęs krūvas knygų, perėjęs galybę meistriškumo dirbtuvių, sukūręs nemažai darbų ir dabar iš tiesų jaučiuosi esąs režisierius, o ne tik juo apsimetantis.
Gildas: O koks būtų buvęs tas „sušukuotas“ atsakymas?
Jasonas: „Aš visada troškau kurti meną ir tyrinėti save per sceną…“ (visi juokiasi)
Gildas: Žilvinai, o kaip tu atsidūrei cirke?
Žilvinas: Sakote, kad esame cirko režisieriai, bet aš iki šio pokalbio net nesusimąsčiau – vis dar abejoju, ar tikrai tuo užsiimu. Prisimenu, kai prieš trejus ar ketverius metus manęs klausė, kaip pradėjau dirbti lėlių teatre. Po to – kaip atsirado objektų teatras, fizinis teatras, technologijų teatras… Kasmet atsiduriu vis kitoje triušio oloje, o dabar, regis, įkritau į šitą.
Teatro režisūrą stengiuosi matyti kaip perėjimą tarp sričių, kaip intermedialumą ir tarpdiscipliniškumą. Man visada patiko dirbti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Mano pagrindas buvo drama, psichologinis teatras, vėliau – vizualusis. Kai ateina naujų kūrėjų, sceninė kalba tampa gerokai sudėtingesnė, daugiasluoksnė. Bandau pasiekti tuos žmones, įsiklausyti į juos ir kuo daugiau pasimokyti iš kitų sričių. Pavyzdžiui, spektaklis „Alisa Veidrodžio karalystėje“ nėra grynas šiuolaikinis cirkas – mes naudojame tam tikrus cirko triukus ir patį mąstymo būdą, bet tai ateina iš žmonių, su kuriais dirbu, o ne iš manęs paties.
Gildas: Bet ar tave patraukė žmonės, ar vis dėlto cirko estetika?
Žilvinas: Prisimenu lėlių teatro konferenciją Latvijoje prieš kokius penkerius metus. Ten pranešimą skaitė Rygos cirko prodiuserė Mara Pavula. Klausydamiesi iškart pamatėme gausybę paralelių tarp šiuolaikinio cirko ir lėlių teatro. Abi šios formos užima savotišką atskalūnų poziciją ir kovoja su stereotipais: kad lėlių teatras skirtas tik vaikams, o cirkas – tik pigi pramoga ir reginys akims. Abi disciplinos remiasi itin konkrečiu santykiu su daiktu, medžiaga, mechanika ir erdve, abi reikalauja didžiulio fizinio pasirengimo, o menininkai su scenografija privalo dirbti nuo pat pirmos repeticijų dienos. Kadangi penkerius metus praleidau Vilniaus teatre „Lėlė“, ši patirtis man tapo savotišku liftu – leido ne kopti laiptais nuo nulio, o iškart giliau ir greičiau perprasti šiuolaikinį cirką.
Jasonas: O kaip tu pats, Gildai? Juk tavo šaknys taip pat teatre. Kaip tu pradėjai dirbti su cirku – juk nesi tik režisierius, cirke darai daugybę dalykų?
Gildas: Aš pirmiausia įsimylėjau estetiką, ir tai nutiko tada, kai šalia dar net nebuvo pačių cirko žmonių. Pamėginau režisuoti savo pirmąjį šiuolaikinio cirko spektaklį beveik neturėdamas jokio teorinio ar praktinio bagažo – tiesiog vedamas noro tyrinėti. Greitai supratau pagrindinę bėdą: Lietuvoje tiesiog nėra atlikėjų, su kuriais galėčiau dirbti. Taip atsirado festivalis „Cirkuliacija“ – jo pirminė idėja buvo edukuoti aktorius, šokėjus, muzikantus, kad jie pamiltų šią formą ir aš turėčiau su kuo kurti. Galiausiai festivalis išaugo per didelis, kad jį stabdytume, o aš tik prieš porą metų įveikiau baimę vėl grįžti prie cirko režisūros. Kaip sakė Žilvinas, mano spektakliai nėra grynas cirkas – tai labiau hibridas su šokiu ir teatru. Bet dabar jaučiuosi prisijaukinęs šią kalbą.
Vis dėlto, Jasonai, cirko menininkai dažniausiai puikiai verčiasi vieni – režisieriai jų pasaulyje nėra itin laukiami. Spektaklyje iškart matyti, ar jį suvaldė režisierius, ar viskas kilo tik iš paties atlikėjo. Kaip tu žiūri į režisieriaus vaidmenį, kuris mūsų su Žilvinu teatriniame pasaulyje tradiciškai reiškia galios poziciją, o cirke – toli gražu ne?
Jasonas: Būtent apie tai ir norėjau pasikalbėti. Jūs abu ateinate iš teatro, o aš – grynas cirko žmogus, mano mąstymas ir smegenys suformuoti cirko. Cirko atlikėjai iš prigimties yra savotiški egoistai, pamišėliai, kartais arogantiški – gerąja prasme. Jie nori viską daryti patys, būti proceso ašimi. Jie nėra tiesiog režisieriaus idėjų indai, kokiais neretai tampa dramos aktoriai. Cirko atlikėjai nori patys statyti, konstruoti, rizikuoti. Todėl dirbdamas aš savęs nelaikau režisieriumi įprasta prasme. Šį žodį vartoju tik todėl, kad kitiems būtų paprasčiau suprasti mano funkciją. Mano tikrasis vaidmuo – sukurti saugią, bet drąsią erdvę, parūpinti įrankius žaidimui, o pačiam stebėti, reflektuoti ir jungti. Aš nenurodinėju, ką daryti. Jie kuria savo medžiagą, o aš suteikiu formą tam, kas gimsta aikštelėje.
Gildas: Žilvinai, nei tu, nei aš cirko fizine prasme nepraktikuojame. Kaip tau sekasi režisuoti nemokant šios specifinės judesio kalbos? Ar tai kelia stresą, ar priešingai – išlaisvina?
Žilvinas: Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Yra repeticijų, per kurias viską idealiai supranti, ir mano akyse tai – prastos repeticijos. Cirko atlikėjai scenoje neturi daryti vien to, kas man lengvai perprantama. Mano darbas – matyti bendrą vaizdą. Jei pamatęs scenoje ką nors vertingo iškart galvoju, kurioje spektaklio vietoje tai įkomponuoti, o ne verčiu juos aklai pildyti išankstinį planą, gimsta tikrasis bendrakūrybos procesas. Esu atsakingas už tai, kad iš jų pasiūlymų gimtų vientisas kūrinys.
Čia man labai tinka krepšinio komandos metafora. Cirko numeris, lėlė, objektas ar vaizdo projekcija negali atsirasti scenoje vien kaip gražus vizualinis efektas. Siužetas yra kamuolys, o skirtingos teatrinės formos – žaidėjai aikštelėje. Jie privalo dalintis kamuoliu, kurti derinius ir judėti link to paties krepšio, kad pelnytų taškus, o tie taškai – žiūrovo emocijos. Nėra tikslo turėti scenoje penkis atskirus kamuolius vienu metu. Visada tikrinu, ar nekartojame tos pačios minties: jei ką nors jau pasakėme lėle, neverta to paties dubliuoti cirko triuku.
Jasonas: Man labai artima ši mintis. Tik aš į tą pačią problemą žiūriu iš kito galo – jūs perpratę teatrą, o aš dešimt metų mokiausi cirko technikos, bet pradžioje neturėjau jokio supratimo apie dramaturgiją. Juk šiuolaikinis cirkas – tai ne tradicinis pasirodymas, kur vedėjas tiesiog pristato vieną numerį po kito. Turėjau praktiškai nuo nulio mokytis, kaip veikia pasakojimo struktūra ir sceninė dramaturgija.
Gildas: Jasonai, daugelyje matytų prancūziškų spektaklių atlikėjai tiesiog švariai atlieka choreografiją, bet dingsta asmeninis autentiškumas. O tavo darbuose žmonių tikrumas scenoje išlieka. Kaip tau tai pavyksta?
Jasonas: Mane taip pat dažnai nuvilia spektakliai, kur po techniniu blizgesiu nebematyti paties žmogaus. Vėlgi padeda sporto analogija: sporte niekas neapsimetinėja. Žaidėjai tiesiog siekia rezultato, jie nevaidina istorijos – drama gimsta iš pačios situacijos čia ir dabar. Tiek žaidėjai, tiek publika nežino, kas nutiks kitą sekundę. Įnešus tradicinį teatrą, atlikėjai scenoje jau žino atomazgą, bet privalo apsimesti, kad nežino. Dramos aktoriai to mokosi daug metų, o cirko artistai vaidinti nemoka – kai jie bando vaidinti, dažniausiai tai atrodo prastai. Todėl aš spektaklyje stengiuosi išsaugoti dokumentinį tikrumą: mažiau tiesmuko pasakojimo, daugiau grynos dramaturgijos ir atviro veiksmo.
Gildas: Žilvinai, tu su cirku dirbi valstybiniuose teatruose. Cirkas reikalauja daugybės laiko fiziniam pasiruošimui, o teatras turi griežtą repertuaro mašiną. Kaip pavyksta suderinti šiuos du skirtingus ritmus?
Žilvinas: Tai didžiulis galvos skausmas. Niekada nelaikiau savęs valstybinių teatrų režisieriumi, mano užnugaris – maža, nepriklausoma trupė, su kuria prie projekto galėjome dirbti metus be jokių galutinių datų ir spektaklį permontuoti nors penkis kartus. O dabar mane kviečia didieji teatrai daryti postdraminius, vizualius eksperimentus, ir tai tampa išbandymu visiems. Pavyzdžiui, Kauno dramos teatre kurdami „Alisą…“ scenografijos prašėme nuo pat pirmos dienos, o tai reiškia, kad turėjome nuolat repetuoti didžiojoje salėje. Teatrui tai sudėtinga – jiems reikia vaidinti repertuarinius spektaklius, parduoti bilietus. Galiausiai repeticijas teko perkelti į vasarą. Dėl pasikeitusių datų prie komandos nebegalėjo prisijungti Jasonas – teatras negali laukti, kol visiems idealiai tiks laikas. Tai nuolatiniai, ne visada patogūs pokalbiai su administracija, kuri man kartais primena savotišką ministeriją (juokiasi). Vis dėlto kai kurie teatrai stengiasi suprasti. Dabar Klaipėdos dramos teatre dirbame su spektakliu „Naujasis nuomininkas“ kartu su Kęstu Matusevičiumi – ten aktoriai patys ateina anksti ryte, mokosi žongliruoti dėžėmis, nes supranta, kad čia nebus trijų savaičių sėdėjimo prie stalo ir teksto skaitymo.
Gildas: Pakalbėkime apie edukaciją. Šiuolaikinio cirko kūrėjų pas mus mažai, o akademijose tokių studijų programų beveik nėra. Jasonai, tu pats mokeisi praktiškai; Žilvinas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip manote, kas įmanoma ateityje, – ar galime tikėtis cirko atlikėjų ir režisūros studijų Baltijos šalyse?
Jasonas: Tai ne šiaip galimybė – tai gyvybiškai būtina. Baltijos šalyse neturime profesionalios treniruočių bazės cirko kūrėjams. Taip, Vilniaus Menų spaustuvė ar kiti centrai siūlo puikias rezidencijas, bet atlikėjams tiesiog trūksta vietos, kur jie galėtų ateiti bet kurį vakarą ir tobulinti techniką. Žaviuosi vietiniais menininkais, kurie sugeba kurti neturėdami nuolatinių namų. Be to, nesant akademinių programų, talentingiausi žmonės išvažiuoja studijuoti svetur ir dažnai nebegrįžta. Kalbant apie cirko režisūrą – pasaulyje tėra kelios vietos, kur to apskritai mokoma: viena Bristolio cirko mokykloje Jungtinėje Karalystėje, kelios Prancūzijoje ar Švedijoje. Šios profesijos beveik visur tenka mokytis pačiam bandymų keliu.
Žilvinas: Yra net toks juokelis: estai pirmieji įsteigs cirko studijų programą, jų studentai atliks rezidenciją Rygoje, o galutinį darbą pristatys festivalyje Lietuvoje – štai taip mes visi ir bendradarbiaujame (juokiasi). Bet jei rimtai – sukurti naują studijų programą akademijoje yra milžiniška atsakomybė ir biurokratija. Reikėtų bent dvidešimties naujų dėstytojų, cirko istorijos specialistų, infrastruktūros. Jei bandysi laužti sustabarėjusią sistemą iš vidaus, sugaiši dešimtmečius. Manau, kur kas perspektyvesnis kelias būtų nepriklausoma mokykla ar cirko centras, veikiantis partnerystėje su akademijomis ir festivaliais, kur būtų galima kviesti užsienio dėstytojus, rengti modulius ir dirbtuves. Reikia pradėti nuo bendrų apskritojo stalo diskusijų, nes kol kas viskas laikosi tik ant pavienių entuziastų pečių.
Gildas: Ar rekomenduotumėte kitiems režisieriams leistis į eksperimentus su cirku?
Jasonas: Tikrai taip. Teatras šiandien sugeria viską: šokį, objektus, vizualumą, ir cirkas čia įneša nepaprastai gyvą, rizikingą energiją. Būtų nuostabu, jei kuo daugiau teatro režisierių, kurie nieko neišmano apie cirką, tiesiog ateitų ir pasakytų menininkams: „Eime, pažaiskime.“ Iš šio susidūrimo abi pusės išsineštų neįkainojamos patirties.
Žilvinas: Aš nelinkęs rekomenduoti žmonėms aklai daryti to, ko jie nemoka. Negaliu tiesiog pasakyti: eikite daryti šiuolaikinio cirko, nes rizikuojate nusilaužti koją – ir ne perkeltine, o pačia tiesiausia prasme. Tačiau primygtinai rekomenduoju susitikti su cirko žmonėmis, kalbėtis, ieškoti bendrų taškų ir plėsti savo ribas. Tai ir yra tikroji europinė idėja: suvesti skirtingus kontekstus, pasaulėžiūras ir iš to sukurti ką nors naujo. Kaip sakė Davidas Lynchas, meno gyvenimas yra nuostabus tuo, kad jame sutinki kitus žmones.
