Prieš kelis šimtus metų žmogaus turtai būdavo įvertinami ne pagal šiandien įprastus statuso simbolius – drabužius, telefoną, automobilį. Kriterijus buvo kur kas paprastesnis – pakakdavo pažvelgti į… namo langų skaičių. 

Juk anuomet nebuvo banko sąskaitų ar pajamų deklaracijų, tad vertintojams reikėjo rasti akivaizdų, iš lauko matomą rodiklį – juo ir tapo langai. Vertintojai tiesiog praeidavo gatve, suskaičiuodavo langus ir pagal tai nustatydavo mokesčius. Tai – tik vienas iš begalės faktų, su kuriais mane supažindino šios istorijos herojus – restorano „Medžiotojų užeiga“ vadovas Ričardas Mačiulaitis.

Su pasididžiavimu aprodydamas seniausio Kauno restorano erdves, pašnekovas dalinosi šiame pastate sukaupta patirtimi, prisiminė čia viešėjusius iškilius svečius bei istorinius momentus, tapusius neatsiejama šios vietos sėkmės dalimi. Apie tai pirmadienio popietę su kavos bei arbatos puodeliais ir pasikalbėjome.

Film Hugo nuotr.

Prieš neriant į tai, kuo pastaruosius šešiasdešimt metų gyvena „Medžiotojų užeiga“, norisi bent truputį pakeliauti istorijos takais. Nuo XVII a. iki dabar šios pačioje Kauno širdyje – Rotušės aikštėje – esančios erdvės turėjo pačių įvairiausių paskirčių: kadaise čia gyveno turtingi miestiečiai Zabielos, vėliau pastatas keliavo per Juozapo Kovalskio, Fišerių bei Antano Baranausko rankas. Pats restoranas duris pravėrė 1965 m. – jam okupacijos metais ilgai vadovavo viena įtakingiausių ir žinomiausių Kauno viešojo maitinimo figūrų Irena Bezgelienė. Ričardas prie šios įstaigos vairo stojo 1997 m.

„Pirmąkart čia užsukau 1984 m., dar mokydamasis tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Jeigu tiksliau, alinėje tą vakarą nebuvo vietos ir kažkuris bičiulis parodė kiek prabangesnį variantą, kur galima dar ir šašlyką suvalgyti. Nemeluosiu, tuomet nė per kur nebūčiau pagalvojęs, kad man teks čia praleisti visą gyvenimą“, – prisimena jis. 

Film Hugo nuotr.

Besižvalgydama į pakampes, pilnas istorinių artefaktų, patalpas puošiančių ne vieną dešimtmetį, paklausiau restorano vadovo, kaip „Medžiotojų užeigai“ pavyko atlaikyti atkūrus Nepriklausomybę plūstelėjusią laukinio kapitalizmo bangą – juk mūsų laikų nesulaukė daugybė garsių XX a. restoranų. Ričardas šypsodamasis pasakoja, kad aplink daug bažnyčių, tad galbūt ir jų maldų dėka restoranas išliko. O rimčiau priduria: užklupus sunkumams jie tiesiog dirba dar daugiau, be to, tvirtu pamatu tapo pati Kauno senamiesčio dvasia ir gilios gastronomijos šaknys.

„Visuomeninio maitinimo mokykla sovietmečiu buvo išties labai stipri – manau, kad būtent iš to ir kilo idėjos tokioms vietoms kaip „Gildija“, „Bernelių užeiga“ ar „Medžiotojų užeiga“. Tyrinėjant praeitį, teko aptikti pasakojimų, jog Kauno senamiesčio kadaise nė neplanavo tvarkyti – visai kaip Minsko. Žmonės, matyt, turėjo nemažai dešrų tenais nuvežti, kad taip nenutiktų. Labai gerai atsimenu, kad 1984 m., kai įstojau į akademiją, Vilniaus gatvėje vyko rekonstrukcija – visur vien remontai. Žmonės pasakojo, kad visa gatvė bus vien parduotuvės, barai ir restoranai – tokia vakarietiška gatvė. Tuomet nesupratau, ką reiškia „vakarietiška“, o dabar – aiškiau negu aišku. Tais laikais garsus žurnalas „Visuomeninis maitinimas“, rašęs apie visą Sovietų Sąjungą, minėjo mūsų restoraną – vadinasi, tai buvo laikoma aukščiausio lygio vieta. O dabar mes stengiamės tą kryptį ne tik išlaikyti, bet ir savomis jėgomis pagerinti.“

Paklaustas, kaip pavyksta nepasimesti nuolat kintančioje šiandienos realybėje, pašnekovas neslepia – ilgaamžiškumo suteikia gebėjimas veikti čia ir dabar, o ne dairytis atgal: „Svarbu nedejuoti, kaip mums blogai, nes nuo to situacija tikrai nepagerės. Ji gerėja tik nuo sprendimų, kuriuos priimi operatyviai.“

Film Hugo nuotr.

Protingi sprendimai ir lankstumas atsispindi ne tik vadyboje, bet ir lėkštėse – restorano istorija juk pirmiausia pasakojama per skonius. Pasiteiravus, koks patiekalas yra vizitinė kortelė, kurios neišimtų net ir drastiškai pasikeitus madoms, Ričardas nedvejoja: „Pirmas – legendinė baravykų sriuba. Tai labai senas, universalus ir visų be išimties mėgstamas patiekalas. Kitas – pati žvėriena. Įdomu tai, kad šiandien pasaulyje laukinė mėsa tampa nauja tendencija: net tie, kurie nevalgo pramoninės mėsos, žvėrieną vertina dėl jos natūralumo.“ Šeimininkas šypsosi, kad keičiantis klientų įpročiams, užeiga rado savo atsaką ir madoms – sukūrė „miško rinkėjų“ meniu, mat miške gausu grybų, uogų ir kitų gėrybių, tinkančių net griežčiausiems vegetarams.

Išgėrę paskutinius kavos lašus, pakilome nuo stalo – ilgametis restorano vadovas Ričardas sutiko aprodyti visus patalpų kampelius ir papasakoti už istorinių objektų slypinčias istorijas. Lipdama į antrą aukštą link privataus cigarų kambario, stabtelėjau – akį patraukė nuotraukomis nusėta siena, kurioje pamačiau bene kiekvienam Lietuvos piliečiui puikiai pažįstamų veidų: nuo Baltijos šalių prezidentų iki Belgijos karaliaus Alberto II su karaliene Paola bei garsių sportininkų.

„Pas mus yra apsilankę išties aukščiausio lygio svečiai. Štai čia – Lietuvos prezidentai Valdas Adamkus ir Algirdas Brazauskas, kurie susitikę pas mus išties ilgai tarpusavyje diskutuodavo. Abu vis juokaudavo, kad žurnalistai rašo, jog jie apie vienas kitą turi prastą nuomonę, nors susitikę per kiemus Turniškėse vienas kitam anekdotus pasakoja ir kviečia pasikalbėti apie tai, ką tądien rašė naujienų puslapiai“, – rodydamas į fotografijas pasakojo Ričardas.

Šio pastato sienos mena ne vieną išskirtinį vizitą, tad besižvalgydama paklausiau, koks svečias ar nutikimas per visus šiuos dešimtmečius pačiam Ričardui labiausiai įsirėžė į atmintį. Šeimininkas prisiminė vieną Šv. Valentino dieną: tądien jau keliavo namo, tačiau sulaukęs darbuotojos skambučio – iškart apsisuko ir grįžo į Senamiestį.

„Grįžtu į restoraną, o ten – Valdas Adamkus su ponia Alma. Jie buvo gana dažni mūsų svečiai tiek tuomet, kai Valdas buvo prezidentas, tiek po kadencijos, tačiau tądien juos sutikti tikėjausi mažiausiai. Beveik kiekvienąkart prieš atvykdami jie man paskambindavo ir perspėdavo: „Vaikštome po miestą, ar galite rezervuoti mūsų mėgstamiausią vietą?“ Tą vakarą atsimenu su didžiausia šypsena“, – prisipažino Ričardas.

Film Hugo nuotr.

Apsukę garbės ratą po numylėtas, restauratorių rankų išpuoselėtas restorano erdves, susitikimą užbaigėme 2020 m. atvertame „Land art“ kiemelyje – tikroje meno galerijoje po atviru dangumi. Ričardas pasakojo, kad ilgą laiką šis kiemelis buvo apleistas – karojo laidai ir stūksojo užmirštos sienos, tačiau floristas Marijus Gvildys perėmė šią erdvę į savo rankas ir atnaujino pritaikydamas žemės meno sprendimus bei augalines kompozicijas.

„Turime nuosavą galeriją. Pavyzdžiui, štai ant pastato sienos – Zabielų herbas su kirviu, kuriuo buvo nukirsdintas Zabiela. Jis LDK laikais buvo medžioklės vadovas, o už tariamą išdavystę rusams jam buvo nukirsta galva – bent jau tokia sklando legenda, nors, kaip buvo iš tiesų, niekas tiksliai nežino, mat Zabielos istorikų nebuvo detaliai tyrinėti. Bet aš pats mėgstu visas šias istorijas išgirsti. Pavyzdžiui, kad už šių kiemelyje esančių durų Zabielų laikais buvo saugomos maisto atsargos. Dabar šios durys mums – lyg dekoracija, tačiau už jų laukia siurprizas, kurį kitais metais planuojame pristatyti. Pagal Marijaus Gvildžio idėją, čia turėtų būti „Nemuziejus“. Pažiūrėsime, kaip mums seksis“, – mane išlydėdamas šiltai atsisveikino pašnekovas.

Peržengusi „Medžiotojų užeigos“ slenkstį ir išėjusi tiesiai į triukšmingą Rotušės aikštę, namo pėdinau su šypsena veide. Malonu žinoti, kad, nors mados, santvarkos ir valdžios keičiasi, yra tradicijų, kurios gyvuoja savu ritmu, nepavaldžios aplinkos madoms. O svarbiausia – tose patalpose ir toliau yra saugomos praeities paslaptys bei drąsiai kuriamos naujos istorijos.

medziotojai.lt