Šiuolaikinio cirko bendruomenė – nedidelė, todėl nieko nestebina, kad mūsų keliai nuolat susikerta – festivalių užkulisiuose, spektakliuose ar edukacinėse dirbtuvėse. Šis susitikimas primena ne formalų interviu, o senų bendradarbių pasisėdėjimą. Abu pašnekovai, Kęstas Matusevičius ir Džiugas Kunsmanas, – kauniečiai, šiuolaikinio cirko kūrėjai, atstovaujantys tai pačiai kartai. Tačiau jų judesio kalbą formavo dvi skirtingos užsienio mokyklos ir unikalios patirtys.
Iš Kauno išvykote studijuoti į skirtingas šalis: Džiugas – į Italiją, Turino „Flic“ mokyklą, o Kęstas – į Suomiją, Lahti miesto „SaSak“. Papasakokite, kuo jus sužavėjo šiuolaikinis cirkas.
Kęstas: Su cirku susipažinau fakyrų dėka. Atsimenu, EJC (angl. European Juggling Convention) pamatęs oro akrobatiką ir stovėjimo ant rankų dirbtuves patyriau šoką: nejaugi žmonės pusantros valandos daro tik tai? Paskui supranti, kad jie tuo gyvena visą gyvenimą. Dar mačiau atviros scenos numerį, kur vaikinas tiesiog lupo bananą ir tuo nunešė stogą porai tūkstančių žiūrovų. Tai nebuvo nei aiškus cirkas, nei teatras ar šokis – tiesiog konkreti manipuliacija objektu, visiškai įtraukusi publiką.
Džiugas: Man pradžių pradžia buvo netyčia atrasti Jameso Thierrée įrašai. Pas mus to visiškai nebuvo, o mane sužavėjo sintezė: teatras, šokis, muzika – viskas sujungta į viena. Vėliau sužinojau apie festivalius, dirbtuves, kur galima susitikti su profesionalais. Tai buvo didžiulė pagalba, nes anksčiau net nebuvau pagalvojęs, kad apskritai egzistuoja cirko mokyklos.
Kęstas: Atvykęs į Suomiją nustebau: didžiulė salė su visais įmanomais aparatais. Tiesa, lyginant Suomiją ir Pietų ar Vakarų Europą, mes buvome toli nuo visko. Vakaruose cirko studentai nuolat važiuoja į premjeras, festivalius, o mes šiaurėje jautėmės tarsi atsiskyrę – net nepatiri FOMO, nes nežinai, kiek daug visko vyksta.
Džiugas: Skirtumai didžiuliai: Prancūzija, Ispanija, Italija turi vienokią tradiciją, o Šiaurės bei Baltijos šalyse šiuolaikinis cirkas atrodo visiškai kitaip.
Kalbant apie Lietuvos šiuolaikinį cirką, natūraliai iškyla Roberto Magro vardas. Koks buvo jo vaidmuo jūsų kūrybiniame kelyje?
Džiugas: Man jis kardinaliai pakeitė gyvenimą nuo pat pirmo susitikimo. Roberto – ilgalaikis mentorius, į kurį visada galiu kreiptis; ilgainiui iš mokytojo ir mokinio tapome bendradarbiais. Retas žmogus tiek daug investuoja į bendruomenių kūrimą ir žmogiškuosius ryšius. Jis gali pasirodyti tiesiog režisierius su beprotiškomis idėjomis – pavyzdžiui, festivalyje „Cirkuliacija“ paprašo 8 metrų anakondos, o ryte pareiškia, kad jos nebereikia. Tačiau jo gebėjimas įžvelgti potencialą ir vertinti kiekvieną žmogų yra didžiulė pamoka.
Kęstas: Jis man davė be galo daug – visa mano kūryba remiasi užrašais iš jo dirbtuvių. Roberto metodika labai atvira: ji nepadaro tavęs jo kopija, o parodo, kiek daug nuoseklaus darbo reikia įdėti. Nėra jokio stebuklo – tiesiog be perstojo dirbi žingsnis po žingsnio. Tai padėjo man išmokti analizuoti kitus spektaklius, suprasti, kodėl vienas darbas kabina, o kitas – ne. Kartu jis turi nepaprastai šiltą, žemišką pusę: per repeticijas tarsi rūpestinga močiutė išsitraukia ir pasiūlo obuolį ar saldainį.
Džiugas: Jis išsiskiria tvirtu susitelkimu į edukaciją. Kiti dažnai rūpinasi tik asmeniniu stiliumi ar kūryba, o Roberto stengiasi būti tikru mentoriumi.
Kęstas: Ir jo humoro jausmas puikus – greitai supranti, kad be humoro gyvenime nieko nebus.
Jei reikėtų įvardyti vieną svarbiausią pamoką iš R. Magro – kas tai būtų?
Kęstas: Darbinis principas: „Repeat till you find the freedom“ („Kartok, kol atrasi laisvę“). Kartais mokantis choreografijos atrodo, kad nieko neišeina, bet nuolat kartodamas atrandi laisvę, kurioje gali daryti ką nori.
Abu esate dirbę centre „Cirko Sapiens“ ir tęsiate edukacinę veiklą. Kaip sekasi cirko pamokos?
Džiugas: Patirtys labai priklauso nuo konteksto. Pernai tris mėnesius dirbau keturiose Kauno mokyklose. Kai kur viskas klostėsi taip sklandžiai, kad vaikai patys pradėjo lipdyti pasirodymus – net aštuntokai ar devintokai, kuriuos sunku prikalbinti, nepaprastai užsidegė.
Kęstas: Aš dirbau su klase, kurią mokytojai vadino prasčiausia mokykloje ir siūlė nekreipti dėmesio. O man jie patiko nuo pat pradžių. Su paaugliais dirbti – didžiulė atsakomybė: grįžęs vis permąstai, kodėl jie taip sureagavo. Aišku, mokymas yra tarsi raumuo, kurį reikia nuolat treniruoti.
Džiugas: Vienas įsimintiniausių projektų buvo ketverių metų edukacija Linksmakalnyje. Tiesa, ten susidūrėme su iššūkiu – sunku užtikrinti tęstinumą, kai esi laikinai, nors jaunimas nori mokytis toliau. Tačiau per ketverius metus jie pradėjo sekti cirko naujienas, festivalius, sutiko menininkų iš viso pasaulio ir giliai suprato, kas yra šiuolaikinis cirkas.
Kęstas: Vienoje mokykloje po kelių mėnesių jau galvojau: viskas, niekada nieko nebemokysiu. Tačiau vėliau viskas pasikeitė – vaikai mane išlydėjo su ašaromis. Svarbiausia, kaip jie patys sakė: „Mes pradėjome bendrauti kaip klasė.“ Cirkas nėra vien kūryba. Akrobatikoje privalai padėti kitiems, prisiliesti, saugoti partnerį. Atsirado bendruomeniškumas, rūpinimasis vienas kitu – savotiškas teigiamas cirko šalutinis poveikis.
Džiugai, Ąžuolyno bibliotekoje dirbai su senjorais, o Kęstas su vyresnio amžiaus žmonėmis susidūrė „Socialinio recepto“ iniciatyvoje. Kokia ši patirtis?
Džiugas: Tai buvo visiška terapija tiek man, tiek senjorams. Veiklos buvo ramios, nors pagal galimybes išbandėme ir akrobatiką. Buvo nelengva pritaikyti pratimus, bet nepaprastai įdomu. Gera matyti, kaip nuoširdžiai jie įsitraukia, perka bilietus į spektaklius, ateina diskutuoti. Cirko užsiėmimai senjorams – nuostabus dalykas.
Kęstas: Suomijoje mokantis teko matyti vyresniųjų grupę, rengusią pasirodymus atviroje scenoje. O darbas su senjorais Lietuvoje – tikra terapija. Jiems viskas įdomu, jie be perstojo klausinėja, praktikuojasi. Būdavo, pasakoja: „Decathlone“ mačiau kamuoliukus“, o į kitą pamoką jau atsineša nusipirkę.
Klaipėdoje pasirodo spektaklis „Naujasis nuomininkas“, kuriame Kęstas kartu su režisieriumi Žilvinu Vingeliu dirba kaip cirko choreografas. Kaip sekasi dirbti su teatro aktoriais?
Kęstas: Pirmiausia rūpinuosi saugumu. Dirbant su žmonėmis ne iš cirko, pagrindinė užduotis – atrasti geriausias jų fizines savybes ir per jas ieškoti unikalios cirko kalbos. Procesas labai įdomus, ypač kai režisieriui nuoširdžiai rūpi, kad cirkas organiškai derėtų su projekcijomis, šviesomis ir muzika. Aktoriai netaps cirko profesionalais, bet išsineš gerokai platesnę judesių biblioteką. Pastebėjau, kad teatruose kartais trūksta judėjimo ir apšilimo kultūros, o įnešus cirko metodų kūnas scenoje juda daug laisviau.
Kęstas kuria choreografiją Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Alisa Veidrodžio karalystėje“, Kauno kameriniame teatre rodomas Džiugo monospektaklis „Ikaras“. Kaip teatras priima šiuolaikinį cirką?
Džiugas: Pastarieji keleri metai tapo lūžiu – šiuolaikinis cirkas įsitvirtina nuolatiniuose teatrų repertuaruose. Tai svarbus etapas, keičiantis cirko pasiekiamumą. Pirmasis spektaklis gimė Šiauliuose („Bydermanas ir padegėjai“), vėliau pastačiau savąjį. Sritis nauja, bet pamažu įgyja pasitikėjimą. Teatruose su kolegomis dirbti sekėsi puikiai, o žiūrovai šią kalbą priima labai pozityviai.
Kokie artimiausi jūsų planai?
Kęstas: Laukia spektaklis kūdikiams – man tai naujas iššūkis. Taip pat tęsiame projektą „Gandras“: tikimės kitą vasarą sukurti specialų cirko aparatą, kuris atitiktų aukštus europinius standartus. Toliau plėtojame savo tinklalaidę apie cirką, svajoju jai įrengti atskirą studiją. Ir, žinoma, galvose sukasi cirko rezidencijų centro idėja. Važiuojame į Daniją semtis patirties iš menininkų įkurto centro „Dynamo“. Norime eiti panašiu keliu ir tokį centrą įkurti Lietuvoje – kol kas žiūrovų pakviesti neturime kur, bet laikome kumščius ir dirbame toliau.
