Birželio 5 d., penktadienį, 18 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) atidaromos trys naujs parodos.
Šarūno Baltrukonio „Paralaksas“
Matant vaizdus kaip nuolatos spartėjančios skaitmeninės apytakos dalį, keičiasi ir kaip žiūrime į juos ir kokio santykio su vaizdais apskritai tikimės. Jau kurį laiką šiuolaikinio meno diskurse vyravo tendencija vaizdą paversti objektu, kuris komunikuoja poziciją, idėją ar aiškiai artikuliuotą turinį, bet postskaitmeninėje eroje materialumas, aura, atmosfera tampa vis svarbesni. Esminiai mūsų gyvenimo aspektai jau yra suskaitmeninti, tačiau grįžtame prie analoginių medijų ir fizinių formatų – kartais su paralyžiuojančia nostalgija, ar tiksliau, kaip lėto ateities stabdymo simptomu.
Ankstesniuose cikluose vyravęs skaitmeniškumas iš Šarūno Baltrukonio tapybos, nors ir buvo labiau apčiuopiamas, neišnyksta. Menininkas kompozicijas konstruoja virtualiais eskizais, o tapyboje išlaiko ekraninį žvilgsnį – priartintą, fragmentišką, judantį tarp skirtingų mastelių. Naujuose darbuose šis konfliktas tampa subtilesnis ir labiau ištirpęs pačiame tapybos procese. Veikiau matyti, kaip pats technologinis žvilgsnis jau yra įaugęs į mūsų santykį su aplinka. Dėl to gamtos motyvai šiuose darbuose neatrodo romantiški ar nostalgiški.
Baltrukoniui daug svarbiau tampa pats tapymo procesas, nuolatinės skirtingų tekstūrų techninės galimybės ir tai, kaip per tapybą galima perteikti skirtingą medžiagos intensyvumą. Tokioje kūryboje svarbus kūrinio gebėjimas formuoti specifinį santykį tarp objekto, erdvės ir žiūrovo. Drobėse pastebimas pasikartojantis santykis su aplinka ir besikeičiančiais peizažais. Juose kaupiasi stebėjimo ritmas, gamtos pokyčiai, medžiagų ir spalvų kitimas. Kūriniuose atsiranda ir savotiška vizualaus dienoraščio logika, tačiau ji nėra paremta įvykių fiksavimu. Kompozicijos konstruojamos iš stambių planų, netikėtų mastelių susidūrimų ir skirtingo tapybinio tankio zonų, todėl paveikslai atrodo lyg sudaryti iš kelių optinių taškų vienu metu.
Materialios amnezijos būsena kasdienybėje vis dažniau vyksta per slidžius paviršius, tačiau kartu prarandame pojūtį, prie ko šis pasaulis yra pritvirtintas. Skaitmeninė aplinka kuria nematerialumo įspūdį, nors jos veikimas priklauso nuo itin fiziškų, trapių ir yrančių medžiagų, kurios lieka paslėptos po skaidrumo ir lengvos prieigos pažadu. Ši perskyra veikia ne tik technologijas, bet ir mūsų dėmesį, kūną, nerimą, santykį su aplinka ir nepaaiškinamu nuovargiu.
Tekstas: Dovilė Morkūnaitė-Žilinskė
Grafinis dizainas: Mantas Valentukonis
Paroda yra galerijos „Meno parkas“ projekto „Tikėti tapyba“ dalis. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Severinos Venckutės „kaip tapti erdve“
Pirmoji personalinė Severinos Venckutės paroda kuriama pagal menininkės besitęsiantį įerdvinto kūno tyrimą, plėtotą fotografijos magistrantūros metu. Joje pristatomi fotografijos ir stiklo kūriniai, kuriuose svarstoma, kaip kūnas patiria aplinką ir kaip fizinė erdvė veikia ir transformuoja laikyseną, pojūčius, svajones.
Parodoje autoportretai tęsiasi per stiklo objektus, paviršius ir erdvinę raišką. Savas kūnas čia tampa medžiaga, kurią galimą perrinkti, atitraukti nuo tiesioginio pasakojimo ir leisti jai rastis per atspindžius, klostes ir kintantį santykį su erdve.
Severina Venckutė (g. 1997 m.) — menininkė, dirbanti fotografijos ir šiuolaikinio meno laukuose, gyvenanti ir kurianti tarp Vilniaus ir Kauno. Ji dirba su Šiuolaikinio meno centro archyvu, yra daugiametė Antano Sutkaus fotografijų archyvo projektų vadovė ir kuratorė, taip pat menininkų ir tyrėjų kolektyvo „Paveldo institutas“ bendraautorė. Savo praktikoje besidominti miesto, erdvės ir kūniško patyrimo santykiais.
Grafinis dizainas: Domantė Nalivaikaitė
Architektūra: Lukas Mykolaitis
Tekstų autoriai: Paulius Petraitis, Vincentas Zienka
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Elly Valk-Verheijen ir Ekkehard Neumann „Bendras – Split and Shared“.
Per pastaruosius kelerius metus menininkai kuravo ne vieną grupinę vokiečių autorių parodą ir pristatė galerijoje „Meno parkas“. Šįkart bendrame projekte jie pristato savo pačių menines koncepcijas.
Pirmojo aukšto galerijos erdvėje kuriamas ištisinis sienų frizas. Parodoje „Bendras – Split and Shared“ susijungia Elly Valk-Verheijen sienų tapyba ir Ekkehard Neumann „sienų struktūros“. Skirtingi meninės raiškos principai – sienų struktūrų linijiškumas ir tapybos plokštuminis pobūdis – atskleidžia individualų menininkų požiūrį į paviršiaus ir erdvės santykį. Tapyba ir objektai čia sukuria daugiasluoksnę patyriminę aplinką, o frizo forma ir abiejų požiūrių persipynimas tampa jungiamuoju instaliacijos elementu. Keičiantis žiūrovo stebėjimo taškui, detalės ir visuma atsiveria vis kitaip, sukurdamos nuolat kintančią, įtraukiančią erdvę.
Parodos atidaryme dalyvaus buvęs Bochumo meno muziejaus direktoriaus pavaduotojas Sepp Hiekisch-Picard. Parodą iš dalies finansuoja Šiaurės Reino-Vestfalijos kultūros ir mokslo ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.
Parodos galerijoje „Meno parkas“ veiks iki liepos 5 dienos.
