Kaip rašo itin aktualus šiuolaikinis mąstytojas Byung-Chul Hanas, „ne aktyvus, o kontempliatyvus gyvenimas padaro žmogų tuo, kuo jis turi būti“. It saldainį burnoje voliodama šią frazę artėju prie beveik Maironio gatvės ir Laisvės alėjos kampe, priešais Nacionalinį Kauno dramos teatrą, veikiančios kavinės „Green Cafe“.
Verslininkas, fotografas, dar vienas verslininkas, kineziterapeutas, laisvo oro direktorius… Šios genties narių iš viso „apie keturiolika“, su manimi susitiko keturi, vėliau dar vienas prisijungė nuotoliu iš Ispanijos, o paskutinis atėjo jau baigiant kalbėtis – juokauja, kad jiems trūksta tik gydytojo ir kunigo. Bet gydytojai vėlyvą rytą paprastai jau rimtai dirba, o štai dėl kunigo niekada negali žinoti. Visgi renkasi gentis, kurią patogu vadinti tiesiog kavos klubu, – cituoju – „kasryt kaip „Tėve mūsų“.
Į šį gana uždarą, tačiau visai Laisvės alėjai kaip ant delno esantį klubą žurnalistės teisėmis mane pakvietė vienas iš jo narių, mano kolega, fotografas Teodoras. Kai gyvenau A. Mickevičiaus gatvėje ir dirbau Laisvės alėjoje, jį, sėdintį atsipalaidavusių vyriškių kompanijoje, iš tiesų matydavau kasryt – tik anoje, jau uždarytoje „Green Cafe“, kur „savo“ staliukus ir slaptažodžius turėjo ir greta veikiančios prokuratūros kolektyvas, ir kiti dar nerenovuotos Laisvės alėjos marširuotojai. Bet kavos klubas, tvirtesnis už grindinio trinkeles, maitinimo verslų kapitalus, politines pažiūras ar laisvalaikio pomėgius, prasidėjo visai ne čia.
Ieškant to pirmojo kavos puodelio, tapusio akstinu net iš Mastaičių ar Dievogalos kasryt lėkti į Laisvės alėją, tenka kulniuoti į S. Daukanto gatvę. Čia kadaise, prieš dvidešimt kelerius metus, atidaryta „pirmoji tikra“ kavinė „Bella Toscana“. Pašnekovų atminties gylis ir požiūriai čia išsiskiria – vieni mini 2002 metus, kiti – 2004. Bet kad kava ten tikrai buvo gera ir geriausia mieste, sutariama vienbalsiai. Būtent „Bella Toscana“ garsėjo šiuolaikinėje kavos kultūroje retai beišgirstamu gėrimo paruošimo būdu – Triestino Doppio.
Italijos uostamiesčio Triesto papročiu užbalinta stipria kava mėgaudavosi ne tik tada tokie pat žavūs ir drąsūs, tik kiek jaunesni mano teksto herojai, bet ir netoli veikiančio STT Kauno skyriaus, kitų teisėsaugos institucijų bei jų klientų kompanijos. Kaip jau minėjau, tuomet visai žalias kavos klubas vis dar neturi jokio oficialaus pavadinimo, įstatų ar pažymėjimų. Tik „Messengerio“ grupę, kurioje dominuoja jau tikrai ne kava, o ryto kontempliacijas keičia vėlaus vakaro išmintis ir dar daugiau humoro. Tiesa, tartis dėl kitos dienos susitikimo niekada netenka – kažkas prie jų „vardinio“ stalelio visada laukia, o nepriklausančius kompanijai ar priklydusius netyčia baristos tiesiog išprašo. Beje, yra net klubo gerbėjų klubas, kurio nariai stengiasi prisėsti greta – galbūt pasiklausyti, apie ką kalbasi vyrai, galbūt tiesiog įsikvėpti jų pozityvios energijos.
Bet grįžkime prie istorijos. Po „Bella Toscana“ rytmečiai persikėlė į pirmąją „Vero Cafe“ tinklo kavinę – ji irgi netoli dramos teatro. Tuomet jau prasidėjo „Green Cafe“ era, tik vieną kavinę pakeitė kita, erdvi ir šviesi, gebanti suturėti kartais kiek per daug įsisiūbuojančią kompaniją. „Būna, išeini iš tualeto ir supranti, kad reikia prisukti garsą“, – ir vėl juokiasi.
Per pandemiją teko suktis iš padėties ir apsiginklavus popieriniais puodeliais glaustis – saugiu atstumu vienam nuo kito – ant statinių, stovėdavusių lauke prie baro „Rock’n’Rolla“. Taip, suvaržymai – ne pretekstas nesusitikti, kaip ir komandiruotės ar atostogos. Kaip jau minėjau, vienas klubo narys su mumis kavą gėrė prisijungęs vaizdo skambučiu. Esantys Kaune stengiasi darbinių susitikimų tarp aštuntos ir dešimtos neplanuoti, ir kolegos, darbuotojai, aplinkiniai gerai viską supranta. O ar namuose, prieš vykstant į klubą, geriama kava? Įvairiai. Vieni geria su žmonomis, kiti pasitaupo kofeino dozę Laisvės alėjai.
Svarbiausia – į viską, net artėjančią senatvę, nežiūrėti per daug rimtai, ir tam nežiūrėjimui skirti laiko.
Neformalaus kavos klubo narius vienija panašus amžius ir gyvenimo būdas – tai yra, ankstesni pasirinkimai, leidžiantys kiekvieną darbo dieną pradėti ne kartu su visu miestu stovint kamščiuose ar pirmiau už kitus atlėkus į biurą. Nuo aštuntos iki dešimtos – laikas tam, ką filosofai vadina kontempliacija, o kiti specialistai galbūt pritaikytų terapijos rato terminą. Tiesa, kasdienėmis bėdomis čia nesidalinama – draugai tiesiog išjuoktų. „Visi žino apie visus viską, ir viskas yra labai fainai. Smulkmenomis skųstis nevertėtų“, – konstatuoja. Nors, žinoma, iškilus rimtesnei nei buitinė (kurią išspręsti, prieš tai pasijuokę, irgi padės) problemai visuomet gali pasilikti su kuriuo nors „vienas ant vieno“, ir išeitis atsiras.
Visgi daugiau nei dvi dešimtys kasdienių susitikimų – tvirčiau už plieną. „Bet jūs negalvokite, mes ir apie teatrą pasikalbam, pavyzdžiui, kaip man žiūrint „Perą Giuntą“ nuspaudė batas“, – istoriją, kaip nenaudėlis batas nusirideno į kitą eilę, prisimena vienas pašnekovas. Su teatro vadovu Egidijumi Stanciku klubo nariai visuomet sveikinasi – juk vietinis. Laisvės alėjos dinamiką per tiek metų kavos gėrėjai pažįsta puikiai. Įžvelgia, kad nors renovacija truko ilgai, bet pasikeitimų šioje pėsčiųjų arterijoje per porą dešimtmečių nedaug – tik trinkelės pasikreipė šonu.
Gerai, o tai kiek tos kavos galima išgerti? Pašnekovai čia pat paskaičiavo, kad per 20 metų bendrai kavai išleido apie 170 000 eurų. Butas. Kita klubinės aritmetikos versija – vienas jų staliukas per mėnesį sugeneruoja tiek apyvartos, kiek užtenka vieno baristos atlyginimui. Todėl norėtųsi glaudesnių santykių su vieta, kurioje praleidžiama tiek laiko, – dabar jie truputį atvėsę, bet geresnio varianto Kauno centre klubinėtojai tiesiog nemato. Beje, kol tik leidžia orai, iki kokio spalio, jie mieliausiai sėdi lauke ir būtent dėl to yra tapę ryškiu, iš esmės nekilnojamu, Laisvės alėjos burbulo akcentu.
Kaip skiriasi klubo narių gyvenimai už klubo ribų, taip ir jų gėrimų pasirinkimai per dešimtmečius išsiskyrė. Kas renkasi kapučiną, kas seną gerą juodą, kas be kofeino, o kas išvis arbatą. Iš pradžių kiek kuklinęsi vyrai, įpusėję savo gėrimus, suskanta pasakoti vienas per kitą. Neslepia, kad visais metų laikais kalba apie viską, tik niekada rimtai. Meluoja vienas kitam, apkalba praeivius, diskutuoja apie politiką (nors kartais sutaria apie ją nekalbėti), verslą ir gyvenimą.
Kaip jau supratote, tai griežtai vyriška kompanija. Keliskart per metus klubas rengia „darbo balius“, bet ir šiuose „korporatyvuose“ moterų nebūna. Bandė pakviesti, bet nepasiteisino, nes „vyrų ir moterų pasauliai nesimaišo, kaip vanduo su aliejumi“. Bet jie tikrai linkėtų tiek savo antroms pusėms, tiek visoms kitoms pabandyti susiburti į tokį kontempliatyvų ratą, kuriame lyg ir nieko nevyksta, bet pavyksta daug.
Kokios klubo ateities perspektyvos? Priartėjus pensijai visiems urmu persikraustyti į Ispaniją skamba kaip nebloga idėja.
Čia verta sugrįžti prie Byung-Chul Hano, parašiusio porą dešimčių veikalų, iš kurių lietuviškai „Kitos knygos“ išleido jau keturis. Naujausioje knygoje „Apie ritualų nunykimą. Šiuolaikybės tipologija“ korėjiečių kilmės vokiečių filosofas kviečia susimąstyti, ar iš tiesų kiekvienas žmogaus veiksmas turi lemti jo fizinį, dvasinį ar finansinį augimą. Juk gyvenimas – ne vien gamyba, o savasis „aš“ – ne projektas. Tai primena ritualai, ištempiantys iš skubančios, lekiančios, „tik pirmyn“ kreipiančios kasdienos ir stabilizuojantys visos genties bei kiekvieno jos nario esatį.
Svarbiausia – į viską, net artėjančią senatvę, nežiūrėti per daug rimtai, ir tam nežiūrėjimui skirti laiko. Kasryt. Amžinai, kaip Laisvės alėja.
