Rodytųsi, dar ne iki galo baigta kova dėl laisvės dėvėti kelnes ar bet kurį kitą drabužį dėl to, kad tau pačiai patogu ir gražu. Be to, faktas, kad minti dviratį dėvint suknelę ar sijoną nėra taip jau patogu. Visgi tradicinis atributas irgi gali tapti emancipacijos simboliu. Ir tapo. „SkirtBike Kaunas“ vėsoką, bet debesimis vos pagąsdinusį birželio sekmadienį įvyko ketvirtąsyk.
Pernai sijonuotų dviratinink(i)ų paradas vyko Laisvės alėjoje, šįkart – Draugystės parke Dainavoje. Ne Dainavos parke, kuris visai šalia ir kuriame vyko pirmasis toks paradas, ir į kurį aš pirmiau per išsiblaškymą nuvažiavau. Su automobiliu. Ir džinsais. Bet suvokti parado esmę ir galutinai išvaikyti pradinį skepsį tai nė kiek nesutrukdė.
Pagrindinė naujos tradicijos iniciatorė Edita Štreimikienė 2018 m. tapo Kauno bendruomenes krutinančios ir buriančios „Fluxus Labas“ (tai „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis) agente – ir atsinešė „SkirtBike Kaunas“ idėją. „Tapę agentais daug studijavome, lankėme paskaitas, mokėmės, kaip pritraukti bendruomenę, bet ši idėja man kilo dar anksčiau. Nusižiūrėjau ją Rumunijoje, kur „SkirtBike“ organizuoja mano labai gera bičiulė – ji su komanda sutiko pasidalinti ir logotipu, ir patirtimi, negailėjo paskatinimo.“
Edita į kompaniją pasikvietė ir kitą šio numerio heroję Solveigą Dambrauskaitę-Bakutienę – jei perskaitysite interviu su ja, suprasite kodėl. Taip užsimezgė moteriška bičiulystė, įvyko pirmasis paradas, o 2019 m., Editai laukiantis, Solveiga nusprendė nenutraukti tradicijos ir sėkmingai suorganizavo šventę Šilainiuose.
Manau, taip siekiama atkreipti dėmesį į lygybę visose įmanomose sferose, kad visi ir visos galėtume veikti tai, ką norime.
Editos teigimu, pirmasis paradas ir buvo didžiausias – sijonuotas dviratininkes tuomet buvo galima skaičiuoti ne dešimtimis, o šimtais. Buvo ir vyrų, iškeitusių įprastus šortus į sijonus ir taip išreiškusių palaikymą savo žmonoms, o gal ir visoms moterims, kurių gyvenimuose dviratis turi įvairiausių simbolinių prasmių. Įvairiausių moterų sutikau ir Draugystės parke. Nuo skulptūrą „Švelnumas“ apsėdusių nuolatinių parko lankytojų, kurios kiek stebėjosi performansu „Tai tik reklama“, iki parade dalyvaujančių ketvirtą kartą. Nuo ryškiaspalvėmis gėlėmis šia proga apsikaišiusių iki kukliai deklaravusių, kad dviratis joms – kasdienė susisiekimo priemonė. Bet parade dalyvauti vis tiek svarbu.
„Man dviratis – savarankiškumo, laisvės, judėjimo į priekį, galėjimo spręsti pačiai simbolis“, – sako Edita, kuri savęs net nevadina dviratininke. Anot jos, moterų būryje tai atrodo lengviau ir paprasčiau. O ir malonaus adrenalino suteikia. Taigi neatsitiktinai „SkirtBike Kaunas“ šiemet dalyvavo ir mūsų žurnale jau kalbintos Pagalbos moterims linijos atstovės – jos rengė sapnų gaudyklių dirbtuves, pristatė savo veiklą ir kvietė aukoti, kad galėtų išgirsti kuo daugiau moterų. Sutikite, šypsena fotoaparatui ne visuomet reiškia, kad ji nedingsta grįžus namo. Tad kitaip nei plojimais moterų bendryste tikinčios organizacijos pasveikinti negalėjome. „Kasmet prie renginio kviečiu prisijungti vis kitą iniciatyvą: pirmaisiais metais kalbėjome apie patyčias ir smurtą, o šiemet kreipiausi į Pagalbos moterims liniją“, – sako Edita. Pati šiemet parade nedalyvauja, nes glėbį okupavęs vaikas! Bet naują sijoną nusipirko specialiai šiai progai.
Išpuoštą dviratį Editos fotosesijai paskolino dar viena nauja mano pažįstama – Skaistė. Ji su dukra Evita į paradą atvyko mindamos naujutėlių pirkinių pedalus, o kaip tik tą sekmadienį naują dviratį nupirko ir vyrui. Šis, tiesa, liko namuose. „Tik dabar pradėjau važinėti aktyviau, bet visada pavydėjau tai darančioms“, – šypsosi Skaistė, kurią atnaujinti asmeninį transporto parką įkvėpė ir dukters noras judėti. Evitai, beje, su sijonu minti nepatogu, o Skaistė mano, kad sijonas – tikrai gražu. Moteris sako, kad kol kas vienintelė problema – dviračio nešimas aukštyn į butą, bet į darbą Laisvės alėjoje keliauti jau pradėjo. Tik į Parodos kalną naująjį bičiulį dar tenka užsivesti – nuraminau, kad tai kelių savaičių klausimas.
Sveikinuosi ir su jau beveik aštuonerius metus su pertraukomis Kaune gyvenančia Narmin Aliyeva. Iš Baku, Azerbaidžano, kilusi mergina baigė studijas KTU, Kaune rado darbą, o dabar aktyviai dirba stiprindama „expatų“ ryšius – pavyzdžiui, organizuoja protmūšius anglų kalba. Dviratis jai – kasdienybė. Kaune turi jau trečią, mat dviračių vagys nesnaudžia… „Jei tik nelyja, minu – man taip tiesiog patogiau“, – sako Narmin, kuriai spintoje teko gerokai pasikuisti ieškant sijono, taigi sekmadieninis žygis visgi nebuvo toks patogus. Ji, parade dalyvaujanti antrąkart, „SkirtBike“ metaforą interpretuoja taip: „Manau, taip siekiama atkreipti dėmesį į lygybę visose įmanomose sferose, kad visi ir visos galėtume veikti tai, ką norime.“
Kaip patyrusi mynėja, Narmin pasidalino ir vienu mėgstamiausių dviračio maršrutų Kaune: „Gyvenu prie Ąžuolyno, taigi per jį riedu Panemunės link, o tada – į Šančius ir atgal į miestą pietų ar vakarienės.“ Pernai ji atrado ir kelią į Kačerginę.
Itin laisvai bendraujanti, iniciatyvi mergina nustebina išsidavusi, kad vaikystėje Baku dviračiu nevažinėjo. Ne tik dėl to, kad nėra tiek dviračių takų, infrastruktūros. Tiesiog… to daryti jai, vienai mergaičiukei, neleido tėtis. „Ten kitaip“, – sako azerbaidžanietė ir priduria, kad toks požiūris – tikrai ne vien jos šeimoje.
Paklausus, ar tėvas pritaria dabar, o galbūt pakeistų nuomonę apsilankęs šiame parade, Narmin juokiasi: jis nė nežino, kad ji moka vairuoti automobilį. Bet, sako, aplankius ją Lietuvoje tėvų požiūris į dalykus sušvelnėjo. „Džiaugiuosi dėl to“, – sako pašnekovė. Todėl ir jai, „kasdienei“ dviratininkei, ir tiesiog mėgstančioms gėlėmis paįvairinti kasdienybę, ir namuose nusiimančioms šypsenos kaukę, ir motyvuojančioms kitas tokie renginiai – svarbūs. Kiekvienas paradas juk vyksta visų pirma todėl, kad ateityje jo deklaruojami dalykai taptų norma. Kad išaugtume.
