Tragiškai 1933 m. liepos 17 d. nutrūkęs Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydis į Kauną sukrėtė ne tik visą Lietuvą, bet ir Amerikos lietuvius, kurie aukojo „Lituanica“ skrydžiui. Jau tais pačiais 1933 m. imta mąstyti apie antrąjį transatlantinį lietuvių skridimą. 1933 m. lapkričio 15 d. įsteigta Amerikos lietuvių transatlantinio skridimo sąjunga (ALTASS), kuri lakūnu planuojamam skridimui pasikvietė Juozą Janušauską (Joshep R. James), kilusį iš Papilės.
1934 m. pradžioje ALTASS įsigijo lėktuvą Lockheed Vega 5B, kurį balandžio mėnesį pakrikštijo „Lituanica II“ vardu. Gegužės mėnesį ALTASS ėmė rengti aviacijos šventes, tačiau netrukus, dėl atsiradusių konfliktų, ALTASS turėjo atsisveikinti su pilotu J. Janušausku. Šis iš ALTASS reikalavo geresnių sąlygų, taip pat reikalavo visur naudoti tik angliškąją jo vardo formą, todėl tik atsiradus kitam pilotui, ALTASS nedelsdama pašalino J. Janušauską.
Naujuoju „Lituanicos II“ pilotu tapo Feliksas Vaitkus (1907-1956), kurio tėvas buvo kilęs iš Gruzdžių parapijos. F. Vaitkus buvo baigęs Čikagos universitetą, pilotu tarnavęs JAV karinėse oro pajėgose ir duonai užsidirbdavo iš skraidymo. „Lituanica II“ rekonstrukcijos darbai užsitęsė, todėl skridimą teko perkelti iš 1934 m. į 1935 m. Rekonstrukcijos metu „Lituanica II“ buvo pakeistas variklis, įrengti didesni kuro bakai, nupirktas keičiamo žingsnio propeleris. Lėktuvo rekonstrukcijos darbuose didelį vaidmenį vaidino F. Vaitkaus uošvis inžinierius A. Brotz.
1935 m. vasaros pradžioje lėktuvas buvo pilnai parengtas skridimui ir pilotui teliko laukti gero oro, kad galėtų pradėti skridimą iš Niujorko į Kauną. Visgi, 1935 m. orai virš Atlanto buvo kaip reta blogi. Vaitkus skrydžiui į Lietuvą pakilo tik 1935 m. rugsėjį – rugsėjo 21 d. 6 val. 45 min. Skridimo pradžioje oro sąlygos buvo palankios, tačiau vėliau lakūnas pateko į tirštą rūką, o, virš Atlanto, ir į stiprų lietų bei sniegą. Dėl blogų atmosferos sąlygų, „Lituanica II“ sunaudojo kur kas daugiau kuro, nei buvo planuota. Rugsėjo 22 d. rytą (apie 10 val.), labai sudėtingo skridimo išvargintas F. Vaitkus, nusprendė, kad Kauno jam pasiekti nepavyks, todėl priėmė sprendimą tūpti Airijos laukuose. Dėl didelio nuovargio, F. Vaitkus prastai įvertino situaciją ir nors buvo patyręs lakūnas, tūpimui pasirinko per mažą lauką. Tūpdamas F. Vaitkus sparnu kliudė žemę, todėl apgadino ne tik sparną, bet ir lėktuvo važiuoklę, priekinę liemens dalį, propelerį.
Apgadinta „Lituanica II“ buvo atplukdyta į Lietuvą, už 90 000 Lt nupirkta Lietuvos Karo aviacijai (po skridimo lėktuvas priklausė F. Vaitkui) ir vėliau suremontuota. Deja, 1940 m. Atlantą perskridęs lėktuvas buvo okupantų sunaikintas. Pats F. Vaitkus į Lietuvą atvyko spalio 2 d. (Kaune jo laukė tūkstančiai žmonių) ir pradėjo intensyvų vizitacijų, renginių ir kelionių laiką. F. Vaitkus dalyvavo gausybėje jo garbei surengtų priėmimų, aplankė Vytauto Didžiojo karo muziejų, Klaipėdą, Šiaulius, Kryžių kalną, Panevėžį, Gruzdžius ir t.t Iš Lietuvos pilotas, kartu su žmona, išvyko lapkričio 7 d. ir daugiau į Lietuvą niekuomet nebesugrįžo.
Grįžęs į JAV, F. Vaitkus nebepalaikė ryšių su lietuvių bendruomene, ėmė studijuoti aeronautiką universitete. Antrojo pasaulinio karo metais F. Vaitkus grįžo į JAV karines oro pajėgas, tarnavo vyriausiuoju bombonešių B-17 ir B-29 lakūnu bandytoju, užsitarnavo pulkininko leitenanto laipsnį. Kilus Korėjos karui (1951 m.), F. Vaitkus dar kartą grįžo į JAV karines oro pajėgas, o 1955 m. buvo pasiųstas tarnybai į Vokietiją, kur ėjo JAV oro pajėgų Europoje aprūpinimo viršininko pareigas. Feliksas F. Vaitkus mirė 1956 m. liepos 26 d., ištikus širdies smūgiui.
Nors F. Vaitkus ir nepasiekė Lietuvos, tačiau jo skrydis atgulė į aviacijos istorijos metraščius. 1935 m. F. Vaitkus buvo vienintelis lakūnas sėkmingai perskridęs Atlanto vandenyną. Be to, jis buvo tik šeštasis lakūnas pasaulio istorijoje, vienviečiu vienmotoriu lėktuvu perskridęs Atlantą.
