Į Šančiuose įsikūrusį „Baltijos cirką“ grįžtu po ilgos pertraukos. Buvau čia dar tada, kai „Kaunas pilnas kultūros“ tik mokėsi vaikščioti, tad prisiminimai spėjo aptrupėti. Vėl tyliai aikteliu: kaip čia autentiška ir kaip menkai, man regis, šią vietą pažįsta patys kauniečiai. „Baltijos cirkas“ – viso šio komplekso ir aplink jį susibūrusio judėjimo vardas.
Pokalbį su „Baltijos cirko“ projektų vadove ir Kauno cirko meno akademijos vadove Ieva Variakojyte-Reynshtrom pradedame kameriniame cirke, kur vyksta pasirodymai ir akademijos treniruotės. Mokinės jau renkasi, o Ieva tarp atsakymų spėja su jomis pasisveikinti, duoti nurodymų ir pasidžiaugti atliekamais triukais. Keletas eksponatų pasitinka cirko fojė, tačiau pats Klounų muziejus įsikūręs atskirame pastate tame pačiame kieme. Ten netrukus persikelia ir mūsų pokalbis. Apsiniaukusią dieną viduje tamsoka, Ieva įjungia šviesą. Klounai lentynose rikiuojasi iki pat lubų, o greta jų – šeimos dokumentai, fotografijos ir pačių artistų gamintas rekvizitas.
„Apie klouną geriausia paties klouno ir klausti. O aš tai ne klounas“, – perspėja Ieva. Ji gimė cirko artistų šeimoje ir yra trečioji dinastijos karta, o jos sūnus – ketvirtoji. Tėvai Petras ir Olga susipažino Maskvos cirko ir estrados mokykloje, mokėsi tame pačiame kurse ir prieš baigdami studijas susituokė. Tuo metu, beveik prieš penkis dešimtmečius, kitų tokių profesionalių mokyklų aplinkui beveik nebuvo, o konkursas, pasak jos, siekdavo 130 žmonių į vieną vietą.
Jos sūnus arenoje pasirodydavo nuo penkerių iki dvylikos metų – ir vienas, ir su kitais artistais. Dabar, baigęs mokyklą, ieško savo kelio. Ieva dėl to rami: cirko dinastijose užaugę žmonės kartais nori save išbandyti ten, kur jų nelydi šeimos vardas. „Pabūna ir grįžta, niekur nedingsta. Aš matau jo polinkį ir meilę cirkui, tai viskas čia gerai“, – sako ji.
Šeimos pasakojimas prasideda daugiau nei prieš šimtmetį. Pirmoji į cirką atėjo Ievos močiutės sesuo Jadvyga Stankutė-Ramanauskienė, vieno iš lietuviško cirko pradininkų Jono Ramanausko žmona. Jadvyga nuo mažens buvo nepaprastai lanksti. Jos tėvas turėjo užeigą, kurioje apsistodavo keliautojai, o mergaitė svečiams rodydavo lankstumo triukus – tai, kas cirke vadinama kaučiuku. Jadvyga yra pasakojusi, kad ją treniravo tėvas: pats nemokėjo, tik nurodydavo, o jai pavykdavo.
Į cirką Jadvyga atsivedė ir seserį Vladislavą, Ievos močiutę. Ši buvo kitokia – atkakli, tvirto charakterio, stipri akrobatė. Vėliau seserys kartu atlikdavo numerį su dviračiais: Jadvyga dirbdavo viršuje, o Vladislava – apačioje. „Cirke abu vaidmenys vienodai svarbūs. Jeigu neturi gero apatinio, viršutinis nieko nepadarys. Reikia ir pusiausvyros, ir jėgos, ir labiau pakentėti“, – aiškina Ieva.
Abiejose šeimos pusėse būta kelionių į Ameriką ir mėginimų ten pasilikti, tačiau žmonos išsireikalavo grįžti į Lietuvą. Į Kauną Jadvyga ir Vladislava atvyko jau kaip cirko artistės. Laikinojoje sostinėje tarpukariu augo ne viena meno sritis, veikė „Metropolio“ varjetė, o močiutė išsaugojo net pažymėjimą, liudijantį, kad dirbo Mažajame Kauno teatre. Keičiantis santvarkoms galimybė pasirodyti scenoje buvo ne kartą prarasta, todėl, svarsto Ieva, senieji dokumentai galėjo saugoti ne tik darbo faktą, bet ir nostalgiją.
Sovietmečiu artistams teko prisitaikyti, tačiau šeimos istorijoje netrūksta mažų gudrybių. Lietuviško cirko kolektyvo „Vilnius“ emblemoje atsirado Gedimino stulpai. Ant vieno ženkliuko stulpai derėjo net su sovietinės Lietuvos vėliava, vėliau atsirado ir versija su lietuviška trispalve. Artistai, net dirbdami Sibire, švęsdavo ir Kalėdas, ir Velykas. Pasak Ievos, apsimesdavo minintys kieno nors gimtadienį ar jubiliejų. Aplinkiniai kartais nusistebėdavo, kodėl trupėje tiek daug progų švęsti.
Tuo metu artistai negalėjo patys rinktis, kur dirbs, – jų maršrutus skirdavo sistema. Lietuvoje profesionalus kolektyvas „Vilnius“ pasirodydavo maždaug kas penkerius metus, o daugiausia uždirbdavo sistemai ir šilčiausiai būdavo sutinkamas Sibire, kur gyveno tremtiniai. Atkūrus nepriklausomybę atsirado privatus sektorius, bet kartu, laikui bėgant, Ievos akimis, viskas tapo gerokai palaidžiau. Ieva pabrėžia, kad „Baltijos cirkas“ buvo pirmoji profesionali cirko organizacija nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje, turėjusi įtakos cirko lauko augimui, istorinių cirko studijų atkūrimui ir naujų organizacijų atsiradimui. 2007 m. būtent „Baltijos cirkas“ pirmasis regione priimtas į Europos cirkų asociaciją, 2009 m. tapo Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos „Assitej Lietuva“ nariu. Nepaisant intensyvios veiklos ir siekio būti pripažintais, Lietuvos institucijoms cirkas liko neįprasta sritis: „Mūsų Kultūros ministerija nepripratusi, kad pas juos yra cirkas. Bet mes kitur negalime būti – mes esame kultūra.“
Ievos tėvai cirko mokyklą baigė kaip gimnastai. Mama dirbo dviračių figūrisčių numeryje, o tėvo virsmas klounu vyko palaipsniui. Per atostogas jis talkindavo klounui, vėliau pradėjo dirbti su kiaulėmis neutraliu amplua. Kai į numerį įtraukė penkiolika metų akrobatikos žanre dirbusią žmoną, jos vaidmuo išliko klasikinis, o jo tapo komišku. Pirmosiose klouno nuotraukose – spalvingi kostiumai, tačiau personažas rimtas. „Jis buvo rimtas klounas“, – sako dukra.
Klounas nebūtinai triukšmingas, nenuspėjamas ir su raudona nosimi. Jis gali būti mimas, be žodžių kuriantis Pjero tipo personažą. Vienas Ievos minimas raudonnosis buvo drovus, švelnus, tarsi nuolat besivaržantis – juokingas būtent dėl to. Kitas klounas beveik nevaidina pats, o kuria situacijas su publika. Tam, pabrėžia ji, reikia didelio meistriškumo: žmogus turi ne supykti, o džiaugtis tapęs pasirodymo dalimi.
Klounai ateina iš skirtingų žanrų – akrobatikos, gimnastikos, aktorystės – arba nuo pradžių cirko mokykloje rengiasi būtent šiai profesijai. Tarp jų yra magistro, daktaro laipsnius turinčių žmonių, rašytojų ir poetų. Iš kur atsiranda noras būti klounu, Ieva sako negalinti paaiškinti. „Traukia. Kažkoks pašaukimas viduje. Klounui patinka džiuginti žmogų. Vaidmuo negali būti pilnas ir geras be pasišventimo.“ Todėl ją glumina įprotis klounais vadinti žmones, kuriuos norima pažeminti: „Mano tėvas yra klounas. Kaip aš turiu jaustis, kai kažkokį brudą vadina klounu? Klounas yra visai kas kita.“
Po nepriklausomybės atkūrimo šeima dar dvejus metus dirbo stacionariame Rygos cirke. Ten tėvas įsigijo pirmąjį kilnojamąjį cirką, o grįžęs į Lietuvą įsteigė „Baltijos cirką“. Kaunas buvo savaime suprantamas pasirinkimas – gimtasis miestas, kuriame gyveno močiutė ir kiti giminės artistai. Reikėjo vietos dideliam ūkiui, tad tuometė valdžia pasiūlė kelias patalpas. Šančiuose pasirinktas pastatas buvo išdegęs, tad vietoj stogo įrengė kupolą. Metų metus šeima ieškojo bendraminčių, rėmėjų ir mecenatų, o galiausiai po sėkmingesnių gastrolių į patalpas sudėjo maždaug dvejų metų uždarbį. Tiesa, nors pastatai visiškai išlaikomi „Baltijos cirko“, jie priklauso valstybei.
Pandemija pakeitė ir praplėtė veiklos pobūdį. 2020-aisiais trupė dar gastroliavo Latvijoje, kas savaitę sekė besikeičiančius ribojimus, dirbo su kaukėmis, dezinfekciniu skysčiu, ribotu žiūrovų skaičiumi. Rudenį viskas užsidarė – sustojo gastrolės, negalėjo veikti ir akademija. Tuomet Ieva pradėjo dirbti kitą darbą. Ir šiandien ji visą darbo dieną dirba kitoje tarnyboje ir sako tik dėl to galinti tęsti veiklą cirke.
Akademijoje šiuo metu yra apie penkiolika nuolatinių, jau pažengusių mokinių, prisijungia ir naujokai. Kadaise mokinių būta iki septyniasdešimties, tačiau Ieva nusprendė, kad kiekybė nėra tikslas. Čia lieka vaikai, kurie nori ko nors siekti – nebūtinai tapti artistais, bet ir ne vien praleisti laiką.
Nuo 2013-ųjų „Baltijos cirko“ būstinėje veikia ir akademija, ir Klounų muziejus. Pastarojo pradžia – prieš 37 metus tėvo nutapytas klounas. Nors nebuvo dailininkas, vieną dieną jis tiesiog pajuto norą, šiaip ne taip gavo aliejinių dažų ir nutapė paveikslą. Ilgą laiką šis važinėjo gastroliniame bagaže. Kai atsirado suremontuotos muziejaus patalpos, iš įvairių šalių atkeliavę eksponatai pamažu užpildė lentynas iki pat lubų. Pro šalį nuolat važiuojantys artistai užsukę stebėdavosi tuo, kas sukurta. Iš pradžių ekskursijų išsiprašydavo pažįstamos mokytojos, vėliau veiklą išplėtė „Kultūros pasas“.
2024-ųjų pabaigoje kolekcijoje suskaičiuota daugiau kaip 2700 klounų, vėliau ji įtraukta į Lietuvos rekordų knygą, o dabar eksponatų, pasak Ievos, jau tikrai per 3000. Jie guminiai, velti, megzti, porcelianiniai, vertingi ir visai paprasti. Muziejuje lankosi ir pavieniai svečiai: pokalbio savaitę čia užsuko du žmonės iš Danijos ir dvi viešnios iš Belgijos. Dėl dviejų lankytojų atverti ekspoziciją nėra paprasta, kai šalia laukia kiti darbai, tačiau užsieniečiams Ieva stengiasi rasti laiko. Ji norėtų prie eksponatų įrengti QR kodus, kad ekspozicijos būtų patrauklesnės ir informatyvesnės – per vieną ekskursiją visų istorijų papasakoti neįmanoma. Projektas Lietuvos kultūros tarybai nepasirodė aktualus, bet Ieva pasiduoti neketina.
Ekspozicijoje – vieno iš lietuviško cirko kūrėjų Jono Ramanausko, kurio sceninis vardas buvo Barnabas, nuotrauka, ir šalia saugoma jo paties pasigaminta klouno nosis, tik per laiką jau netekusi ūsų. Kitoje vietoje – senovinės bokso pirštinės, senelio nuotraukos, senosios žongliravimo raketės ir „bulavos“. Pastarosios sudėtos iš medžio ir faneros gabalėlių, papuoštos tuo, ką tuo metu buvo įmanoma gauti. Kad sukdamosi ar skriedamos gaudytų šviesą, jos apklijuotos blizgančiais saldainių popierėliais. „Bet ir tų saldainių tada nebuvo. Reikėjo jų gauti gal porą kilogramų“, – sako Ieva. Šiandien cirko reikmenų galima nusipirkti specialiose parduotuvėse; buvo metas, kai viską tekdavo pasidaryti pačiam.
Seniausiam muziejaus daiktui, mechaninei taupyklei „Trick Dog“, yra 101 metai. Įdėjus monetą šuniukas turi atlikti triuką ir įmesti ją į dėžutę, nors garbaus amžiaus mechanizmui pasiseka ne kiekvieną kartą. Greta – surežisuotos šeimos fotografijos. Vienoje vienuolikmetė Ieva su tėvu ir broliu skuta bulves, nes atvykęs fotografas paprašė paprasto kasdienio kadro. Kitai nuotraukai visi jau pasipuošė tuo, ką turėjo. „Tokie baisiai skurdūs laikai“, – prisimena ji.
Dar viena netikėta relikvija – Arvydo Sabonio marškinėliai. Šeimos cirkas stovėjo prie buvusio „Žalgirio“ stadiono K. Baršausko gatvėje, šalia Sabonio krepšinio mokyklos. Krepšininkas ateidavo žiūrėti pasirodymų ir padovanojo marškinėlius. Išliko ir mėgėjiškų nuotraukų su krepšinio legenda: Ieva stovi greta Arvydo ant cirko areną juosiančio barjero, gerokai už jį mažesnė. Saugomas ir „Baltijos cirko“ kolektyvui skirtas Sabonio autografas.
Ryškiausias šeimos gyvūnas buvo paršas vardu Vilkas. Ieva jį vadina vieninteliu istorijoje per ugnį šokusiu paršu. Paslaptį, kaip to išmokė, tėvo esą prašė atskleisti net amerikiečiai, dar sovietmečiu siūlę atlygį. Jis nepasidavė, nors dabar kartais pajuokauja, kad už tuos pinigus galėjo nusipirkti cirką. Vilkas buvo nepaprastai imlus: suprasdavo iš pusės žodžio, kartais net nereikėdavo komandos. „Dresuotojui pasiseka, jeigu pasitaiko gyvūnas, stipriai protingesnis už kitus“, – sako Ieva.
Numerį su kiaulėmis pradėjo dar jos močiutė. Idėją pasiūlė latvių kilmės amerikiečių artistas Petersonas, sumanęs pasirodymą ne su viena, o su visu būriu kiaulių. Iš tuo metu Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje dirbusių artistų jis pasirinko būtent ją. Vėlesniame šeimos numeryje Vilkas per ugnį šokdavo skambant specialiai sukurtai muzikai, Ievos tėvai Petras ir Olga vilkėjo stilizuotus tautinius kostiumus. Tėvui buvo nelengva atlikti akrobatikos triukus avint sunkias klumpes. Močiutei žmonės ilgainiui ėmė dovanoti kiaulytes, todėl muziejuje atsirado ir atskira jų kolekcija. Močiutės nebėra, o kiaulyčių vis daugėja.
Tradicinio ir šiuolaikinio cirko priešinimas Ievai atrodo pernelyg išpūstas ir net dirbtinis. Ji mini jaučiamą užribį: tradicinis cirkas sunkiai patenka net į bendrus kultūros renginius, o žodis „cirkas“ Lietuvoje vis dar apkraunamas neigiamomis asociacijomis. Šiuolaikinis cirkas ilgai pristatytas kaip nepakankamai išplėtota, paramos stokojanti sritis, bet, jos manymu, dabar padėtis apsivertė – finansavimo gauna jis, o tradicinio cirko paraiškos ir toliau dažniau lieka nuošalyje, nesusilaukia palaikymo. Vis dėlto jaunų žmonių ji nenori versti kurti pagal paveldėtą modelį: jeigu jie nori šiuolaikinio cirko, tegul daro šiuolaikinį. „Mes suprantame koncepciją. Kodėl turime versti jauną žmogų kurti taip, kaip jis nenori? Ugdydami vaikus ir jaunimą akademijoje skatiname kūrybiškumą, ugdome jaunuosius artistus techniškai teisingai ir saugiai atlikti triukus, gebėti atskleisti artistiškumą, o raiškos stilius – jų pasirinkimas. Ar tai bus tradicinis, ar šiuolaikinis cirkas, spręsti jiems ir žiūrovams.“
Šiandien artistai tapo universalesni. Kadaise galėjo pakakti vieno stipraus numerio, dabar norint patekti į gerą cirką reikia turėti du ar tris, gebėti šokti ir prisitaikyti. Skiriasi estetika ir kūrybos būdas, tačiau pati cirko erdvė, Ievos požiūriu, lieka bendra. Priešpriešą stiprina konkurencija dėl tų pačių ribotų pinigų.
Kelionių romantiką ji taip pat greitai pataiso. „Labai smagu, bet baisiai sunku.“ Kai sezonas sėkmingas, viskas atrodo puiku. Tačiau žmonėms praradus pinigus, prasidėjus karui, pandemijai ar kitiems sukrėtimams, cirkas vis tiek važiuoja – tik kartais į nuostolį. Tuomet žinai, kad ne tik neuždirbsi, bet ir neturėsi iš ko gyventi. Ilga gastrolių istorija matoma net miestų žemėlapyje: vietos, kuriose kadaise stovėdavo palapinė, šiandien užstatytos. Kaune cirkas stovėdavo prie „Undinės“ – pirmojo miesto boulingo – ir ten, kur šiandien iškilę biurų pastatai. Vilniuje palapinė stovėdavo tada dar visišku užribiu atrodžiusiose aikštelėse, kurias dabar supa išaugęs miestas.
Ieva domisi cirko tradicijos pripažinimu kultūros paveldu kitose šalyse. Jai tai argumentas, kodėl išsaugoti šią veiklą svarbu ir Lietuvoje. Šeimos sukurtą mažąjį cirką tėvas pavadino kameriniu, bet ne vien pagal analogiją su kameriniu teatru ar orkestru. Jis juokaudavo apie „kamerą“ – nedidelę erdvę, kurioje aplinkybių yra priverstas skleisti savo kūrybą. Šiandien kamerinį cirką, akademiją ir muziejų laiko dviese – tėvas ir dukra.
Žiūrovų poreikį „Baltijos cirkas“ vis dar jaučia, o po pandemijos tapo lankstesni: rengia privačias šventes, išvykas, edukacijas, gali atvažiuoti pas kelių dešimčių žmonių kompaniją. Rudenį vyks projektas Krikštėnų dvare: cirko palapinė ten turėtų stovėti pusantro mėnesio, o artistai atvyktų į pasirodymus. Tačiau paklausta apie ateitį Ieva pirmiausia kalba ne apie augimą, o apie jėgas. Cirkas išsilaiko todėl, kad šeima mato cirko veiklos poreikį ir atsineša pinigų iš kitų darbų ir pensijų. „Mes net nesiskundžiame. Tik nežinau, kiek dar mūsų jėgų užteks. Be finansinio palaikymo kultūros įstaigos veiklą yra išties sunku užtikrinti. Vaikams čia labai patinka, jie nori lankyti cirką, tai dėl to stengiesi. Man labai svarbus senelių ir kitų senųjų artistų palikimas. Kol gali, tol tęsi.“
Kitąmet Ievos tėvui, „Baltijos cirko“ įkūrėjui ir ilgamečiam vadovui Petrui Variakojui sukaks septyniasdešimt. Dukra jį vadina seniausiu vis dar dirbančiu klounu Lietuvoje ir planuoja sukaktį pažymėti keliais įsimintinais renginiais. Petras Variakojis yra Pasaulinės klounų asociacijos narys, o šiemet lankė bičiulį Grigorijų Popovičių, turintį teatrą Las Vegase. „Baltijos cirko“ įkūrėjas važiavo pasižiūrėti, kaip ten viskas veikia, pasidalinti patirtimi, bet galiausiai padėjo dresuoti vieną teatro darbuotoją – penkerių metų kiaulytę. Pats abejojo, ar tokio amžiaus gyvūną dar pavyks ko nors išmokyti. Pavyko.
Lietus jau liovėsi, o iš kiemo matyti vaiski vaivorykštė. Dar esu apžavėtas išgirstų istorijų, spalvų, viso šio susitikimo. Stovint kieme mintys pamažu susidėlioja: kaip greitai pramogoms priklijuojame etiketes. Burleska vienu metu buvo laikoma kičo viršūne, o dabar jos numeriai rodomi prabangiuose klubuose. Mados keičiasi. Norėtųsi, kad kartu su jomis neprapultų tradicija, kurią Ievos šeima vis dar tęsia Šančiuose.
