Vieną gruodžio penktadienį stoviniavau „Romuvos“ fojė, o pro duris įėjusi Sandra Bernotaitė man linktelėjo – pamenu malonų jausmą, kad, va, feisbuko draugės jau ilgokai esame (kuri kurią pakvietė – irgi nebeaišku), o dabar ir gyvas kontaktas mezgasi. Sandra po „Kapinyno“ seanso uždavė visus salės klausimus Emilijai Škarnulytei, išskyrus vieną, kurį uždaviau aš. Kaip tik tą savaitgalį baigiau jos romaną „Akys chimeros“. Knygą daugiau nei prieš metus paskolino bičiulė, kuriai įrašyta dedikacija. Tai reiškia, kad reikės grąžinti. Nepyk, Monika, iki Kalėdų nespėjau.
Visokios aplinkybės tiek mane suspaudė, kad teko parašyti Sandrai žinutę ir pakviesti žurnale pasikalbėti apie bendruomenių būrimą. Bet, kad būtų tikriau, nusprendžiau dar ir pasiduoti atviram jos kvietimui – tiesiog sudalyvauti rašymo dirbtuvėse. Patikslinsiu, rašymas man yra darbas, hobius įsivaizduoju visai su tuo nesusijusius, bet ko nepadarysi dėl autentiškumo. Jau paskutinis 2022-aisiais „Grafolabas“ Kauno menininkų namuose lyg ir buvo skirtas užsieniečiams, tad bendravome ir įvairias jusles lavinome angliškai. Parašiau eilėraštį, netgi visai sakralų! Eidamos namo dar aptarėme šąlantį orą, įvairius sausio žurnalo temai artimus dalykus, bet arbata laukė dar po poros dienų. Abi išsirinkome neragautą cinamoninę, kuri gerokai palengvino kalėdinių papuošimų slėgį buvusiame „kavaledyje“. Porą valandų prapenktadieniavome – pradėjome nuo bendrų pažįstamų Melburne, Australijoje, į kurią Vilniuje aktorystę studijavusi šiaulietė Sandra išsikraustė jau tikrai ne bendrauti su lietuviais, su savais. Bet bendruomenės nare visgi tapo. Juokėmės, kad kažkas tam žmogui nutinka – prie savo, kad ir iš kito, bet tos pačios mažutės Europos, galo, ima ir vėl patraukia.
Būtent Melburno lietuvių bendruomenės bibliotekoje Sandra aptiko Jono Aisčio liudijimą apie iškylą Nemunu 1939-aisiais. Atvažiavo į Kauną įsijausti, kaipgi čia viskas galėjo atrodyti ir kvepėti, – taip ir gimė „Akys chimeros“, o Sandra tapo jau Kauno kultūros lauko nare. Vedė rašymo dirbtuves bendruomenėms, augino bibliotekoje „Bibliozaurą“, kalbino Williamą Kentridge’ą. Kauno literatūros savaitė – irgi ne be jos prisilietimo. Tai man ir pasirodė įdomiausia. Kurti savo, kurti gerai (net puikiai) ir dar dalintis tuo su siekiančiais būti panašiais į tave. Visgi svarbiausias yra tų dalybų, paties jų veiksmo, koncentruotumas. Sandra yra nuostabi, nes pasiūlė į plačiau ar siauriau aptartus klausimus man iš naujo atsakyti raštu ir taip sutaupė keletą brangių prieššventinių valandų, nes įrašų šifravimu juk niekas neužsiima savo malonumui. Kitąkart arbata vaišinsiu aš.
Ar kiekvienas profesionalas gali būti ir mokytoju? Kitaip tariant, kokius dar raumenis, be literatūrinio, tau tenka nuolat mankštinti ir auginti?
Nekiekvienas gali būti mokytoju, net ir būdamas puikiu savo srities ekspertu. Kūryba yra viena, edukacija – kita sritis. Edukuoti – tai vesti kitą žmogų, eiti šalia, nukreipti jį teisinga linkme, kad toliau eitų savarankiškai ir taptų srities ekspertu ar net kūrėju. Jei tokioje situacijoje jaudinatės dėl augančios konkurencijos – nesate geras mokytojas. Jei žmogus turi pretenzijų į kūrėjo statusą, perdėtų ambicijų, jo noras edukuoti gali būti narciziškas. Žinau pavyzdžių, kai mokytojas tampa žlugdytoju, didžiausiu kritiku ir jam pačiam malonia, į aplinkinius nukreipta kritika bando pateisinti asmenines nesėkmes, demonstruoti galią. Pamokyti yra lengviau, negu atrasti ką nors pačiam, sukurti dar nebūtą dalyką. Mokyti būtina su užuojauta ir empatija, turi atsistoti į nežinančiojo vietą, prisiminti laikus, kai pats nežinojai. Puikus yra tas mokytojas, kuriam jo mokinių laimėjimai yra džiaugsmas ir kuris padėjo siekti to bendro džiaugsmo ne smurtiniu būdu. Mokinys nėra mokytojo kūrinys. Mokytojas tik kurį laiką eina šalia, o paskui paleidžia.
Kodėl tau pačiai vertinga mokyti kitus rašyti? Ar tai bendruomenės būrimas, ar daug asmeniškesni dalykai?
Dabar jau galiu pasakyti, kad, neturėdama savo vaikų, ugdau kitų vaikus, padedu auginti žmones. Bet intuityviai to siekiau nuo pat vaikystės. Mano pirma svajonė buvo tapti mokytoja. Pati irgi didžiausią dovaną gavau iš savo mokytojų – ir gyvų, ir tų, kurie knygose. Labai svarbu turėti autoritetų. Gimiau ir augau neišsilavinusių žmonių šeimoje, todėl man edukacija iš pasaulio buvo viskas. Patyriau, kad žmogus gali išaugti socialinį sluoksnį, kuriame gimė, ir tai gali įvykti per vieną gyvenimą. Kur patenki išėjęs iš to sluoksnio? Reikia platesnės bendruomenės, kuri nėra biologinė šeima. Tai suteikia psichologinį saugumą, gydo. Stiprios bendruomenės pojūtis yra ir socialinis, netgi politinis, ir tuo pat metu labai asmeniškas dalykas. Man svarbu, kad jausdamiesi vienos grupės nariais žmonės pasijustų ir individualūs, savotiški, su nuomonėmis, kurios nesutampa ir niekada nesutaps. Būtent rašytojų bendruomenė per literatūrą, kuri yra intravertų konsteliacija, leidžia būti ir kartu, ir tuo pat metu atskirai. Susiburiame trumpam, pasikalbame apie kūrybą, pasidžiaugiame vieni kitais ir atsitraukiame būti po vieną. Nes kitaip su rašymu nebūna.
Kiek dėstydama naudoji kitų rašytojų „išrastų“ metodų, o kiek kuri savus, bernotaitiškus?
Kaip tik bandau prisiminti, iš kur kilo mano „pojūčių rašymo“ arba „vedamojo rašymo“ metodai. Nuoširdžiai nepamenu, ar tai buvo koks nors vienas pratimas, ar tik patarimas, kurį išskleidžiau ir toliau vystau, naudodama vis kitus praktikos įrankius. Tikrai žinau, kad pradžia buvo iš kitų rašytojų, tiksliau, rašymo dėstytojų, kurių knygų skaičiau visą kalną, konspektuodamasi, perduodama žinias savo tinklaraštyje „Grafomanija“. Prieš septynerius metus surengiau pirmas rašymo dirbtuves ir nuo tol kuriu savitą metodą, darau tai intuityviai ir prisitaikydama prie dalyvių poreikių, kurie kaskart vis kitokie. Bernotaitiški metodai tokie pat unikalūs, kaip ir Bernotaitė: čia jungiasi teatras, šokis, meditacija, literatūra ir viskas su humoru, per žaidimą, ieškant „laisvės kabliuko“, kurį atsegus viskas tampa lengva. Kai surenku naują grupę, ateinu su žiniomis ir patirtimi, bet būnu labai atvira – stebiu, kas atėjo, ko jiems reikia, ko ieško, kuo skundžiasi. Jie nežino, kaip pradėti rašyti, o aš nežinau, kaip jiems padėti. Tačiau susipažinę ir išjudėję sužinome viską, ko reikia, ir dar daugiau.
Nustojęs save ugdyti, nustoji augti, o tai ne tik mentalinė, bet ir dvasinė stagnacija.
Ko (slapčia) tikiesi iš dirbtuves lankančių žmonių?
Kaip kartais pajuokauju, mano tikslas – padaryti taip, kad nė vienas iš dalyvių nebeateitų į jokias rašymo dirbtuves, nei mano, nei kitų (nors kitų labai rekomenduoju). Norėčiau, kad žmonės tiesiog eitų skaityti ir rašyti, o laisvalaikiu lankytų kultūros renginius, taptų literatūros lauko dalimi publikuodami tiek savo kūrybą, tiek mintis apie kitų kūrinius. Pagaliau, jeigu į kultūros sritį ateitų daugiau žmonių iš „pragmatiškesnių“ profesijų, gal turėtume daugiau kultūros vadybininkų, organizatorių, iniciatorių – tai pagyvintų procesus. Gebėjimo ne tik svajoti, bet ir daryti mums labai reikia. Slapčia tikiuosi, kad rašymo dirbtuvėse sutiksiu žmonių, su kuriais dalinsiuosi skaitiniais ir mintimis, žmonių, kurie dega ir geba uždegti kitus, kurie taps rašymo dirbtuvių vadovais ir didins tokių užsiėmimų paklausą bei sėkmę. Ar tikiuosi per daug? Kai kurie mano studentai jau dėsto. Paskatinau keliolikos žmonių debiutą spaudoje. Po susitikimo su manimi, man prisidėjus tiesiogiai ar netiesiogiai, pasirodė gal kokios septynios knygos. Dirbtuvėse žmonės susipažįsta ir tęsia draugystes – kai kuriems tai puiki tinklaveika. Pagal karmos dėsnį pagalba kitiems keliauja toliau ir nuo to geriau man pačiai.
Kokių įdomiausių žmonių rašymo dirbtuvėse teko sutikti, ar pažintys išauga į rimtesnes draugystes?
Lankydamasi Lietuvos miestuose ir miesteliuose, daug kur užsimezgiau nepaprastų ryšių. Turiu draugų Klaipėdoje, Šiauliuose, Anykščiuose, Lazdijuose, Panevėžyje, Vilniuje… Kai kartu užsiimame rašymo praktika, tai būna proga dalintis labai intymiais dalykais, atsiverti vienas kito jautrumui, o tokie dalykai niekada nepasimiršta ir vėliau tampa vis svarbesni, net jeigu dirbtuvių metu šito dar nesuvokiame. Kauno gatvėse kartais sutinku žmonių, kurie nenuleidžia žvilgsnio ir nusišypso, – tada pasisveikiname, nors neturiu žalio supratimo, iš kur esam pažįstami. Greičiausiai buvome susitikę rašyti! Galbūt tas žmogus dirbtuvėse rašė apie visą gyvenimą jį persekiojantį vaizdinį, kuris nuo tol persekioja ir mane. Galbūt aš tam žmogui pasakiau kokį įžūliai atvirą dalyką, ko jam niekas gyvenime nėra sakęs. Galbūt negyriau dėl to, ko jis norėjo, o pagyriau dėl jam netikėto dalyko, kurio vertės anksčiau nematė. Dirbtuvėse bendrauju su psichologais, teisininkais, virtuvės šefais, horoskopų rašytojais, mokytojais, siuvėjais, verslininkais, įvairiausių sričių menininkais – gal jie ir nestudijavo filologijos, bet visi išgyveno vaikystę, o tai, pasak Bernardo Shaw, jau viena gera priežastis sėsti rašyti romano.
Studijuoji ir pati – kaip pavyksta suderinti mokymą ir mokymąsi?
Doktorantūros pakopoje jau ne mokomasi, o dirbama savarankiškai, atliekamas mokslinis tyrimas ir siekiama ne kaupti žinias, o mąstyti, suvokti. Kaip doktorantė, studijuodama gilinu savo ekspertiškumą pasirinktoje srityje (mano atveju tai pokario išeivijos moterų literatūra), bet ir iki tol plėčiau savo žinių ir suvokimo lauką. Manau, galiu mokyti kitus būtent dėl to, kad nuolat studijuoju pati. Edukacija padeda drauge su grupe žmonių iškelti klausimą ir bandyti į jį atsakyti. Geras posakis: jei ko nors nori išmokti, mokyk kitus ir išmoksi kartu su jais. Nustojęs save ugdyti, nustoji augti, o tai ne tik mentalinė, bet ir dvasinė stagnacija, vedanti į apsileidimą ir mirtį. Toks žmogus man nėra gražus. Man patinka gyvi ir gražūs žmonės, todėl vis iškeliu vėliavėlę, paskelbdama, kad, alio, renkamės čia!
