„Juoda rožė. Juodas gvazdikas. Baltijos šalyse veikiančių LGBTQ+ menininkų ir aktyvistų tinklas“, – toks pilnas naujos iniciatyvos, prie kurios jau prisijungę bendraminčiai vasarai virstant rudeniu susitiks Kaune, pavadinimas. Vienas iš dviejų tinklo iniciatorių – Kauno menininkų namuose ar socialiniame centre „Emma“ besilankantiems gerai pažįstamas kuratorius ir aktyvistas Edvinas Grinkevičius. Jo kolegė – queer meno istorikė ir kuratorė iš Estijos Rebeka Polsdam.
Tandemas jau subūrė dvi dešimtis entuziastų ir tikisi, kad po pirmojo gyvo susitikimo sniego gniūžtė pajudės. Išties, norėdamas būti išgirstas, turi būti ne tik kūrybingas bei talentingas, bet ir aktyvus. Taip pat – išmanantis istoriją, įtakas ir gerai jaučiantis socialinį klimatą.
Kaip susipažinote, ar iškart judviem kilo tinklo idėja?
Rebeka: Praėjusį lapkritį susipažinome „NU Performance Festival“ Taline – ir iškart susibendravome. Sakyčiau, Estijoje queer meno scena beveik išnyko mirus lesbietei menininkei, aktyvistei Annai-Stinai Treumund, bet pastaraisiais metais, nepaisant pandemijos, iškilo naujų veidų ir iniciatyvų. Menas vėl tampa politiškai įtraukus (nebūtinai angažuotas). Supratome, kad mūsų šalių queer menininkai turi daug bendra ir yra apie ką pasikalbėti, pabendradarbiauti ir dėl ko palaikyti vienam kitą.
Edvinas: Turbūt su Rebeka taip greitai susibičiuliavome todėl, kad turime daug panašių patirčių ir nuoskaudų, – abu dirbame kaip kuratoriai, gyvename kaimynystėje, abu dažnai susiduriame su panašiomis neteisybių ir nelygybių formomis. Abu esame itin jautrūs ir kritiški šiuolaikinio meno scenoje dominuojantiems hierarchiniams veikimo modeliams ir vyraujančioms tendencijoms. Savo kuratorinėse ir meninėse praktikose bei tyrimuose daug dėmesio skiriame LGBTQ+ bendruomenės problematikai ir patirtims reprezentuoti. Manau, esame puikus tandemas!
Na, o atsakant į kitą klausimo dalį – pernai, po pirmosios pandemijos bangos, dalyvavau Latvijos šiuolaikinio meno centro organizuotoje vasaros mokykloje, skirtoje aptarti feminizmo, gender ir seksualumų klausimus bei apraiškas šiuolaikiniame mene Baltijos šalyse. Dėl pandemijos sukeltų keliavimo apribojimų projekto tiksline auditorija tapo menininkai, aktyvistai ir kuratoriai, veikiantys regione.
Dalyvaudamas ten galutinai supratau, kaip svarbu ir įdomu pažinti kolegas kaimyninėse šalyse ir diskutuoti apie bendrus iššūkius ir problemas, su kuriomis susiduriame, ieškoti sprendimų ir tarpusavio palaikymo mechanizmų. Ilgą laiką meno scenos mūsų regiono šalyse nebendradarbiavo, organizuojant meno projektus dažniau buvo žvalgomasi didelių ir žinomų vardų iš toliau, dažnai ignoruojant vietinį kontekstą.
Tiek savo kuruojama Kauno menininkų namų (KMN) išplėstine rezidencijų programa „Unlearning Eastern Europe“, tiek kartu su Rebeka pradėdamas burti šį Baltijos šalyse veikiančių LGBTQ+ menininkų ir aktyvistų tinklą, siekiu prisidėti prie mūsų regione svarbių ir aktualių temų aptarimo ir atsiradimo šiuolaikinio meno žemėlapyje. Džiaugiuosi, kad iki šiol vyravusios tendencijos pamažu keičiasi, šįmet vykstanti Baltijos trienalė – puikus to pavyzdys.
Paradoksalu, kad, nors LGBTQ+ meno ir aktyvistų scenos Baltijos šalyse yra gana nedidelės, jos mažai žino vienos apie kitas. Tad, vyraujant tokiam homofobiškam klimatui, manome, kad ypač svarbu ieškoti būdų mobilizuotis ir organizuotis, dalintis patirtimis ir praktikomis. Taip pat norime paskatinti šių bendruomenių glaudesnį bendradarbiavimą – tiek ieškant projektinio finansavimo, tiek tiesioginės veiklos galimybių. Tinkle dalyvauja nemažai žmonių, organizuojančių queer vakarėlius ar renginių programas, tad norime tiesiogiai paskatinti dalyvius kviesti vieniems kitus, taip kuriant ir ekonominę naudą šiose šalyse veikiantiems menininkams bei kūrėjoms – dažnai instituciškai nepripažintiems, neturintiems pakankamai erdvių ir galimybių pristatyti savo menines praktikas.
Kitas ne mažiau svarbus tinklo tikslas – sutelkus šias bendruomenes, rasti būdų, kaip kalbėti apie queer kultūrą ir istoriją ne vakarietiškame, o mūsų (Baltijos) regiono kontekste. Tam reikia ne tik atrasti naują žodyną, bet ir permąstyti / perkurti istoriją, pastebėti bei suteikti erdvę neužrašytoms, paraštėse atsidūrusioms istorijoms, iniciatyvoms ar kūriniams. Dabar, atsirandant vis daugiau su tuo dirbančių iniciatyvų, tam yra puikus metas.
Rebeka, gal kaip tyrėja papasakotum gana plačiai mūsų žurnalo auditorijai, kaip apskritai korektiškai suprasti ir vartoti terminą queer ir kiek senos yra queer meno tradicijos Baltijos šalyse?
R.: Queer apima viską, kas specialiai netelpa į heteronormalumo apibrėžtus standartus. Tai yra, ne visi, neturintys vaikų, yra queer, bet tas, kuris nenori ir neplanuoja jų turėti dabartinėje visuomenėje, yra queer. Humaniškas elgesys su gyvūnais, apskritai draugiškumas visiems kitiems – tiek žmonėms, tiek gyvūnams – neturėtų būti laikomas queer, bet, stiprėjant nacionalistinėms nuotaikoms kapitalistinėse visuomenėse, tai tampa vis labiau revoliucine nuostata.
Queer, kaip terminas apibūdinti homoseksualiems, translyčiams, binarinei sistemai nepriklausantiems žmonėms, pradėtas vartoti XX amžiuje. Nesu tikra, ar Estijoje gimęs vokietis Elisaras von Kupfferis buvo pirmasis homoseksualus rašytojas ir menininkas Baltijos šalyse, bet jis tikrai buvo pirmasis, apie tai itin atvirai kalbėjęs savo tekstuose ir kituose kūriniuose.
Mūsų tinklo pavadinimas – „Black Rose. Black Carnation“, arba „Juoda rožė. Juodas gvazdikas“ – įkvėptas Baltijos šalių queer istorijos. Tarpukariu Taline, daugiakultūriame rajone, netoli gražaus ortodoksų vienuolyno ir bažnyčios, kur gyveno daug jūreivių ir buvo nemažas nusikalstamumas, veikė kultūros klubas „Juodoji rožė“. Jame vykdavo priešingos lyties drabužiais persirengti mėgstančių vakarėliai.
Tuo pat metu Rygoje veikė „Juodasis gvazdikas“. Ši gėlė buvo naudojama kaip simbolis, padėdavęs queer žmonėms atpažinti vienam kitą. Kaip teigia istorikė Ineta Lipša, „juodasis gvazdikas“ Latvijoje apskritai buvo homoseksualaus asmens metonimija. Deja, neradome panašaus analogo Lietuvoje. Esame tikri, kad tokios vietos panašiu laikotarpiu veikė ir Lietuvoje, tiesiog galbūt tai dar neištyrinėta ar neužfiksuota.
Edvinai, kokias vietas ir iniciatyvas dabartiniame Kaune paminėtum kaip geriausiai atliepiančias LGBTQ+ poreikius, palaikančias šias idėjas? Ar tokių vietų daugėja?
E.: Reikia pripažinti, kad didžioji dalis LGBTQ+ bendruomenę įtraukiančių veiklų ir iniciatyvų vis dar aktyviausios Vilniuje. Tačiau ir Kaune yra gerų pavyzdžių. Nors jau ilgą laiką Kaune neturime LGBTQ+ bendruomenės baro ar klubo, smagu matyti vaivorykštės vėliavą, drąsiai plevėsuojančią prie kavinės „Kultūra“ durų. Norisi paminėti ir draugiškai nusiteikusį „Ridiką“, kur rugpjūtį bus organizuojami „Kaunas Pride“ renginiai, skirti burti LGBTQ+ bendruomenę Kaune.
Išskirčiau socialinio centro „Emma“ veiklas, taip pat pastebiu daug aktyvaus jaunimo – tiek dalyvaujančio „Kaunas 2022“ jaunimo programose, tiek savanoriaujančio KMN, norinčio kalbėti ar prisidėti prie renginių, skirtų LGBTQ+ bendruomenei. Taip pat smagu žinoti, kad Lietuvos sveikatos mokslų universitete veikia aktyvi LGBTQ+ grupė, subūrusi daugiau nei 400 narių.
O pats galiu pasidžiaugti dirbdamas KMN, organizacijoje, kuri nebijo garsiai išreikšti palaikymo pažeidžiamoms visuomenės grupėms ir tą kryptingai atspindi savo veiklomis – tiek slemo, tiek edukaciniuose renginiuose dažnai išgirsite jaunus žmones, kalbančius šiomis temomis, o ir kitose mūsų kuruojamose programose nestinga su LGBTQ+ bendruomene susijusių temų reprezentacijos. Labai džiaugiuosi sutikdamas LGBTQ+ žmones mūsų renginiuose, matydamas, kad jie čia gali jaustis saugūs ir nesislėpti.
Liepą, „Kaunas 2022“ jaunimo festivalio metu, vykusios diskusijos apie LGBTQ+ kultūrą pavyzdys tik įrodo tokių veiklų reikalingumą ir svarbą. Ir jei kam nors kyla klausimų, kodėl Kaune reikalingos tokios eitynės, kviečiu dar kartą gerai pagalvoti. Tikiuosi, kad eitynės įvyks. Ir labai laukiu rugsėjo pirmosios savaitės – tuomet Kaune vyks ne tik Baltijos šalių LGBTQ+ menininkų ir aktyvistų tinklo susitikimas bei renginiai, bet ir Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ ir „Kaunas Pride“ kultūrinė programa. Viliuosi, kad duosime stiprų toną visiems ateinantiems Europos kultūros sostinės metams ir tikiuosi, kad LGBTQ+ bendruomenė daugiau nebebus pamiršta ar ignoruojama, bent jau kultūros ir meno lauke.
dėl „Kaunas Pride“ kilusi situacija tapo tik dar didesniu akstinu solidarizuotis.
Ar Lietuvos, Latvijos, Estijos scenos skiriasi populiarumo, atvirumo, pripažinimo, saugumo prasmėmis? Ar visgi iššūkiai visur vienodi?
R.: Jei matuotume pagal tai, kiek teisės aktai reguliuoja socialinį gyvenimą, Lietuvoje seksualinės mažumos priimamos sunkiausiai Baltijos šalyse, nors Latvijoje ir Estijoje klimatas panašus. Queer istorijos tyrimai labiausiai pažengę Latvijoje, o štai šiuolaikinis menas bei kairiosios politinės idėjos įvairiausios, man atrodo, Lietuvoje. Estijoje meno scena giliai apolitiška ir palaiko status quo – daugiausiai fokusuojamasi į erdvinius iššūkius, keliamus juodų ir baltų dėžių. Į tinklą pakvietėme tuos menininkus ir aktyvistus, kurie ieško naujų raiškos būdų, atitinkančių dabartinius socialinius, politinius, ekonominius, kultūrinius kontekstus.
Galbūt jau girdėtas, bet logiškas klausimas – kiek pandemijos sukelta krizė, klimato krizė, migrantų krizės – o gal viena didelė krizė – turėjo įtakos susitikimo programai? Juk turbūt ir dalyvius sukviesti į Kauną ne taip paprasta? Ar jų apsisprendimui turėjo įtakos Kaune vykstančios diskusijos apie „Kaunas Pride“ maršrutą ir apskritai galimybę?
R.: Pandemijos įtaka tokia, kad iki šiol tinklas nėra susitikęs gyvai, – tai įvyks Kaune. Bet jau pirmojo „Zoom“ susirinkimo metu nekantravome susipažinti, pasidalinti įvairiomis patirtimis: queer meno darbuotojų, drag karalienių ir karalių, istorik(i)ų ir kuratorių, rytų europiečių Vakarų dominuojamoje meno rinkoje, visuomenėse, kuriose politiniai susipriešinimai ir smurtiniai išpuoliai tapo kasdienybe, o streso lygiai muša rekordus.
E.: Galiu tik paantrinti Rebekai, kad pirmas virtualus tinklo susitikimas buvo įrodymas, kaip esame ištroškę pažinti vieni kitus ir veikti kartu. O dėl „Kaunas Pride“ kilusi situacija tapo tik dar didesniu akstinu solidarizuotis. Juk ir mes su Rebeka neatsitiktinai šį tinklo susitikimą Kaune planuojame būtent tada, kai vyks eitynės. Menas ir politika gali, o šiame kontekste ir turi, eiti išvien!
Pirmojo suvažiavimo Kaune tikslas yra pažindinimasis tarpusavyje, bet visgi – kiek atviri būsite plačiajai visuomenei? Ar į vakarėlius, diskusijas galės ateiti visi besidomintys?
R.: Visi laukiami „Kaunas Pride“ eitynėse, „Kreivių“ festivalyje. Jei manote, kad galėtumėte prisijungti prie diskusijų apie queer meną ir istoriją Baltijos šalyse, būtinai susisiekite.
E.: Stengiamės rasti įvairių būdų, kaip kuo daugiau suinteresuotų žmonių galėtų prisijungti prie šio tinklo. Tinklo renginių programa bus vieša ir prieinama, tačiau siekdami palaikyti saugios erdvės politiką renginių metu ir dėl Covid-19 prevencijos vykdysime registraciją į renginius. Kviečiame sekti naujienas Kauno menininkų namų tinklalapyje ir feisbuke. Na, o ateityje svajojame plėsti šio tinklo veiklas ir perduoti estafetę tinklo dalyviams, kurie galėtų kviesti prisijungti vis naujus žmones ir taip burtų stiprią, aktyvią ir palaikančią bendruomenę.
Projektas „Juoda rožė. Juodas gvazdikas. Baltijos šalyse veikiančių LGBTQ+ menininkų ir aktyvistų tinklas“ finansuojamas Nordic Culture Point.
