Algirdas Šapoka
Donato Stankevičiaus nuotr.
Gerus tris dešimtmečius besimokydami kapitalizmo nepriklausomoje šalyje prikūrėme daugybę naujų industrijų. Po blogio imperijos žlugimo suklestėjo ir muzikos įmonės, kurių dalis natūraliai tapo stambiais verslais ar net verslo imperijomis. Jei reiktų apibūdinti paprastai – šis tekstas apie vieną iš lietuviškos popmuzikos karalių, nuo 1976 m. šioje srityje besisukantį Alvidą Tautkų, grupės „Rondo“ ir „Pop Centro“ įkūrėją.
Muziejaus verta kolekcija
Su pašnekovu susitinkame jo biure, „mažojoje laisvytėje“, o kitaip – Laisvės alėjos atkarpoje tarp Vytauto prospekto ir Trakų gatvės. Buvusiose Jono Šliūpo dukters Julijos Yčienės ir žymaus teisininko Martyno Yčo valdose, visai šalia buvusios Sovietų Rusijos ambasados, stovintis amžininkas – vienas paskutinių išlikusių autentiškų medinukų Naujamiestyje, kur nekilnojamojo turto paklausa didelė jau kokį šimtmetį.
Na, o viduje istorijų dar daugiau. Tiesą pasakius, jeigu Alvidas Tautkus nebūtų muzikos verslo magnatas, galbūt būtų tapęs gabiu istoriku ar archyvistu, nes per dešimtmečius surinktos medžiagos kiekis bei tvarka stebina ir visko mačiusius.
Prieš akis istorinės žymiausių Lietuvos muzikantų, aktyvių ir nebelabai, nuotraukos, garsių užsienio grupių pasirodymų akimirkos bei linkėjimai, leidinių kopijos, daugybė nuosekliai rinktų laikraščių iškarpų ir t. t. Galiu tik pavydėti: o, kad būčiau pats sau svarbius įvykius taip katalogavęs.
Muzikantų genai
Istorija visiems puikiai žinoma: Alvidas Tautkus yra vienos seniausių aktyvių Lietuvos grupių „Rondo“ įkūrėjas ir sėkmės kalvis. Nors su dabartine grupės sudėtimi jis nebeturi nieko bendro, apie tai plačiai rašė spauda, tačiau nepaminėti lietuviškosios popmuzikos boso šaknų būtų neteisinga.
„Mus įkvėpė ne kas kitas, o hiperboliečiai. Aš gyvenau Raseiniuose, buvau dvidešimt kelių metų, norėjau surengti jų koncertą tėviškėje. Ir nuo tol patys susirgom muzikos liga, užsimanėm kurti. Su broliu subūrėm ansamblį, o po to viskas vyko labai greitai ir tęsiasi iki dabar“, – pasakoja kaunietis.
Alvido ir Gintauto Tautkų šeimoje muzika perduodama iš kartos į kartą, todėl jaunuolių kelias nieko nenustebino. Vienas žymiausių šios giminės atstovų – Česlovas Šidlauskas. Dirigentas, pedagogas, Kauno J. Gruodžio konservatorijos pučiamųjų instrumentų skyriaus orkestro vadovas ir pirmojo Lietuvos pučiamųjų orkestro „Politechnika“ įkūrėjas.
Viskas iš Maskvos
„Mes lyg ir darėme verslą, bet juk viskas buvo prižiūrima. Kartais viename mieste sugrodavome ir 7 koncertus iš eilės. Tvarką, kaip „Hiperbolei“, taip ir mums, prižiūrėjo raudonieji komsomolai. Buhalterijos nematėm, o neskaidrumų buvo daug“, – prisimena A. Tautkus.
Gauti reikiamą įrangą tais laikais irgi nebuvo lengva. Bet stagnuojančioje Sovietų Sąjungoje vakarietiškų, modernių instrumentų visgi buvo. Kaip pasakoja pašnekovas, sklido gandai, kad kompartijos šulų vaikai mainais į naudingąsias iškasenas veždavosi aparatūrą. Organizuodami stambiai, vagonais.
„Parduotuvės nebuvo, bet susirasdavai muzikantus, atveždavai lietuviško spirito, užkandos, porą dienų atšvęsdavai, ir prisileisdavo. Kažkur Maskvoje, sandėliuose. Ta vakarietiška technika, įpratus dirbti su gaminta vietinėje rinkoje, buvo kaip stebuklas, tikra kokybė“, – tęsia „Rondo“ įkūrėjas.
Stiprios cenzūros, persekiojimų, tekstų braukymų pašnekovas neprisimena, nors bandymų kalbėti apie laisvę buvo: „Balys Sriubas, kuris mums rašė tekstus, pasitelkdavo Ezopo kalbą. Be to, mes visi iš Šiluvos, iš šventų kraštų, lietuvybė visuomet buvo svarbi.“
„Beje, gimiau name, ant kurio dabar kabo lenta, žyminti, kad čia glaudėsi A. Ramanauskas-Vanagas. Jo sesuo buvo mokytoja, mano tėvai buvo mokytojai, todėl, nors tikslaus ryšio nebežinau, tų susikirtimo taškų apylinkėse buvo“, – atvirauja verslininkas.
Transformacijos
1991 m. Alvidas Tautkus nulipa nuo scenos ir baigia koncertinę veiklą. Neslepia, kad ir aktyvaus grojimo laikais jis buvo gabesnis vadybininkas ir organizatorius nei kūrėjas, todėl tai buvo natūrali darbo su muzika tąsa. Būtent tais metais įkuriamas skambiai nuvilnijęs „Pop Centras“.
„Šią datą laikome savo veiklos pradžia, tačiau užuomazgos – ankstesnės. Jau prieš kelerius metus buvome įkūrę Kauno populiariosios muzikos klubą, kuris vienijo bendraminčius. Tokia buvo leidžiama valdžios struktūra, norint suvienyti bendrus pomėgius turinčius žmones“, – dėsto verslininkas. Būtent šio klubo rėmuose įvyko ir vienas itin svarbus koncertas – grupės „Nazareth“ pasirodymas Kauno sporto halėje 1990 m. Tai ne tik pirmasis jų koncertas Lietuvoje, bet ir apskritai pirmasis užsienio populiariosios muzikos kūrėjų vizitas Kaune.
„Bilietai buvo kelis kartus brangesni nei įprasta tuo metu. Visi manėm, kad už tokius pinigus tikrai čia nieko nebus. Bet paskelbus bilietų prekybą dabartiniame Studentų skvere dvi paras rikiavosi eilė prie kasos. Teko net samdyti ginkluotą sargybą gryniesiems pinigams“, – pašėlusius laikus mena pašnekovas.
Lietuvos muzika, kaip ir šalies visuomenė, patyrė milžinišką transformaciją. Atsivėrė užsienio įtakos. Egzistuojant blogio imperijai populiariausios buvo „Hiperbolė“, „Rondo“, „Studija“ ir „Vairas“. Na, o kas įvyko po 1990 m., žino jau net ir mano karta, nors gimiau net vėliau už patį „Pop Centrą“: Džordana Butkutė, „Dinamika“, iškalbingasis „Ekspresas“, visuomet įsimylėję „Mercy Dance“ ir begalė kitų.
Kuriasi verslas
Gimstančios naujos muzikinės bangos lopšiu, estradai virstant populiariąja muzika, tampa Kaunas. Ir mūsų pašnekovas, greta „Pūko“ ir „MEGA Records“, šiame vietinės muzikos istorijos epizode užima bene svarbiausią vietą.
„Vienu metu mūsų veiklos sferos buvo ir prodiusavimas, ir bent dvi radijo laidos, ir laikraštis, ir muzikos leidyba, ir festivaliai, ir naktinis klubas, ir garso įrašų studija bei vaizdo įrašų studijos. Ir turbūt dar kažkas, ko dabar neprisimenu. Apėmėme plačiai, galėjome veikti nuo A iki Z“, – tęsia A. Tautkus.
Su nauja muzikos banga atėjo visiškai nauja kūrybos vartojimo priemonė – vaizdo klipai. Auksiniais televizijos laikais po Alvido Tautkaus sparnu įvairių muzikantų klipai buvo transliuojami LTV laidoje „Piramidė“, o vėliau ir per „Tele3“ išpopuliarėjusią „PopTV“.
„Kūrybinių, videoprodukcijos agentūrų dar nebuvo, viską darėme patys. Po S. Dariaus ir S. Girėno stadionu turėjome ir klubą, ir videoerdvę. Čia nufilmuota daugelis to meto mūsų kuruotų atlikėjų klipų, juose galima atpažinti panašų braižą“, – atskleidžia pašnekovas.
Eterio laikas televizijoje tuo metu garantavo sėkmę, norinčių buvo daug, todėl tekdavo imtis ir originalesnių sprendimų. Išsinuomojęs tuo metu dideles ir brangias kilnojamąsias televizijos stotis sunkiasvoriame transporte A. Tautkus organizuodavo specialius filmavimus.
„Kas savaitę darydavome topus, medžiagos poreikis buvo milžiniškas, videoklipai ne viską užpildydavo. Todėl dažnai organizuodavome ir greitus koncertus specialiai filmavimams įvairiuose klubuose ar salėse: Kauno karininkų ramovėje, Girstučio kultūros rūmuose, Jurbarko kultūros centre ir kitur.“
Leidyba
Nuo pirmųjų garso įrašų formatų gimimo prieš daugiau nei 100 metų iki įsigalint interneto visavaldystei leidyba buvo muzikos industrijos pamatas bei pagrindinis pajamų šaltinis. Tiražuojama produkcija leido kūrybinį produktą paversti lengvai ir efektyviai platinamu gaminiu.
„Nepasakysiu, kiek įrašų išleidome, tiesiog per dideli skaičiai. Bet bene viską turime suskaitmeninę. K. Donelaičio gatvėje, prie jau minėto Studentų skvero, turėjome ir įrašų studiją, kur patys prodiusuodavome, įrašydavome ir atlikdavome visą garso inžineriją“, – prisimena leidėjas.
To laiko simbolis, kurį ypač mėgstu, – kasetė – iki šiol vienas pigiausių garso formatų, šiuo metu išgyvenantis nedidelį pakilimą nišiniuose žanruose, o devyniasdešimtinių vaikams – pagrindinis muzikos šaltinis, patogus ir klausyti, ir įrašyti.
„Stipriausiais laikais įrašų leidyba tikrai buvo esminė mūsų kompanijos veikla. Pirmasis kirtis rinkai buvo net ne internetas, o piratinių, pigių rusiškų kasečių invazija. Po kelis litus parduodami prastos kokybės nelegalūs įrašai dempingavo kainą, pardavimai stojo“, – rodydamas tuometį kasečių dauginimo aparatą pasakoja A. Tautkus.
Daugelį „Pop Centro“ įrašų, beje, galima perklausyti skaitmeniniame archyve. Vėliau savo pavadinimą pakeitusi organizacija tapo „ATM Kompanija“, kurios internetiniame puslapyje – šimtai valandų garso įrašų, bene visų didžiųjų koncertų vaizdo įrašai bei pilna videoklipų kolekcija.
Epocha
Bene du dešimtmečius trukęs „Pop Centro“ žydėjimo laikotarpis įvairiuose interviu įvardijamas tiesiog epocha. Šių kūrybos namų komandą sudarė ir dabar mums gerai žinomos pavardės.
„Pas mus dirbo dar visai jaunas Ramūnas Zilnys, dabar žymiausias šalies muzikos žurnalistas. Ilgai kartu buvo ir vėliau populiarus DJ Marius Ivanoff. Vienu ar kitu metu kartu dirbo ir daugiau žinomų pramogų pasaulio žvaigždžių, o tikslų darbuotojų skaičių net būtų sunku pasakyti“, – prisimena prodiuseris.
Lengviau surasti ir paminėti žymiausius „Pop Centro“ ir „Pop Art“ atlikėjus, kuriuos puikiai prisimenu iš vaikystės: „16 Hz“, „Soniclove“, Ligitas Kernagis, „Sekmadienis“, „Mink Taką“, „Aitra“, „Kvint’M“, „Stiprus Smūgis“, „SKAMP“, „Tikroji išdykėlė“, Giulija, „B’Avarija“ ir t. t.
Nors buvau mažiukas, bet ryškiausiai prisimenu būtent festivalius. Daugiau nei dešimtmetį vykę „Pop Art“ buvo vieni stambiausių renginių tuometiniame Kaune. Ant tėvo kupros sėdint teko matyti ne vieną tuometę vietos ir užsienio popžvaigždę: viename renginyje čia pasirodydavo net iki 30 atlikėjų.
Laikai keičiasi
Epocha su „Pop Centru“ priešakyje tikrai baigėsi, šis prekės ženklas nunyko, tačiau organizacijos branduolys vis dar aktyvus ir iš rinkos anaiptol nepasitraukė. Kaip teigia pats A. Tautkus, darbo dabar dažnai net daugiau negu anuomet.
„Leidybą pakeitė internetas, dideles prodiuserių kompanijas pakeitė individualios namų studijos ir nepriklausoma kūryba, tačiau išliko renginių, pramogų verslas. Šiomis dienomis koncertų organizuojame tikrai daug. Praėjusį savaitgalį turėjome 5 renginius, ir tai ne rekordas.“
Be A. Tautkaus ilgametės patirties neįsivaizduojami kauniečiams puikiai pažįstami renginiai: tradicinis Naujųjų metų sutikimas Kauno sporto halėje, vasaros renginių ciklas Šv. Gertrūdos bažnyčioje, dažni koncertai Kauno filharmonijoje ir kt.
Ir Kaunu veikla neapsiriboja. Didelė dalis koncertų su puikiais žinomais vyresnės kartos muzikantais nuolat vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose bei miesteliuose: nuo Žemaitijos iki Dzūkijos, turbūt nėra salės, kurioje nuo 1976 m. Alvidas Tautkus nebūtų ko nors suorganizavęs. O sustoti nežada.
