Šią vasarą į Kauną atvyko net 26 prezidento Aleksandro Stulginskio (1885–1969) palikuonys. Skaičius stebina ir džiugina turint omenyje, kad prezidentas su žmona Ona Matulaityte-Stulginskiene (1894–1962) spėjo susilaukti tik vienos dukters. 

Šios šeimos, kaip ir daugelio lietuvių, likimas paženklintas tremties ir jos atneštų skaudžių netekčių, ilgų dienų ir metų ilgintis vieniems kitų. Būtent laiškai, nors rašyti skurdžiomis ir pavojingomis sąlygomis, ne visuomet pasiekę adresatus, nors cenzūruoti ir kitaip gniaužti, šeimoms tapo būdu susižinoti, perduoti nors menką vilties spindulėlį ar tiesiog patį faktą – esu. Šiame tekste – šiuolaikinių atminties institucijų saugomi likimai, apie kuriuos daugiau suprasti padeda laiškai. 

Visur žmonės gyvena

Aleksandro ir Onos vienturtei Aldonai – jau 104-eri, ji gyvena JAV ir savo mamą paskutinįsyk matė 1941-aisiais (Prieš pat Kalėdas pasiekė žinia, kad gruodžio 21 d. Aldona Stulginskaitė mirė, – red. past.) Tuomet tėvai valdė ūkį Žemaitijoje, Jokūbave, o jauna mergina Kaune studijavo mediciną. Būtent vasaros pradžios sesija lėmė, kad birželį prasidėjus trėmimams Aldona liko Lietuvoje. 

Iš pažįstamų sužinojusi, kad sovietai pradėjo vežti žmones, Aldona puolė skambinti į Jokūbavą, bet tespėjo sužinoti, kad tėvai jau išvežti. Kauno geležinkelio stotyje jų rasti nebepavyko, bet netrukus dvidešimtmetę pasiekė iš vagono Naujojoje Vilnioje išmestas laiškelis, kurį moteris saugo iki šiol. Dėkojame Istorinės LR Prezidentūros rinkinio kuratorei Erikai Drumelytei, pasidalinusiai laiško kopija. 

Brangi Aldute,

Mudu su tėte išvažiuojam nežinoma kryptim. Dėjom pastangas, kad tu liktum ir galėtum mokytis. P. Lastienė žadėjo tavim rūpintis taip-pat ir p-lė Teofilė. Jei liksi Lietuvoje, skaityk jas savo globėjom ir klausdama nurodyk jų pavardes, kad jos tave išlaiko. Pinigus gausi iš Domicelės. Nuvažiuok į namus. Domicelė paduos didijį čemodaną ir medinę skrynelę su tavo daiktais. Geltonąją medžiagą tegul laiko pas save, Reikalui esant pasiimsi ir sunaudosi. Kaip sunaudot – pasitark su p. Lastiene ar p. Teofile. Domicelė žino ką turi duoti iš Vlado. Močiutė tau ketino duoti kuparą, paketuką ir mano juodus kailinukus. Nuvykus reikalauk, kad Tau atiduotų tavo fortepijoną, salionėlio baldus ir dviratį – mes padarysim žygius, kad tuos daiktus gautum.

Būk rami Aldute. Jei p. Lastienė pasižadėjo tavim rūpintis – tai bėdos nematysi. Mylėk ją ir klausyk jos patarimo. Apie mus nesirūpink, mes nežūsim – visur žmonės gyvena. Mokykis, dirbk, kaip tik galėsim tau parašysim, kaip mums einasi.

Sudiev Aldute, atmink visur ir visuomet kad esi katalikė ir lietuvė. Laiminu Tave ir bučiuoju.

Mamutė.

Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslą, būk geras žnogus, aš nors toli gyvendamas mintimis visuomet su Tavimi, Tavimi džiaugsiuos ir didžiuosiuos. Laiminu Tave, telaimina Tave aukščiausias. Tėtė. 

Po Stalino mirties grįžusius iš tremties Stulginskius, jau buvusius senyvo amžiaus, globojo Aldona Starkutė-Šmatavičienė. Ši kaunietė gydytoja – Zigmo Starkaus, artimo Aleksandro Stulginskio bendražygio ir politinio veikėjo, dukra. Jos tėvas tremtyje buvo nužudytas. „Žinau, kad rizikuoju, gali ir išmesti iš darbo ir panašiai, bet… jaučiau, kad tai yra mano pareiga“, – yra sakiusi A. Starkutė-Šmatavičienė. 

Kaune Stulginskiai gyveno varganai, vis keitė butus. Nelemta buvo Aldonai dar sykį pamatyti mamą, nes leidimą iš JAV atvykti į Lietuvą gavo tik praėjus porai metų po jos mirties, o su tėvu dar spėjo porąsyk susitikti, kai jam buvo jau 80. 

Daugiau apie Stulginskius sužinosite užsukę į prezidento 140-mečiui skirtą parodą „Aleksandras Stulginskis (1885–1969): ir garbingai, ir Lietuvai naudingai“, kuri Istorinėje LR Prezidentūroje veiks iki 2026 m. pabaigos. Būtent į jos atidarymą šiemet buvo atvykę jau minėti JAV lietuviai, tebeklausantys Onos Stulginskienės pamokymo.

Sukakčių šiemet ir daugiau. Minime 80 metų nuo knygos „Dievų miškas“ rankraščio parašymo. Šį faktą jautriu pasakojimu apie du Balio Sruogos kurortus, tiksliau, gyvenimą sutrumpinusį, dvasiškai ir fiziškai suluošinusį Štuthofo „kurortą“ ir Birštoną, kuriame ir gimė tekstas, mini Maironio lietuvių literatūros muziejus. 

Maironio rūmų palėpėje įrengta patirtinė paroda „Dievų miškas“: sunaikinti žmogų žmoguje“ kviečia įsigilinti į rašytojo gyvenimo aplinkybes, lėmusias patekimą į koncentracijos stovyklą dabartinės Lenkijos teritorijoje (neva Sruoga agitavęs aplinkinius nestoti į lietuvišką SS dalinį), šio vyro išgyvenimus, (ne)prisitaikymą prie kraupių sąlygų, grįžimą namo, svarbiausios gyvenimo knygos rašymą ir… skausmingą suvokimą, kad to, ką jis patyrė, paviešinti taip, kaip pačiam rodosi teisinga, nebus leista. Parodoje „sutiktas“ išsišiepęs Cvirka – ne ką malonesnis vaizdas nei Štuthofo kalėdinė eglutė. 

Kaip tik dabar baigiamas spaudai rengti naujas, sovietinės cenzūros nepaliestas „Dievų miško“ leidimas, kuris bus išleistas kitąmet. O parodoje buvo įdomu aptikti ir Balio Sruogos laiškų žmonai Vandai. Atsivertus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto parengtų B. Sruogos raštų 17-ąjį tomą paaiškėja, kad tokių profesoriaus laiškų, rašytų vokiečių kalba (būtent dėl kalbų mokėjimo lietuvis galėjo dirbti raštinėje), buvo per 60. 

Tiesa, pirmasis iš šios „serijos“ rašytas dar pakeliui, lietuviškai, iš Tilžės, 1943 m. kovo 21 d., čia profesorius mini, kad „gestapas elgiasi gerai“. Žinutes, prašymus, pamintijimus, meilės žodžius žmonai rašytojas siuntė nuo tų metų balandžio iki 1945 m. kovo, o išlaisvintas ir grįžęs į Vilnių jau turėjo rašyti į Vokietiją, kur pasitraukė jį išlaisvinti besivylusi žmona… Savo gyvenimo meilės ir dukters Sruoga nebepamatė. Koks graudus siuntinys į JAV emigravusias moteris pasiekė po rašytojo mirties, sužinosite parodoje. Joje išgirsite ir Lale Andersen kūrinį „Es Geht Alles Vorüber, Es Geht Alles Vorbe“ – jai, „nematomai melancholiškai dainininkei“, rašytojas dėkoja vienoje žinučių. O čia Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidimu publikuojame laišką, namo siųstą po 1943 m. Kalėdų.

Stutthofas, 1944 [m.] sausio 2 [d.]

Prof. dr. Balys Sruoga
Stutthofo lageris prie Dancigo
XI blokas

Vanduk, Rūpintojėle miela! Šiandien atėjo Tavo gruodžio 12 d. laiškas, – ačiū, – ačiū! Negali net įsivaizduoti, koks brangus man kiekvienas žodis iš gyvojo pasaulio! Dieve mano, – kiek mažai mano laiškų Tave pasiekė! Rašau Tau kiekvieną sekmadienį, ir vietoj 5 (penkių) laiškų Tu gavai tik vieno vienintelio laiško pradžią ir pabaigą. Labai apgailestauju, esu beveik pamišęs iš nevilties. Tavo mintis aplankyti mane nėra gera: 1) jei atvyksi, nežinau, ar Tau leistų mane pamatyti, 2) jei leis, susitikimas truks tik 10–15 minučių, dalyvaujant liudininkams, – aš nerasiu nė žodžio, 3) atsisveikinimas, esant tokiai nervų būklei, bus per daug skausmingas – nežinau, kas man gali nutikti. Geriau nevažiuok, – neverta liesti žaizdų. Praeitą savaitę gavau nuo Tavęs šiuos siuntinėlius: gruodžio 27 d. – 2 (ilgesnė dėžutė – su namie pagamintais papirosais) ir 1 – gruodžio 30 d. (su pyragaičiu) – ačiū! Paaiškėjo, kad ankstesnės prielaidos dėl prasmingesnio mano likimo pasikeitimo pasirodė klaidingos: nežinau, kas ir kodėl išlaužė jas iš piršto. Nebetikiu protu ir teisingumu. Visuomet esu tarp žmonių, bet taip mažai kalbu, kad atrodo – visai užmiršiu kalbą. Kūčių vakarą buvau vienas – juk turėjai išgirsti mano balsą. Naujųjų metų vakarą apie 12 val. sėdėjau prie lango: danguje švietė daug žvaigždžių ir girdėjosi tolimos audringos jūros ūžesys. Tai buvo naktis! Štai ir prasidėjo 1944 metai! Taip. Kuo daugiau tyliu, tuo giliau grimztu į save, tuo labiau galvoju apie Jus. Jaučiu Tave, numanau Tavo rūpesčius ir mintis… Tokia nelaimė šiais laikais būti poetu, – ir iki šiol kalėti lageryje! Vanduk, Vanduk! Tikiu, juk turi girdėti mano balsą! Jei gali, atsiųsk man: 1) tabako (galbūt senojo iš Jono tėvo), 2) rūkomojo popieriaus, 3) savojo kavos mišinio, 4) akinius (tvirtesniais rėmeliais). Viskas būtų kitaip, jei mano nervai būtų geresni. Jei Tėvynės ilgesys yra liga, – sergu ja labai sunkia forma. Ji veikia visas mintis ir jausmus. Na, taip – nėra prasmės daugiau apie save rašyti. Ar manęs nepamirš Tėvynėje? Dabar žinau, ką reiškia liūdėti. Gana. Pabučiuok ir palaimink [lt] // mūsų Dalią: nors ji tegul patiria geresnių išgyvenimų. Vanduk, ar Tu girdi mane?
Ech! – Bučiuoju Tave kuo nuoširdžiausiai!
Tavo Bal

P. S. Tavo laiškas su oficialiais dokumentais dar neatėjo.

Siuvinėta meilė

Kad popierius visai nėra privalomas laiško atributas, o keletoje žodžių kartais telpa daugiau jausmo nei ilgiausiuose traktatuose, nesunku įsitikinti dairantis po Kauno IX forto muziejaus fonduose saugomus eksponatus. 

Beržo tošis, laikraščio ar medžiagos skiautelė – į atokias Sibiro vietas ištremti lietuviai namo žinutes siųsdavo pasitelkę atkaklumą ir kūrybingumą, kurie buvo stipresni už deficitą ir cenzūrą. Kaip ir iš Štuthofo, taip ir laiškai ar atvirukai iš Sibiro neretai būdavo rašomi ne gimtąja kalba, taip siekiant lengviau praslysti pro tikrintojų akis. Tiesa, lietuviški epistolikos kūriniai cirkuliavo ir tarp tremtinių. 

Žurnale pateikiame keletą iš daugybės įdomių, vertingų, širdį gniaužiančių, nuo tėvynės atplėšto žmogaus savivoką bent kiek geriau suprasti padedančių muziejuje saugomų laiškų ir trumpas jų istorijas. Vienas darbas sukurtas čia, Kaune, bet jo laikmetis, kontekstas ir atlikimo būdas atitinka straipsnio temą. 

Beje, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija ir Ukraina yra pateikusios bendrą paraišką UNESCO įtraukti Sibire rašytus laiškus ant beržo tošies į Tarptautinį UNESCO registrą „Pasaulio atmintis“. Svarbu paminėti ir tai, kad tremtinių rankdarbiai, įskaitant tekstilę, yra tapę įkvėpimu menininkams – Kauno IX forto muziejuje žemės meno kūriniai pristatyti prieš keletą metų vykusio, puikių įvertinimų Lietuvoje ir užsienyje sulaukusio renginio „Birželio sodas“ metu. 

Atvirukas, dovanotas politiniam kaliniui Raimondui Šilinskiui, 1947 m. spalio 15 d.
Kalinės Anelės (pavardė nežinoma) rankdarbis pagamintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
Audinio skiautelėje išsiuvinėti žodžiai: „Atmink brangus mane šiam žiauriam likime, Raimundui – Anelė, KSDK“
Kauno IX forto muziejus, KDFM DE 1468

Atvirukas. Ant popieriaus lapo pritvirtintas rankdarbis – iš siūlų padarytos gėlytės su veltais žaliais lapais iš kraštų. Skirtas vardo dienos proga Marijai Garolytei, datuotas 1952 m. 
Marija Garolytė gimė 1924 m. Rokiškyje. 1946 m. buvo suimta ir nuteista 8 metams lagerio. Kalėjo Intos ir Uchtos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1954 m.
Kauno IX forto muziejus, KDFM DE 1663

Atvirukas, pasiūtas iš juodo medvilninio audinio. Kraštai apsiūti pilkos spalvos siūlu, kairiajame kampe išsiuvinėtos gėlės su žaliais lapeliais. Gėlių žiedai žydros ir rožinės spalvų. Dešinėje pusėje rožine spalva išsiuvinėtas užrašas lietuvių kalba: „Sveikinu su šv. Kalėdomis. Janinai – Kazimiera. 1949-XII-25. Rusija“. Atvirukas pagamintas 1949 m. ir padovanotas politinei kalinei Janinai Babenskaitei. Janina Babenskaitė gimė 1927 m. Vilkijos vlsč. 1948 m. buvo areštuota ir nuteista 10 metų lagerio. Kalėjo Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1955 m.
Kauno IX forto muziejus, KDFM DE 1524

Ranka pieštas atvirukas, 1956 m. siųstas iš Akčatan gyvenvietės Ksavero (pavardė nežinoma), sveikinant su Naujaisiais, 1957-aisiais, metais. Pavaizduota Juozo Zikaro skulptūra Laisvė, Gedimino pilis ir ąžuolo šakelės.

Kauno IX forto muziejus, KDFM KDFM-PF 9055

Kalėdinis atvirukas pieštas ant beržo tošies. Kairėje – įrėmintas į apibrėžtus keturkampio formos rėmus, gamtos vaizdelis žiemos metu, kuriame pavaizduota beržų kamienai, stirniukas, apsnigti laukai, tolumoje – miškas. Dešinėje užrašas „Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų“. Atviruką pagamino ir kitoje atviruko pusėje sveikinimą tėvams užrašė Algirdas Petrusevičius.

A. Petrusevičius (g. 1937) už dalyvavimą Kaune veikusioje pogrindinėje organizacijoje „Geležinis vilkas“ 1956 m. areštuotas sovietinio saugumo. Kalėjo Mordovijos, Vladimiro lageriuose. Į Lietuvą sugrįžo 1968 m. Vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių, 1996–2000 m. – Seimo narys, apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu. 

Kauno IX forto muziejus, KDFM KDFM-GEK 34102

Atvirlaiškis, rašytas Juozo Enčerio Taišeto lageryje savo mamai į Lietuvą. Rašyta ant pašto kortelės, kurios averse išspausdinti TSRS herbas ir pašto ženklas, gavėjo ir siuntėjo adresai, Betygalos, Lietuvos TSR ir Taišeto pašto antspaudai. Laiškas rašytas violetiniu rašalu. 

Kauno IX forto muziejus, KDFM S 5086

Drobinis velykinis atvirukas. Rankdarbį pasiuvo ir išsiuvinėjo politinė kalinė Benedikta Vabalaitė-Čebelienė Magadano lageryje 1950 m.

Benedikta Vabalaitė-Čebelienė gimė 1926 m. 1941 m. sovietų buvo ištremta į Altajaus kraštą, iš ten pabėgo ir grįžo į Lietuvą. 1949 m. sovietai dar kartą ją areštavo ir nuteisė dešimčiai metų kalėti Magadano lageryje. Į Lietuvą grįžo 1964 m.