Kaunas, mano manymu, ne tik mėgsta, bet ir geba iššokti aukščiau bambos bei nustebinti savo užmojais. Pavyzdžių galėtume rasti ir versle, ir kultūroje, ir siauresnėse srityse, bet šįkart apie bene ryškiausią mylimo miesto ambicijų simbolį – nuo 2011 m. ne tik kauniečius, bet ir visus lietuvius, o dažnai net kaimyninių šalių gyventojus kviečiančią „Žalgirio“ areną.
Palyginus Kauną su kitais panašaus dydžio miestais nesunku nustebti. Nuvažiavę į kitą 300 tūkst. gyventojų turintį miestą dažnai nerasime nei madingų elektroninės muzikos klubų, nei meno bienalių, o ką jau kalbėti apie dideles arenas. Kaip sako mano pašnekovas, „Žalgirio“ grupės renginių organizavimo vadovas Mantas Vedrickas, artimiausias konkurentas šiuo klausimu mums yra Berlynas.
Svajonės – vos atkūrus nepriklausomybę
Jeigu ne lietuvių aistra krepšiniui, arenos neturėtume. Būtent Kauno „Žalgirio“ fenomenas vėlyvuoju sovietmečiu ir ankstyvos pergalės atkūrus nepriklausomybę labiausiai išjudino pokalbius dėl didelės renginių erdvės būtinumo, nes legendinė Kauno sporto halė jau seniai nebeatitiko Europoje keliamų reikalavimų.
Truputis istorijos: mylimiausia miesto komanda 1998 m. laimi Europos taurę ir kelialapį į Eurolygą. Po metų visų nuostabai pagriebia ir šios, stipriausios žemyno lygos čempionų titulą. Na, o vėliau nutinka svarbiausia šios arenos (tiksliau, arenų visoje Lietuvoje) atsiradimo aplinkybė – pirmą kartą nuo 1939 m. gauname galimybę rengti 2011 m. Europos krepšinio čempionatą.
Jau 1998 m. savivaldybė dėl naujų sporto rūmų pradeda kalbėtis su architektu Eugenijumi Miliūnu. Tiesa, pradžioje kalbama ne apie mums dabar įprastą Nemuno salą, o apie Kalniečių parką. Po ilgų diskusijų, svarstymų, nutrūkusių šnekų su vietiniu architektu, paskui ir su prancūzais, po skandalingų sumų (pirminė projekto sąmata – pusė milijardo litų) apsistojama Karmelituose.
2008 m. galiausiai įkasama simbolinė projekto kapsulė ir prasideda statybos. Artėjantis Europos krepšinio čempionatas neleidžia projektui įstrigti; statybų nesustabdo net teisiniai ginčai tarp dviejų žymiausių to meto Lietuvos rangovų: antrąją vietą rangos konkurse užėmusi „Mitnija“ parengė skundą teismui dėl nesąžiningo pirmosios vietos skyrimo bendrovei „Vėtrūna“.
Neišvengta mitų
Statant areną, ir ją pastačius, nuomonių ir mitų buvo visokių: teko bent iš keleto skirtingų „draugas pažįsta architektus“ šaltinių girdėti, kad naujoji esminė Kauno renginių erdvė statoma ant šiukšlių ir jau grimzta į Lietuvos upių tėvo Nemuno bedugnę.
Kiti buvo skeptiški, nes juk gyvename kaime, kam čia tokio griozdo reikia, juk niekada nesurinks pilnos, tik eilinė afera išplauti pinigus. Galiausiai nugriaus ir iš niekur atsiras mitinis kauniečių pamėgtas fantominis daugiabutis, minimas prie kiekvieno Kauno projekto.
Kadangi esame hidrotechnikų ir inžinierių šalis, išsakyta ir dešimtys nuomonių apie galimą potvynį, jau užliejamus arenos rūsius, išplautą gruntą aplink pamatus ir t. t. Puikiai pamenu: „Seni, po penkerių metų pasvirs kaip Pizos bokštas.“
„Nenuostabu, kad jaunoje valstybėje toks projektas sužadino daug gandų, tačiau niekas nepasitvirtino. Rimčiausia diskusija vyko dėl reikalingumo. Visgi matome, kad dėl arenos Kaunas po truputį tapo ne degaline tarp Vilniaus ir Klaipėdos, bet kelionės tikslu“, – sako arenos renginių vadovas.
Sunki pradžia
Dabar jau visi spėjome pamiršti, bet visai neseniai šios istorijos epicentre buvo dar viena vinis. Tik labai kreiva, supuvusi, sužlugdžiusi gyvenimus tūkstančiams, vos nenuvedusi mylimiausio šalies sporto klubo užmarštin, o šalia viso to – dar mėgusi ir prieš varžybas skaityti savo niekam tikusią poeziją.
„Arenai jau buvo suteiktas „Žalgirio“ vardas, bet nepamirškim to, kas atsitiko 2013–2014 m., Vladimirui Romanovui sužlugdžius ŪBIG, pasisavinus daugybę lėšų ir pabėgus į Rusiją. Komanda nyra į dar didesnes skolas, prasideda siūlymai užkalti langus“, – prisimena M. Vedrickas.
Visgi skaičiuodami 13-tus aktyvios veiklos metus matome: kauniečių mylimas „Žalgiris“ išsikapsto, arena tampa net per maža krepšiniui, į Lietuvą pagaliau atvyksta didžiosios muzikos žvaigždės, o rengti pasirodymus arenoje tampa įprasta ir vietiniams kūrėjams.
Įveikia laiko iššūkius
„Mane „Žalgirio“ arena žavi tuo, kad ji buvo statoma mąstant į priekį, ilgalaikei perspektyvai. Šiandien ji nenusileidžia net naujoms arenoms Europoje. Lankydamas kitas, jaunesnes, matau, kaip jos pasiduoda laikui, nusidėvi. Mūsiškė vis dar atrodo lyg statyta vakar“, – tęsia vadovas. Taip, tai buvo itin brangus projektas, lydimas įvairių skandalų ir įvairių visuomenės nuomonių, bet dabar jos reikalingumu turbūt nebeabejoja niekas.
Turint omenyje, kad arena pradėta statyti prieš 15 metų, taigi pradėta braižyti prieš bene 20 metų, šiandien būdamas viduje jaučiuosi naujame, nenudėvėtame ir itin prižiūrėtame pastate. O mano naujesnis automobilis, stovintis šalia, atrodo kaip iš „Flinstounų“.
Ras būdą pritaikyti viskam
Mano pašnekovas yra daugiau nei kvalifikuotas. Čia dirba nuo atidarymo, pradėjo dar būdamas moksleiviu. Nuo eilinio techninio pagalbinio, atliekančio visus nematomus ir sunkiausius produkcijos darbus, pakilo iki vadovo pareigų.
„Didžiausia mano darbovietės stiprybė – universalumas. Ji yra greita, patogi ir pasiruošusi priimti bet kokį renginį. Galime šiandien kviesti į baletą, rytoj į krepšinį, poryt į Robbie Williamso koncertą, tada galim pažiūrėti boksą, o savaitę pabaigti su dailiuoju čiuožimu“, – E. Miliūno projektui negaili pagyrų M. Vedrickas.
Ar žinojote, kad arenos grindys yra ir šildomos, ir šaldomos? „Po daugiau nei dešimtmečio darbo galime salę kitam renginiui pervilkti ir vos per 3 val. Tai reiškia, kad jeigu 22 val. baigiasi krepšinis, 1 val. nakties jau galime priimti rytojaus koncerto organizatorius su paruošta scena. Jiems lieka scenografija, šviesos, garsas.“
Kaip didžiausią iššūkį Mantas prisimena 2018-uosius: vienu metu arenoje vyko Pasaulio ledo ritulio čempionato B grupės varžybos ir atkrintamosios dėl patekimo į Eurolygos finalinį ketvertą. Ledą keitė parketas, ir taip kelis kartus per savaitę. Dabar, pasak pašnekovo, būtų lengviau, nes tuomet tai darė pirmąkart. „Čia viskas juda greitai, viskas suplanuota ir puikiai surežisuota. Dauguma sistemų, grindinės tribūnos yra modulinės, gali važiuoti, išsiardyti. Geras pavyzdys yra mūsų gruodžio mėnuo: per 31 vieną dieną turime 25–26 renginius. Ir tai tik didžiojoje salėje, neskaitant konferencinių ir amfiteatro erdvių.“
Griauna stereotipus
„Dabar džiaugiamės tuo, apie ką anksčiau bijojome svajoti. Daug čia atvykusių atlikėjų buvo pirmieji, pralaužę ledus visam regionui. Bijojome svajoti ir apie Eurolygos finalinį ketvertą. O dabar Kaunas, mažytis miestas, gali pasigirti aukščiausio lygio renginiais“, – tęsia arenos operatorius.
Turiu pritarti, jei man kas vaikystėje būtų pasakęs, kad ketvirtadienį po darbų galėsiu nuvažiuoti pasiklausyti „50 Cent“, būčiau tik nusijuokęs. O dabar paprakaitavęs per „Rammstein“ galiu per 20 minučių grįžti namo ir jau gulėti lovoje. Kaune kaip kine.
„Anksčiau, esu girdėjęs, atvažiuodavusios žvaigždžių komandos būdavo iš anksto nusiteikusios, kad čia jų laukia kažkas panašaus į Baltarusiją. Visgi pamatę mūsų įrangą, pasiruošimą, aplinką, techninę infrastruktūrą visi likdavo nustebę. Dabar šis stereotipas jau sunaikintas, ir tiek atlikėjai Vakaruose, tiek jų agentai, koncertinių turų organizatoriai žino, kad čia ne Rytų Europa. Esam Vakarai.“
Mažo miesto – dideli privalumai
„Reikia pabrėžti, kad miesto dydis mūsų darbui yra privalumas. Atrodytų, kaip tik – mažai lankytojų, bet aš apie kitą pusę. Tokiame mieste daug paprasčiau bendradarbiauti, rasti pagalbą, susiderinti veiksmus su institucijomis ir t. t.“, – pasakoja Mantas Vedrickas.
Įsivaizduokite, organizuojate didelį renginį, dėl kurio reikia spręsti tam tikrų leidimų, saugumo, didelio garso bei kitus klausimus, ir visa tai reikia daryti, tarkim, Berlyne. Milijoniniame mieste su daugybę renginių erdvių, arenų, salių, stadionų.
„Dažnai atrodo, kad dėl „Žalgirio“ arenos stengiasi visas miestas. Kauniečiai labai kolegiški, visuomet palaiko. Mažame mieste turime artimą ryšį ir su policija, ir su savivaldybe, ir su kitomis institucijomis. Visi klausimai sprendžiami greičiau, efektyviau ir su didele aplinkinių parama. Atrodo, visi kauniečiai didžiuojasi tiek komanda, tiek arena, tiek mūsų svečiais.“
Publika – rami bei tvarkinga
Prisimenu balandžio žurnalo numeryje aprašytus „Pop Centro“ koncertus toje pačioje Nemuno saloje vos dešimtmetis iki arenos statybų, kai buvau visiškai vaikas. Tuo metu girti gulintys piliečiai, muštynės, šiukšlinimas ir slaviškos reminiscencijos buvo įprasta ir atrodė, kad greitai tai tikrai nepasikeis.
„Turime nuostabią publiką, lietuviai labai tvarkingi ir pagarbūs žmonės. Esu geriausios nuomonės apie mūsų lankytojus. Tai, kad per nepilnus 15 metų darbo bei aistringo sporto arena vis dar švari, nesulaužyta, tvarkinga, rodo pasikeitusį lietuvišką mentalitetą ir puikią publiką“, – negaili pagyrų „Žalgirio“ grupės renginių organizavimo vadovas.
Kaip pats teigia, pavienių atvejų pasitaiko, bet turint omenyje, kad per veiklos metus čia apsilankė daugiau nei dvi Lietuvos populiacijos, – neįmanoma nesidžiaugti. Didžiausi laužytojai dažniausiai būna užsienio komandų sirgaliai. Tačiau verta pastebėti, kad jie laužo ne tik užsienio arenas, bet ir saviškes – tiesiog toks kai kurių fanų įprotis.
Na, o vietos vis augančiai publikai tikrai bus: „Žalgirio“ grupė šiemet tapo naujai atverto Dariaus ir Girėno stadiono bei renovuotos Kauno sporto halės operatoriais. Kaip teigia patys, tai ne tik leis perkelti arenoje netelpančius renginius, bet ir atvežti tokius vardus, apie kuriuos anksčiau galėjome tik svajoti. Gal ne Taylor Swift, bet „Coldplay“ – kodėl gi ne?
