Neseniai Kauno menininkų namų vadove tapusi Simona Savickaitė gerai pažįstama tiems, kurie tarp „Kaunas 2022“ atradimų yra pasižymėję naujas miesto tradicijas. Tai – gegužės pabaigoje, pasitinkant Kauno gimtadienį, Laisvės alėją ilgu vakarienės stalu paverčianti Kiemų šventė, karantino nuobodulį nuspalvinęs projektas „Kultūra į kiemus“, „Fluxus“ festivalis. Juos Simona rengė su kolegomis ir Kauno bendruomenėmis, juos, kaip ir miestiečius prie vandens artinančią iniciatyvą „Švęskime upę“, ji atsinešė kraityje į naująją darbovietę. Taigi plečiama KMN programa, kurioje – daug dėmesio šiuolaikinėms literatūros formoms, kitoms įvairių menų išraiškoms, sintezei, tyrimams, edukacijai.
Ankstyvą rytą Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotoje viloje Simona mane pasitiko drauge su dar jauna ir labai smalsia šunyte Spurga – rodosi, ir pati įstaiga, ir čia tęsiamos bei kuriamos tradicijos išties atviros visiems. KMN skaitykloje, kurioje pakanka ir vietų dirbti, ir knygų, žurnalų, muzikos įrašų įkvėpimui, kaisdama arbatą naujoji kolektyvo vadovė išduoda, kad anksčiau daugiau dirbo projektiniu principu, taigi žmonės susiburdavo ir išsiskirstydavo, o dabar įdomu įgyti naujų įgūdžių palaikant komandą, kuri jau turi savų tradicijų.
Simona kilusi iš Mažeikių, kurį laiką gyveno Vilniuje, tuomet Kaune darbavosi renginių organizavimo įmonėje, kol galiausiai su draugu metams išvyko į Aziją. Grįžusi sau pasakė, kad nori mažiau komercijos, daugiau bendruomeniškumo. Užpildė bendruomenių agentus būrusios „Kaunas 2022“ programos „Fluxus Labas!“ anketą ir taip pamažu įsisuko į veiklas.
Simona, ar pameni savo pirmą įspūdį apie KMN?
Tai buvo industrinės kultūros platformos MATTERS renginiai. Lankiausi gal trijuose šiuolaikinės muzikos koncertuose ir galvojau: vau, šitoj erdvėj prasiplečia galvos horizontai, čia gali tapti atviresnis, tolerantiškesnis, labiau priimantis. Nieko panašaus nebuvau mačiusi ar girdėjusi. Tad KMN mano galvoje ir tapo erdve, kurioje viskas kiek kitaip, nei visuomenėje vyraujantis standartas. Šią vertybę noriu išlaikyti – čia turi būti erdvė ateiti ir drąsiai kurti.
Atrodo, iš „Kaunas 2022“ paveldėti nauji projektai dera su tokiais KMN kuruojamais įvykiais kaip Putvinskio gatvės diena ir Kauno kultūros mugė. Visą šiltąjį sezoną užpildysite veiklomis po atviru dangumi?
Sezoną įrėmins du labai intensyvūs mūsų komandai ir miestui savaitgaliai. Gegužės 26 d. laukia Kiemų šventė, gegužės 27 d. – Putvinskio gatvės diena ir „Švęskime upę“. Rugsėjo 9 d. – „Fluxus“ festivalis, tą patį savaitgalį – Kauno kultūros mugė. Tikiuosi, netrukus prie rudens pradžios programos prijungsime ir jau tradicinį kariliono festivalį.
O kaip „Kultūra į kiemus“? Karantino metu įdomių, aktualių menininkų pasirodymus pro langus, iš balkonų stebėję Kauno ir Kauno rajono gyventojai netruko susidomėjimą šiuo projektu perduoti ir kitiems, pernai pati atradau ne vieną skambų savo ir kitų miesto mikrorajonų kiemą. Kur reikės eiti šiemet?
Dar nenusprendėm! Tikriausiai į miesto kiemus grįšime po „Kiemų šventės“, kuri taps muzikos ir kaimynystės mieste sezono startu. Pasiteiravimų „O gali pas mane į kiemą atvažiuoti koncertas?“ tikrai daug. Todėl (gal jau balandį) planuojame skelbti atvirą kvietimą gyventojų bendruomenėms, jos turės sumanyti, kaipgi privilioti projektą į kiemą, pristatyti savo šventės koncepciją, kurią mes papildytume. Na, kad visi susitiktų, pavakarieniautų po atviru dangumi ir kartu pasimėgautų kultūra.
Dažnai tenka užsukti į KMN ir esu pastebėjusi, kad kiekvienas komandos narys turi savo „arkliuką“, sritį, kuri jiems rūpi, jaudina ne tik profesine prasme, bet ir asmeniškai. O koks tavasis „arkliukas“?
Pamenu, viename bendruomenių renginių vieniša senjorė susipažino su kita panašaus amžiaus moterimi. Nuo to laiko jos visada visur eidavo kartu. Toks pokytis, labai nedidelis, yra tai, dėl ko dirbu su bendruomenėmis. Apskritai gražu, kai žmonės randa prasmę. Pamenu, didžiajame „Fluxus“ festivalyje pernai rudenį, kai pasirodymus Parodos kalno papėdėje rengė visos bendruomenės, daug žmonių išvis pirmąkart lipo ant scenos: kojos dreba, viskas baisu, bet jie tikrai tą vakarą atsimins kaip vieną ryškiausių metų, o gal ir gyvenimo įvykių.
Kai žmonės vartys šį žurnalo numerį, iki Kiemų šventės bus likęs daugiau nei mėnuo. Turbūt niekada nepamiršiu pernykštės, didžiosios, kai koncertavo, atrodo, kiekviena Laisvės alėjos trinkelė, o džiaugsmas tryško iš gazonų. Kiek tuomet buvo koncertų ir kitų pasirodymų?
Gal net visas šimtas! Šiemet – žiūrėsime. Prie šventės komandos prisijungia „Kaunas 2022“ jaunimo programos atstovė Vaiva, klaipėdietė Aurelija – jos labai užsidegusios. Aš pati prisidėsiu mažiau, turiu daug naujų darbų ir pareigų. Neabejoju, kad net ir su mažesniu biudžetu jos užkurs smagų festivalį, nes bendruomenės, kultūros įstaigos, menininkai nuoširdžiai tiki šiuo renginiu. Pernai jau niekas nedvejojo, ar verta dalyvauti, nors 2019 m. teko įtikinėti. „Oi, čia ne ta erdvė, mes nepratę gatvėje, mums reikia ypatingos aparatūros.“ Matyt, iš šono pamačius, kaip viskas iš tiesų paprasta ir koks grįžtamasis ryšys, apsispręsti lengviau.
Kas tau pačiai šioje šventėje iš muzikinių pasirodymų labiausiai įsiminę?
Man labai patiko koncertai balkonuose, daug pastangų reikėjo tai suderinti. Dar prisimenu gitaristo Roko Jurkaus koncertą. Na, ir karantininį pavasarį, kai Kauno miesto simfoninio orkestro kvartetas koncertavo prie savivaldybės. Susirinko gal 30 žmonių, ne tokia didelė auditorija, bet buvo taip gera stebėti, kaip jie tiesiog geria tą muziką į save, kaip muzikos energija keliauja iki sielų, pildo jas gėriu. O žaviausia – pamatyti, išgirsti miesto įvairialypiškumą. Kiekvienas randa tai, kas patinka, ko norisi. Ir net didžiausių skeptikų širdis Kiemų šventė suminkština.
