Vieną pavakarę gerdami kavą kalbėjomės su tapytoju Šarūnu Baltrukoniu apie jo paveikslų stilistiką, kuriai neabejotiną įtaką padarė vaizdo žaidimai, o ypač low poly estetika. Jo klausydamasi pagalvojau, kad priklausau paskutinei kartai, gimusiai dar be „Google“, o Šarūno karta jau nuo pat mažumės gyvena su vis besiplečiančiu skaitmeniniu pasauliu. Tapytojas pridūrė, kad realybė ir virtualybė nebėra tokios atskiros, pasaulis suprantamas tyrinėjant abi šias dimensijas. Visgi, vos mudviem susitikus, Šarūną ėmiau klausinėti apie dalykus, kurie pakibę tarp realybės ir virtualybės, – jų jau nebėra miesto gatvėse, tik internetiniuose archyvuose, o menininkas dar spėjo juos įamžinti, taip prisidėdamas prie kolektyvinės atminties išsaugojimo.
Kauno spaudos kioskas, taksofonas, Kleboniškio miške stovinti elektros lizdinė. Kodėl pasirinkai sukurti šių objektų miniatiūras?
Idėja gimė dar studijų metais, atliekant vieną užduotį. Tuo metu aktyviai dalyvavau gatvės kultūros gyvenime, daug važinėjau dviračiu po miestą ir man šie objektai natūraliai tapo Kauno akcentais. Taksofono būdelę, beje, paskutinę, spėjau nufotografuoti Garliavoje, jos netrukus taip pat neliko. Spaudos kioskas buvo pirmasis miniatiūros bandymas. Norėjosi ne tik atkurti kiosko modelį, bet atliepti ir gatvės kultūros paliktą žymę pačiam objektui bei Kauno miestui. Dėl to nemažai laiko praleidau ieškodamas vaizdinės medžiagos internete: grafičių, tagų, kurie kiekvieną kioskelį padaro individualiu, atliepiančiu konkrečią vietą ir laiką. Šie kūriniai pagaminti iš kartono. Ilgainiui jų darymas tapo hobiu. Dabar neberandu tam laiko, be to, atrodo, kad įdomiausi akcentai išnykę, o dabartinio kiosko modelio nesinori kurti.
Galbūt po dvidešimties metų nostalgija kils ir šiuolaikiniams objektams. Tačiau paminėjai studijas – Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete 2021 metais baigei tapybą. Kodėl būtent ją?
Nuo pirmų klasių domino meniniai dalykai, jie visada tapdavo mano užklasine veikla. Pradinėje mokykloje mokiausi keramikos, patiko lipdyti, tad tėvams sakiau, kad norėčiau mokytis skulptūros, jie ieškojo, kur galėtų mane nuvesti pasimokyti menų. Pirmosios dailės pamokos buvo Mykolo Žilinsko dailės galerijoje, kurioje paišydavom eksponatus, įsimintiniausia buvo Egipto salė. Vėliau pradėjau lankyti Antano Martinaičio dailės mokyklą. Į tapybą galbūt tuo metu rimtai nežiūrėjau, tačiau paskatintas mokytojų labiau susimąsčiau. Po mokyklos nusprendžiau lankyti VDA KF paruošiamuosius kursus ir įstojau į tapybą.
Ar turi minčių tęsti studijas?
Taip, mokytis visada smagu, galbūt norėčiau tęsti užsienyje.
Atrodo, kad studijų pasirinkimas buvo labai organiškas. Ar šalia tapybos išbandei ir kitas medijas?
Akademijoje labai stengiamasi kuo plačiau supažindinti su įvairiomis medijomis. Man tapyba labiausiai patiko, bet kaip medija ji turi savo ribas, tad norint plačiau tam tikras idėjas atskleisti reikia pasitelkti ir kitus įrankius, tarkim, objektą iš bendros ekspozicinės erdvės. Su draugais ir kolegomis dažnai diskutuojam, kaip tapybą išplėsti, kaip išeiti iš porėmio. Ši užduotis kūryboje visada atrodo aktuali.
Savo pirmojoje personalinėje parodoje „Nexus“, 2023 metais sostinės galerijoje „Drifts“ kuruotoje Albertos Vengrytės, deformavai kelias savo drobes, dalį jų nupjaudamas, kitas eksponuodamas nestandartiniais rakursais, o vienas paveikslas buvo pritvirtintas prie lubų. Nagrinėjant parodos fotodokumentaciją, man pasirodė, kad tavo paveikslai ir jų istorijos tarsi išsiplečia už įprasto paveikslo ribų, keliauja galerijos sienomis, darbai artinasi prie kitų paveikslų erdvės. Tad atrodo, kad ne tik nori, bet ir tiesiogiai išeini iš paveikslo porėmio.
Savo paveiksluose bandau sujungti skaitmeninę ir realią erdves. Iš to gimsta kompozicijos, kurios tampa tarpininkėmis ir laviruoja tarp tikro ir kibernetinio. Tavo minėti nestandartinių formatų paveikslai – tai serija tarsi iš kompozicijų ištrauktų fragmentų. Sulietas plokščiai ištapytas paviršius prilygsta skaitmeniškai tekstūrai, o nestandartiniai rakursai imituoja tekstūrų pozicijas kuriamuose paveiksluose. Toks motyvo ar šiuo atveju tekstūros ištraukimas iš paveikslo suteikia naujų būdų jį patirti.
Tavo kūryboje matoma realybės ir skaitmeninio pasaulio sintezė, tačiau tie pasauliai abstrahuoti, atpažįstami tik tam tikri elementai. Žiūrovą nukeli į tarpinę būseną.
Manau, tai labai atliepia mano kartą, kaip ji užaugo, kaip mato pasaulį jau per ne visai realų vyzdį. Kibernetinė erdvė daro stiprią įtaką visų mūsų pasaulėžiūrai. Užaugę su visiškai nauja terpe, prisijaukinome jos estetiką. Kuriu ir tapau taip, kaip man atrodo artimiausia, ir kai gyveni, būni, augi tokioj terpėj, tai pradedi siekti atitinkamo rezultato. Atrodo, kad jei tapyčiau kitaip, paveikslas nebūtų paveikus man pačiam.
Apie ką iki šiol atrodė aktualiausia kalbėti?
Apie gyvenimo momentus. „Nexus“ parodoje buvo viena salė, kurią kuratorė pavadino archeologine, – kaulai, dantys, įvairūs radiniai tapo pagrindiniais motyvais. Kieme randu neaiškios kilmės kaulą, labai įdomų, tapybišką, ir automatiškai jo istorija tęsiasi drobėse. Dėl to kartais atrodo, kad paveikslai susikuria labai paprastai.
Tad tapymas netampa kūrybine kančia, bet labiau momentiniais atradimais.
Turbūt. Galiausiai vis tiek viskas apsijungia. Pamatau, kas sieja skirtingus kūrinius, kokia tema formuojasi. Gal tai procesas. Pastaruoju metu pasukau link medžiagiškumo tyrinėjimo, tyrinėju faktūras, paviršius. Tarkim, metalas savo paviršiumi labai turtingas, veikiamas vietos, laiko jis rūdija, gali būti poliruotas ir taip toliau. Ieškau būdų perteikti visa tai tapyboje.
Ar daug eksperimentuoji?
Nelabai mėgstu, ypač jei kalbam apie visišką išsitaškymą. Eksperimentuoju keisdamas mediją, prieigą prie temos, bet pačiame tapybos procese nelabai, jis eina tolygiai, nors ir bandau tam tikrus dalykus daryti kitaip, tarkim, kitaip užtepti dažą ar pakeisti veiksmų seką. Aš kiek konservatyvesnis, savo studijos neapverčiu aukštyn kojomis ieškodamas naujų darbo būdų.
Esi pristatomas kaip jaunosios kartos tapytojas. Ar jauti, kad ši jūsų menininkų karta sukūrė tam tikrą bendruomenę?
Idėjos ir temos skirtingos, asmeniškos, bet yra panašiai galvojančių ir matančių. Vieni kitus tikrai palaikome. Sausį atidarėme grupinę parodą „Tarpinės gliaumos“ galerijoje „Meno parkas“, tad instaliavimas, ruošimasis, buvimas kartu, vėliau viso darbo šventimas bare yra labai smagi patirtis. Šilta ir smagu, kai yra kieno paklausti patarimo, su kuo pasidalinti. Pati geriausia kritika yra tų kolegų-draugų, kurie mane gerai pažįsta ir žino, kuris darbas yra apie mane, o kuriame bandau apsimesti tuo, kuo nesu.
Ar tavo stilius daug keitėsi nuo Martinaičio mokyklos laikų?
Studijų laikais nesijaudinau dėl savito stiliaus. Atrodė svarbu išmokti amato, visada maniau, kad išmokęs pagrindinių dalykų būsiu laisvas ir galėsiu eksperimentuoti, nes turėsiu tam visus įrankius. Pirmais metais atrodė svarbu, kad viskas būtų atliekama techniškai, teisingai parinktos spalvos ir tonai – pagal tai vertinau kūrinio kokybę. Pabaigus studijas darbų niekas nebekomentuoja, tavęs nebespaudžia. Tampi savarankiškas ir pradedi atidžiau stebėti savo kūrybą, ieškai sąlyčio taškų tarp kūrinių. Tuomet geriausiai ir išryškėjo mano stilistika, motyvų pasirinkimai, dėmesys paviršiams ir tekstūroms.
Ar teiginys, kad tavo paveikslų stilistika artima vaizdo žaidimų estetikai, tau priimtinas?
Manau, taip. Nors dabar tai jau retesnis malonumas, anksčiau nemažai laiko leisdavau žaisdamas. Mėgdavau strateginius ir šaudymo žaidimus, bet artimiausi kūrybinei estetikai pirmieji, trimačiai vėlyvųjų 90-inių, 2000-ųjų žaidimai. Didelę įtaką daro kampuota low poly estetika, kai technologijos buvo ribotos, o kūrėjai turėjo parodyti įtikinamą pasaulį. Ji kelia nostalgiją ir autentiškai atspindi tą laikotarpį.
Kaune praleidai visą gyvenimą. Minėjai, jog kyla minčių apie studijas užsienyje. Kaip tau sekasi čia kurti ir gyventi? Ar Kaune pakanka vietos kūrybai?
Norėtųsi, kad būtų daugiau kultūros erdvių, galerijų, kad vyktų daugiau atidarymų ir meninių veiklų. Esu sėslus žmogus, džiaugiuos, kad augau ir gyvenu tame pačiame mieste, jaučiuosi daug čia investavęs, žinau visus kampus ir skersgatvius, miestas išvažinėtas, išbūtas, ištyrinėtas. Sunku būtų vėl iš naujo visa tai statyti ir prisijaukinti kitą miestą, tad dėl studijų užsienyje nesu tikras. Kaunas atrodo labai gero dydžio miestas, čia galiu būti produktyvesnis, nėra nereikalingo triukšmo.
