Balandžio 24 d., penktadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ – trijų naujų parodų atidarymai.
Dovilės Morkūnaitė-Žilinskės kuruojama paroda „Žemės šnabždesiai“ pristato Ségolène Haehnsen Kan ir Mykolės Ganusauskaitės – menininkių, baigusių Beaux-Arts de Paris menų akademiją (École nationale supérieure des Beaux-Arts) – kūrinius.
Parodoje susitinka du nuo žmogaus buvimo ženklų išvalyti kraštovaizdžio matymo būdai – Ségolène Haehnsen Kan abstrakti, dramatiška tapyba ir Mykolės Ganusauskaitės topografinis, detalus žvilgsnis.
Ségolène Kan (g. 1988, Prancūzija) naujausia kūrinių serija plėtojama, per ekstremalių aplinkos ir geopolitinių salygų formuojamą kraštovaizdį, tęsiant ankstesnius tyrimus Černobylyje ar Kaliningrado pelkės, tačiau nukreipiant žvilgsnį į sausą Vakarų Kazachstano teritoriją.
Tuo tarpu Ganusauskaitė (g. 1987, Lietuva) nagrinėja kraštovaizdžius, kuriuos keičia žmogaus intervencija. Jos kūryboje jungiami figūratyvūs ir abstraktūs elementai, pasitelkiamos geometrinės formos ir ryškios spalvos. Darbai perteikia apmąstantį santykį su kintančiu žmogaus ir gamtos ryšiu, be melancholiškos nuotaikos, būdingos Haehnsen Kan kūrybai.
Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Tikėti tapyba“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Broniaus Rudžio unikaliosios grafikos, tekstilės ir popieriaus objektų parodoje „Branio ryzai“ žiūrovas patenka į instaliuotą eskizais ir didelio formato piešiniais erdvę tarp pinto popieriaus objektų ir vaizdais papildytų rūbų likučių.
Projekto autorius Bronius Rudys – Branys (arba malonybiškai Braniukas) yra gimęs Aukštaitijoje prie Žaliosios girios kur kalboje nevartojama raidė O. Nors tėvai dokumentuose suteikė Bronislovo vardą, bet Vepų kaime jis augo ir buvo žinomas kaip Branys. Ryzas – audeklas, drabužis dažniausiai sudėvėtas, mažai kam reikalingas ar tinkamas. Autorius prisimena vaikystėje dažnai skambėjusius mamos žodžius „ir vėl visur išmėtyti tavo ryzai, ar gali savo ryzus pasidėti į vietą“. Baigęs dailės studijas ir sulaukęs keturiasdešimties autorius pradėjo savo „ryzus“ pjaustyti, karpyti ir instaliuoti. Popieriniai ryzai yra audiniai iš suvynioto popieriaus juostų supintų į plokštumas.
Dailėtyrininkas dr. V. Poškus teigia, kad „Rudžio kūryboje analitinis pradas, iš-mąstymo būdu atsiradęs kūrinių pagrindas iš tiesų yra be galo svarbūs. Būtent dėl jų piešinys nėra tiesiog eskizas ar pagalbinė studija, o galutinis tvarinys per se“.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Martos Frėjutės parodoje „Civilizacijų serijos“ pristatomi tiek naujai sukurti kūriniai, tiek ankstesniais metais įvairiuose projektuose atsiradę darbai. Paroda remiasi pastaraisiais metais vykdytu meniniu doktorantūros tyrimu tuo pačiu pavadinimu, kurį įkvėpė įtampa atsirandanti tarp to kas tikra ir netikra, tarp falsifikato ir originalo, tarp fantazijos ir to, kas ilgainiui tampa istoriniu įrodymu. Kodėl daiktai, o ypač seni daiktai, mums tokie svarbūs, kodėl tiesiog nesušluojame ir neišmetame į šiukšlių dėžę sudužusios XVII amžiaus keramikinės vazos?
Meninninkė domėjosi, kas žmogų lydi civilizacijos procese, kas slepiama po reprezentacinėmis šio proceso formomis, kas palaiko jo struktūras, ir tai, kaip mes žiūrime į kultūrą, meną su šį žiūrėjimą lydinčiais euforijos, pasididžiavimo, susinaikinimo baimės ir smalsumo jausmais. Koks yra žmogaus santykis su neišsemiamais procesais mūsų konceptualiame pasaulyje, apibrėžiamais tokiomis sąvokomis kaip, „mokslas“, „kultūra“, „progresas“ ar „pinigų ekonomika“, – procesais, kuriais individas gyvena ir kuriuos pats nuolat kuria bei daugina?
Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Įtrūkis“dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Visos parodos veiks iki gegužės 24 dienos.
