Lapkričio 16 dieną suėjo 107 metai, kai prie Susisiekimo ministerijos buvo įkurta Paštų, telegrafų ir telefonų valdyba (nuo 1930 m. pradžios ji taps žinoma jau kuklesniu vardu – Pašto valdyba). 2025-aisiais, kai mus supa galybė priemonių, galinčių akimirksniu užmegzti ryšį su bet kuriuo pasaulio tašku, gal kiek sunkoka suprasti šios įstaigos svarbą. Kaip sako ir pats pavadinimas, Valdyba buvo atsakinga už bene svarbiausias to meto komunikacijos formas (nuo 1927 m. ir už radiją), be kurių informacijos sklaida valstybėje būtų sustojusi. Tarpukario nepriklausomybės metais Lietuvoje vykusi ryšių infrastruktūros evoliucija – įspūdinga. Bet mūsų žurnalas apie Kauną. Tad šįkart norėtųsi atkreipti dėmesį į kai kuriuos pašto (ir ne tik) pastatus, anuomet atsiradusius mūsų mieste.
Kaunui staiga tapus sostine, po šiokio tokio chaoso 1919 m. sausį miesto paštas įsikūrė dabartinėje I. Kanto gatvėje. Tais pačiais metais šis centrinis miesto (o ir Lietuvos) paštas išsikėlė visai netoli – į pastatą, dabar pažymėtą Laisvės alėjos 100-tuoju numeriu. Tiesa, šiandienis pastatas visiškai nepanašus į tuometį, nes gūdžiu pokariu buvo transformuotas į stalinistinį daugiabutį. Telefonas ir telegrafas kuriam laikui įsikūrė pastate Miško ir Gedimino gatvių sankirtoje. Ankstyvosios nepriklausomybės spaudoje galima rasti daugybę skundų dėl tokio dydžio miestui neadekvačių pašto paslaugų.
Štai 1922 m. rudenį dienraštyje „Laisvė“ galima rasti skundą apie tai, kad 150 tūkstančių gyventojų turinčiam miestui mažoka vieno pašto skyriaus. Nors tų eilučių autorius ir priėjo logišką išvadą, kad „reikėtų ir mūsų Kauno paštui pasirūpinti suorganizuoti visose Kauno miesto ir priemiesčių dalyse savo skyrius“, tačiau reali tuometė finansinė situacija tą daryti leido tik labai ribotai. Tiesa, istorikai Brigita Tranavičiūtė ir Arvydas Pakštalis, tyrinėję Lietuvos ryšių raidą, pažymi, kad tais metais, be centrinio pašto ir telefonų stoties įstaigų, Kaune veikė ir Kauno geležinkelio stoties bei Šančių paštai. Pamečiui pašto infrastruktūra sparčiai gerėjo: 1926 m. iškilo naujas pastatas tai pačiai Kauno geležinkelio stoties pašto, telegrafo ir telefono įstaigai su valdybos medžiagų sandėliu; 1928 m. atidaryti pašto skyriai Žaliakalnyje bei Senamiestyje (pastarasis veikė Vilniaus ir Palangos gatvių sankirtoje).
Vis augant miesto poreikiams, senuosiuose centrinio pašto rūmuose Laisvės alėjoje darėsi ankšta. Ir nors jau buvo mąstoma apie naują pastatą, tačiau tuokart apsiribota kuklesniu sprendimu. Lietuvos bankui iš senojo pastato Maironio ir K. Donelaičio gatvių sankirtoje kraustantis į naujuosius rūmus kitapus gatvės, į kai kurias atlaisvintas patalpas perkelta dalis pašto paslaugų. Šiaip ne taip susitarus su Finansų ministerija (pastate tęsusia savo veiklą), 1929 m. čia pradėta pašto veikla. Senuosiuose rūmuose liko telegrafas, užsienio perlaidų bei siuntų skyriai, periodikos ekspedicija ir kai kurios kitos funkcijos.
Pašto padalinimas per du pastatus ne itin pavyko. Juoba kad naujuosiuose rūmuose nepavyko gauti visų norimų patalpų. 1929 m. spaudoje rašoma apie nepatogumus buvusiose banko patalpose, kurias tenka dalintis su Finansų ministerijos skyriais: „tarnautojai sukimšti vienas ant kito taip, kad ir pralysti negalima. Pati korespondencija taip pat neapsaugota, nes pro tuos stalus, kur ji skirstoma, eina ir eina devynios galybės tarnautojų […] raštinė įgrūsta seifan, kur bankas pinigus laikydavo. […] Pilietis, turįs bet kokį reikalą pašto raštinėn, turi apvaikščioti visokius mokesčių inspektorius, finansų departamentą, kol galų gale patenka raštinėn.“ Turbūt nereikia nė sakyti, kad nei mokesčių inspektoriai, nei pašto tarnautojai pernelyg nesidžiaugė nuolat trukdomi kitų paslaugų ieškančių interesantų. „Korespondencija iki pareikalavimo ir abonentinės pašto dėžutės palikta senajame pašte. Pilietis […] abonentinėj dėžutėj randa pakvietimą pašto perlaidai arba registruotam laiškui pasiimti. Šios rūšies korespondencija išduodama antruose pašto rūmuose. Jeigu jis savo pakvietimą turėjo nelaimės tuojau po jo išrašymo pasiimti, tai jis atėjęs naujan paštan turi labai nustebti, kad valdininkas pasako jam, kad jo laiškas iš senojo pašto dar neatgabentas. Vadinasi, jeigu nori skubiai laišką gauti, tai eik dar vėl atgal į senąjį paštą jo atsiimti“, – hipotetinėmis situacijomis dalinosi straipsnio autorius.
Jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų proga pagaliau buvo pradėti statyti naujieji pagrindiniai miesto (o ir šalies) pašto rūmai. Felikso Vizbaro projektuotas centrinis paštas ne tik žymėjo architektūrinę Laikinosios sostinės slinktį prie modernizmo formų, tačiau moderniomis priemonėmis išsprendė beveik visas egzistavusias problemas, su kuriomis įstaiga susidurdavo. Trys pastato korpusai talpino daugybę veiklų, kurias galima susumuoti į tris pagrindines funkcijas – klientų aptarnavimo, korespondencijos rūšiavimo ir administracinę. Vietos pastate atsirado ne tik visoms pašto skyriaus reikmėms – rūmuose įsikūrė ir Pašto valdyba.
„Rūmai erdvūs, – rašė „Paštininkų žodis“. – Darbo patalpose pakankamai šviesos ir dienos, ir nakties metu. Tenka pažymėti, kad nepamiršta ir tarnautojų būtiniausi reikalai. Nusidirbusiems dulkėse ir sušilusiems yra trys dušai, kur galima nusiplauti. Be to, neblogai įrengta ir gerais baldais apstatyta arbatinė, kur už pigią kainą galima pavalgyti.“ Beje, dėl Centrinio pašto valgykloje masiškai besilankančių pašalinių asmenų, „trukdančių skubiai pavalgyti tarnautojams“, 1940 m. čia buvo uždrausta ateiti ne Susisiekimo ministerijos darbuotojams.
Pašto tinklas toliau sistemingai plėtėsi visame likusiame mieste. 1930 m. atidarytas Vilijampolės pašto skyrius jau po keleto metų kraustėsi į specialiai paštui privataus asmens pastatytą dviejų aukštų pastatą su „centraliniu apšildymu ir kitais patogumais“. Pašto valdyba netgi prašė pervadinti naujojo pastato Skerdyklų gatvę į Pašto, nors po keleto metų ši vis dėlto buvo perkrikštyta neseniai anapus išėjusio Antano Kriščiukaičio vardu. 1936 m. vasarą į gydytojo Aleksandro Savickio pastatytą namą dabartiniame Savanorių prospekte persikėlė ir Žaliakalnio paštas (iki tol veikęs kitoje tos pačios gatvės vietoje). Raiškų kaunietiškojo modernizmo pavyzdį suprojektavo architektas Osvaldas Tylius. Daugelį žaliakalniečių džiuginę pašto rūmai susilaukė šiokios tokios kritikos spaudoje dėl nedidelės salės ir prastos izoliacijos telefoniniams pokalbiams. „Lietuvos žiniose“ taip pat konstatuota, kad „tarnautojai šiuose rūmuose neturi „būtiniausio kambarėlio“, todėl yra priversti bėgioti kitur, mat „kambarėliu, kuris yra prie viršininko virtuvės, naudotis nesmagu“.
Svarbiu žingsniu Kauno ryšių modernėjimui buvo automatinių telefono stočių įrengimas – lig tol kiekvienas skambutis turėjo būti sujungiamas rankiniu būdu. Taip Šančiuose atsirado vienas unikaliausių pastatų pagrindinėje rajono transporto arterijoje – saikingas trijų aukštų pašto ir automatinės telefono stoties pastatas, kurį suprojektavo ne vienų Lietuvos pašto rūmų tėvas, valdybos statybos referentas Klaudijus Dušauskas. Statybos užbaigtos vėlyvą 1935 m. pavasarį.
Vis dėlto dar svarbesnis pastatas tais metais išdygo miesto centre – tame pačiame sklype, kuriame jau stovėjo pagrindiniai miesto pašto rūmai; kaip ir pastaruosius, šį suprojektavo F. Vizbaras, tik šįkart – padedant K. Dušauskui. E. Ožeškienės gatvės išklotinę papuošė trijų aukštų, trijų korpusų pagrindinės Kauno automatinės telefono stoties pastatas. Viena pastato dalis, kuri buvo numatyta stoties ateities plėtrai, laikinai paskirta kitai Susisiekimo ministerijos įstaigai – čia įsikūrė Plentų ir vandens kelių valdyba; antroji paskirta telefono stoties raštinei, telegrafui ir pačiai automatinei telefono stočiai; trečioji – garažui bei tarnautojų butams. Pagrindinė telefono stotis potencialiai galėjo palaikyti 100 tūkst. abonentų, nors atidarant rūmus apsiribota 7 500 abonentų limitu (dar 700 abonentų palaikė Šančių stotis). Įdomu, kad čia taip pat įrengta ir nepriklausoma elektros stotis, kuri galėjo palaikyti gyvybę įrangai, jeigu nutrūktų tiekimas iš pagrindinės miesto elektrinės; šia energija taip pat būtų užtikrinamas šviesos tiekimas pašto rūmams.
Abi automatinės telefono stotys darbą pradėjo 1936 m. Atidarant pagrindinę stotį, iškilmingame renginyje buvo pagerbtos 26 atleistos ar kitur perkeltos telefonininkės, lig tol stropiai sujunginėjusios miestiečių skambučius.
Pabaigoje – citata, skelbta specializuotoje pašto periodikoje pristatant naujuosius centrinės miesto Telefono stoties rūmus: „naujieji laikai, iššifravę burtininkų paslaptis, bando nutraukti paslaptingumo skraistę nuo įvairių buvusių nesuprantamų stebuklų, o iš antros pusės gaubia mus naujais stebuklais – technikos galybių netikėtumais. Ši naujoji skraistė, nustebinusi mirštančius ir visiškai sužavėjusi šių dienų vyraujančią kartą, gaubia mus kas kartą vis plačiau ir plačiau. Bejėgiai esame šiauštis ir priešintis šiam naujam dievui, kuris, pasirodo, yra galingesnis už senąjį mūsų Perkūną ir jo bendrininkus. Neprasminga eiti prieš galingąją laiko srovę. Reikia nusilenkti tam, ką teikia mums Laiko dvasia, nes ji yra sąlyga mums „būti ar nebūti“, reikia nusilenkti, nors tai ir didelių aukų iš mūsų pareikalautų.“