Leisdamasi laiptais iš Laisvės al. 57 pažymėto pastato, galvoju apie pašnekovės žodžius, kad biblioteka skatina tvarumą, ir tyliai pamąstau, jog maištas prieš besaikį vartojimą prasideda būtent pasiryžimu lankytis bibliotekose ir dalintis vieniems su kitais.
Šiuo atveju dalybos neapsiriboja vien tik knygomis, laikraščiais ir kompiuteriais – šioje erdvėje galima rasti naujausių technologijų, įtraukių projektų, bendraminčių ir netgi augintinių. Monika Straupytė, Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Kultūros vadybos skyriaus vedėja, su dideliu entuziazmu pasakoja apie visiems atvirą biblioteką, jau ilgus metus vykdančią pasitikėjimu grįstą švietėjišką veiklą.
Monika, prieš leidžiantis į pokalbį apie bibliotekos veiklas, norisi išgirsti, kokie keliai tave atvedė į Vinco Kudirkos viešąją biblioteką.
Dabar esu laikinai einanti pareigas Kultūros vadybos skyriaus vedėja. Bibliotekoje atsidūriau paprastai: ieškojau darbo ir atsitiktinai radau visus punktus atitinkantį darbo skelbimą. Tiko tiek mano išsilavinimas, tiek darbo patirtis, pasiūlymas atitiko ir mano lūkesčius. Studijavau Politikos mokslus ir Integruotą komunikaciją, tad į biblioteką atėjau dirbti kaip komunikacijos specialistė. Pakeitusi keletą pozicijų, bibliotekoje dirbu jau beveik šešerius metus ir manau, kad sekasi tikrai gerai. Mano mama yra bibliotekininkė, ji į motinystės atostogas išėjo būtent iš vieno Vinco Kudirkos bibliotekos padalinių. Šią istoriją sužinojau tik pradėjusi dirbti. Tik man pačiai tiesiogiai su skaitytojais niekada neteko dirbti.
Tad esi už lentynų.
Tikrai taip – mūsų skyrius užsiima komunikacija, projektų rašymu bei vykdymu, renginių organizavimu, informacijos sklaida.
Skaitykla tatuiruočių studijoje – vienintelė tokia Lietuvoje ir gal net pasaulyje.
Darbą bibliotekoje įsivaizduoju romantiškai. O kaip realybėje?
Romantikos gal ne tiek ir daug, bet daug emocijų. Bibliotekoje toli gražu nėra taip jau ramu. Veiklos, renginių, užsiėmimų tiek daug, kad kartais pritrūksta laiko.
Tai gal ir projektas „Emocijų biblioteka“ kilo ne dėl emocijų trūkumo, bet kaip bibliotekos vidinio gyvenimo atspindys?
„Emocijų biblioteka“ suteikia skaitytojams galimybę rinktis knygas pagal jų sukeliamas emocijas ir pirmiausia remiasi būtent skaitytojo poreikiais – žmogus gali knygose ieškoti emocijų, kurias pats tuo metu išgyvena, ir taip patirti gydančią knygos galią. Projekto metu vyko ir biblioterapijos užsiėmimai, kurių metu apie tas emocijas buvo galima dar ir pasikalbėti.
Tai tarptautinis projektas, kurio partneriais gavome pasiūlymą tapti. Tarptautiniai projektai šiuo metu yra mūsų prioritetas. „Emocijų bibliotekos“ įkurtos keturiuose Europos miestuose: Kaune, Briuselyje, Lodzėje ir Kranyje (Slovėnija).
Biblioteka jau seniai nėra vien tik knygų skolinimosi ir skaitymo vieta. Joje galima įgyti kompiuterinio raštingumo pagrindus, rasti knygomatą, dalyvauti ekskursijose ir mokytis naudotis 3D technologijomis. Kodėl bibliotekai svarbios naujos technologijos bei inovatyvios prieigos, o ne tik spausdintas žodis?
Iš tiesų biblioteka buvo, yra ir bus žinios, tiesiog dabar bibliotekos funkcijos ganėtinai išsiplėtusios. Esame atviri visiems ir suteikiame galimybę žmonės susipažinti su technologijomis. Neseniai tapome partneriais dar viename tarptautiniame projekte, kurio metu žmones mokysime naudotis ir kurti 3D spausdintuvu. Šiuos prietaisus turime bibliotekoje ir naudojame edukacijai, vaikai lanko būrelį ir mokosi spausdinti. Spausdintuvai taip pat buvo pasitelkti ir pandemijos metu – gaminome apsauginius skydus medikams ir durų rankenų priedus. Siekiame, kad kuo daugiau žmonių išmoktų jais naudotis, galėtų pasigaminti reikalingą daiktą pasitelkę išmaniąsias technologijas.
Dabar jau nieko nestebina naujos technologijos bibliotekoje, tarkim, robotika, turime ir lazerinę pjaustyklę, plačiaformatės spaudos įrangą. Technologijos leidžia praplėsti auditoriją, kadangi netradicinės paslaugos pritraukia ir kiek kitokią žmonių grupę bei suteikia galimybę visiems prieiti prie šių žinių ir įrenginių. Biblioteka tuo ir išskirtinė visų įstaigų kontekste – esame tikrai atviri visiems, dauguma paslaugų nemokamos, erdvė prieinama ir kviečianti žmones iš visų socialinių grupių. Bibliotekoje gali susipažinti, išbandyti tai, ko galbūt kitoje aplinkoje nepavyktų.
Ar biblioteka dėl to tampa aktualesnė?
Manau, kad taip. Knygos ir tradicinė biblioteka visada buvo ir bus svarbios. Biblioteka yra knygos, bet visgi nėra tik tai. Bibliotekos Lietuvoje visada labai iniciatyvios – ar tai būtų pagalba medikams per pandemiją, ar parama ukrainiečiams, esam inovatyvūs ir stengiamės, kad kiekvienas bibliotekoje jaustųsi laukiamas.
Švietimo veiklą vykdote pasitelkdami ne tik technologijas, bet ir rengdami įvairias amžiaus grupes įtraukiančius renginius. Esate pristatę Žaisloteką, knygų skaitymą su šunimis, Emocijų biblioteką, Etnosodo kūrybines dirbtuves, Žydų kultūros kelio projektą ir kitus. Kaip pasirenkate projektų kryptis ir veiklos sritis?
Atsižvelgiame į aktualijas, dažnai projektai būna teminiai. Štai, tarkim, Žydų paveldo Kaune žemėlapis buvo sukurtas, kai Seimas paskelbė 2020-uosius Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Dabar vykdome projektą, į kurį kviečiame Kaune gyvenantį ukrainiečių jaunimą, – tai dešimties užsiėmimų ir repeticijų ciklas, vykdomas pagal Forumo teatro metodą. Užsiėmimus veda aktorius Vytautas Gasiliūnas, o projekto pabaigoje galėsime pamatyti dalyvių sukurtą spektaklį.
Vienos idėjos būna plėtojamos užsienyje, tad naudojamės gerąja kolegų patirtimi įgyvendindami jas ir Lietuvoje. Kitos idėjos, kad ir Žaisloteka, būna pasiūlomos skaitytojų.
Biblioteka, tartum tinklas, apraizgiusi visą miestą – Kaune galima rasti 21 padalinį, o vienas neoficialus yra įsikūręs net tatuiruočių studijoje. Šią vasarą dar vieną skaityklą pristatėte netradicinėje erdvėje – Kalniečių parke įrengtame stikliniame kupole. Papasakok plačiau apie šį vasarinį bibliotekos nuotykį. Ar šią skaityklą rasime ir kitais metais?
Platus bibliotekos tinklas suteikia galimybę žmonėms gauti kokybiškas kultūros paslaugas ne tik miesto centre, bet ir už jo ribų, mikrorajonuose. Stengiamės didinti kultūros prieinamumą ir kultūros decentralizaciją. Tad Kalniečių parko skaityklos idėja ir siekėme, kad žmonės gautų reikalingas paslaugas patogioje vietoje. Idėja tikrai pasiteisino, planavome, kad apsilankys apie 7,5 tūkst. lankytojų, o sulaukėme virš 9 tūkst., suorganizavome daugiau nei 50 renginių, sulaukėme daug darželių ir moksleivių grupių. Tikimės ir kitąmet išlaikyti šią skaityklą, gal net atidaryti dar vieną – sulaukėme bendruomenės prašymo įrengti tokią skaityklą ir kitame parke. Vadinasi, skaitytojams tai buvo naudinga, pasiekėme plačią auditoriją.
Skaitykla tatuiruočių studijoje – vienintelė tokia Lietuvoje ir gal net pasaulyje. Taip irgi priartėjame prie auditorijos – žmonės salone praleidžia daug laiko, tad, užuot žiūrėję serialą ar naršę telefone, gali pasiimti knygą ir įsijautę į kokį dramatišką romaną nukreipti dėmesį nuo skausmo.
Ir galbūt atrasti naują mėgstamiausią autorių! Kalniečių parko skaitykla tikrai sulaukė daug dėmesio. Ar nekilo noras įsteigti nuolatinę skaityklą parko zonoje?
Buvo numatyta, jog tai laikinas vasaros projektas, vykdomas kaip „Kaunas 2022“ programos dalis – būtent kultūros sostinės metams ją ir atidarėme. Keletą metų buvome įrengę ir paplūdimio bibliotekas, tiesa, šiemet jų neatidarėme, bet tikimės tą projektą atnaujinti. Kalniečių parko skaitykla nebuvo pirmoji lauko biblioteka, bet, žinoma, turėjo visai kitokią infrastruktūrą.
Kaip manai, kuris bibliotekoje organizuotas renginys ar projektas sulaukė daugiausiai pasisekimo? Ir kokiam įvykiui norėtųsi suteikti daugiau sklaidos ir traukos?
Manau, pats sėkmingiausias yra Žaisloteka, įkurta Žaliakalnyje esančiame Z. Kuzmickio padalinyje, – ji, beje, nėra skirta tik vaikams. Joje daug stalo žaidimų įvairaus amžiaus žmonėms, galima skolintis ir žaisti su draugais ar šeima. Ten taip pat turime ir profesionalų sukurtą nemokamą pabėgimo kambarį, kuris, manau, tikrai nepasirodys per lengvas.
Žinomos labai siauram ratui ir mažiau dėmesio sulaukia mūsų „Makerspace“ – techninės kūrybinės dirbtuvės, kurias įrengėme Girstupio padalinyje. Ten vaikai lanko būrelį, tačiau į dirbtuvėse laukiami bet kokio amžiaus žmonės. Vienu metu buvo susidariusi bendraminčių suaugusiųjų grupelė. Jei kas nors sugenda, galima rasti įrankių pataisyti, daiktams atnaujinti, vaikai iš senos nenaudojamos technikos yra pastatę šiltnamį, kuriame augina vaistažoles, taip pat pagaminę laivą, kurį vėliau plukdė tvenkinyje.
Labai svarbus ir bibliotekininko darbas, kompetencijos, gebėjimas rekomenduoti knygą ir, svarbiausia, niekada nekritikuoti žmogaus pasirinkimo.
Gana sunku pritraukti žmones su regos negalia. Bibliotekoje turime įrangą, kuri gali perskaityti tekstą balsu, taip pat Brailio rašto spausdintuvą. Norėtųsi, kad žmonės ateitų ir tai išbandytų. O štai Meno ir muzikos skyriuje į namus galima skolintis filmus ir vinilus. Taip pat skatiname ir knygų mainus – kiekvienoje bibliotekoje galima rasti mainų lentyną.
Mano pats mylimiausias projektas – skaitymas su šunimis. Šie užsiėmimai skirti 5–11 metų vaikams. Nors 5 metų vaikai dažnai dar neskaito, bet pasakoja šuniui tai, ką mato paveikslėliuose – tai skatina vaikus pamilti knygą, sieti ją su teigiamomis emocijomis. Vaikai skaitymo metu gali šunį glostyti. Taip pat yra vaikų, kurie bijo šunų ir dažniausiai šių užsiėmimų metu tą baimę jiems pavyksta įveikti.
Šuo – labai geras klausytojas, jis netaiso, nesikiša, tiesiog klausosi. Būtent todėl šiuose susitikimuose niekada nedalyvauja tėvai, būna tik vaikas, šuo ir šuns vedlys. Mūsų nuostabūs partneriai Kaniterapijos klube prisideda savanoriškai. Labai džiaugiuosi šiuo projektu, tai tikras mano pasididžiavimas.
Atrodo, kad dabar biblioteka išgyvena itin šviesius laikus – čia užsukusi nuolat randu pilną salę žmonių, į renginius susirenka daug smalsių lankytojų, o kai kurių knygų tenka laukti ir daugiau nei mėnesį. Kuo biblioteka ir jos švietėjiška veikla išlieka aktuali ir dabar, XXI amžiuje?
Manau, išsiskiriam tuo, kad esam labai demokratiški, draugiški ir stengiamės būti kuo atviresni. Norisi, kad galutinai išnyktų stereotipai apie bibliotekininkes, kurios darbo metu mezga ar nurašinėja skaitytojus nuo telefonų knygos. Viliuosi, kad žmonės atras savo veiklą ir vietą bibliotekoje, ateis čia darbuotis, pasimokyti, paskaityti, dalyvauti renginiuose. Bibliotekos aktualumas nemažėja – centrinėje bibliotekoje lankytojų skaičius per dieną tikrai didelis, sulaukiame 120–150 lankytojų. Tad ir bibliotekų taip stipriai nebesiejame su tyla. Manau, bibliotekos aktualumas ilgainiui tik didės. Ir visiškai nesvarbu, ką žmogus skaito, nes pradėjęs nuo visiškai lengvų skaitinių skaitymo kelionę tęs toliau. Labai svarbus ir bibliotekininko darbas, kompetencijos, gebėjimas rekomenduoti knygą ir, svarbiausia, niekada nekritikuoti žmogaus pasirinkimo.
