1869-aisiais Goldmanų šeimoje gimusi Emma septyniolikos emigravo į JAV. Sudėtinga trumpai pristatyti šią asmenybę, kurios idėjos ir įsitikinimai, akivaizdu, lenkė laiką – apie moterų padėtį, socialinį teisingumą bei žmogaus teises diskutuojame ir šiandien. Iki 2016-ųjų Kaune nebuvo jokio jos atminimui skirto ženklo.
Tų metų rugsėjį į mėlyną medinį namą A. Mickevičiaus ir K. Donelaičio gatvių sankryžoje atsikrausčiusi kompanija netruko prie įėjimo pasikabinti iškabą „Emma“. Dar po metų čia (tiesa, tik žurnalo fotosesijai) užsukome kartu su lenkų menininke Karolina Freino. Ji Kauno bienalės kvietimu Nemuno ir Neries santakoje įrengė šviesos instaliaciją – laikiną paminklą Emmai Goldman. Plūduras su švyturiu žybsėjo moters autobiografijos „Gyvenant savo gyvenimą“ tekstą, išverstą į Morzės abėcėlę. Toks platesnis kontekstas įžangai, o dabar kviečiu užkopti girgždančiais laiptais ir pasigilinti į socialinio centro „Emma“ veiklą. Kalbėtis pradėjome su vienomis centro įkūrėjų Viktorija Kolbešnikova ir Agne Bagdžiūnaite, vėliau prisijungė ir Danielė Liepa Bodrije.
„Gimtadienį švenčiame kasmet gruodžio 27-ąją. Tą dieną įvyko pirmas didesnis vakarėlis mūsų Kauno centre skvotintame „Žaliam name“. 2016 metais, po protestų prieš naująjį darbo kodeksą, kurie vyko Miesto sode ir vėliau persikėlė prie Vyriausybės, norėjome tęsti veiklą, tuomet įkūrėm neformalų darbuotojų solidarumo tinklą ir ieškojom vietos susitikimams. Čia jau veikė „Vingiu dubingiu“ aludė, jie ir papasakojo, kad antras aukštas nenaudojamas, rekomendavo kreiptis į pastato savininkus“, – prisimena Viktorija.
Naujakurius pasitiko daug senų tapetų sluoksnių ir kitų iššūkių, kuriuos teko įveikti, kad vieta taptų jauki. „Imkit, naudokit, bet turėkit omeny, kad šis namas bus nugriautas“, – sakė šeimininkai, bet mėlynas medinukas, kurio pirmasis aukštas mena XIX amžių, kol kas stovi. Beje, prieš mažiau nei metus čia radosi ir trečiasis gyventojas „Kolibris“, nepriklausomas knygynas. Ar susitaikė „Emma“, kad šie namai laikini? Agnė ir Viktorija juokiasi. „Man atrodo, čia labai patogi vieta, bet nesame tiek stipriai prie jos prisirišusios, kad negalėtume veiklos vykdyti kur nors kitur. Kita vertus, mums svarbu, kad esame būtent medinės architektūros name Kauno centre, atrodo reikšminga jį išsaugoti“, – sako Viktorija.
Pavadinimas vietai sugalvotas lengvai. Pasakoja Viktorija: „Kaune nėra jokio Emmai Goldman skirto atminimo ženklo, o mums feministinė politika svarbi, tad buvo aišku, kad vyro vardu centro tikrai nevadinsime.“ Garsiai svarstau apie tikimybę, kad tuomet dar paauglė Emma yra pro šią vietą ėjusi… Arba ką ji pagalvotų, jei atsidurtų šiandienos Kaune? Apsidžiaugtų, kad yra tokia vieta, ar nusiviltų, kad per tiek metų esmė nepasikeitė, tokios vietos vis dar reikia? „Man atrodo, Emma atsižvelgtų į kontekstą ir visgi džiaugtųsi, kad saugomas jos atminimas, kad žmonėms teberūpi jai svarbios temos, o ne tik priešai ant kapo nori šokti“, – svarsto Viktorija. Agnė sutinka ir mano, kad Emmai patiktų čia organizuojamos veiklos, pabrėžiamas feminizmas, LGBTQ+, darbuotojų teisės: „Nežinau, gal ji būtų ir kritiška? Juk su kairiąja politika taip yra – visuomet randi, ką kritikuoti ir keisti.“
LGBTQ+, kairioji filosofija, kritinė teorija, socialinių judėjimų istorijos. Skaitinių šiomis temomis rasite „Emmos“ bibliotekoje. Jos pagrindu tapo iš Vilniuje veikusių infoshopų (nepriklausomų erdvių susiburti, keistis žiniomis, skaitiniais ir kt.) gautos kolekcijos, o dabar nauji leidiniai ir perkami, ir dovanojami. Knygas galima skaityti vietoje ar dviem mėnesiams pasiskolinti. Sistema veikia pasitikėjimo principu. „Ne visos knygos grįžta, bet tada tikiesi, kad tas leidinys gyvena savo gyvenimą ir pasiekia kitus žmones“, – mano Viktorija. Kalbant apie knygas, atvėsus orams ir užsivėrus vidiniam pastato kiemui, planuojama „Emmoje“ rengti bendrus vakarus su kaimynu „Kolibriu“.
„Mūsų veikloms daug įtakos turėjo pandemija, iki jos nuolat organizuodavom filmų peržiūras, veikė skaitymų grupės, vyko vakarėliai, 2019 m. su Viktorija rengėme tarptautinę konferenciją „Gender Struggle in Eastern Europe (Kova dėl lyčių Rytų Europoje)“.Tiesa, pagrindinės diskusijos vyko kitapus gatvės, KTU rūmuose, bet veiksmas vėliau persikeldavo čia, kaip ir kitų mums artimų renginių, pavyzdžiui, festivalio „Kreivės“, – pasakoja Agnė. Dabar, nors suvaržymai dingo, bent jau koncertinę veiklą tenka riboti, nes aplink visai nemažai kaimynų. Tarkim, pankroko sueigų rengti nebeplanuojama. Visgi rudenį laukia ne tik kaunietiškoji „Kreivių“ festivalio dalis (apie ją plačiau skaitykite šioje nuorodoje), bet ir centro atnaujinimas. Dar vieno kambario atvėrimas, erdvių perplanavimas. Ne tik daugiau vietos vakarėliams (60 žmonių – jau sausakimša) ar darbui, skaitymui, bet ir virtuvei. Didesnė virtuvė reiškia daugiau pietų porcijų.
„Emmos“ laiptinėje kabo skelbimas, informuojantis, kad antradieniais čia rengiami kurjerių pietūs. Ne už fiksuotą kainą, bet už auką. Tiesa, vasarą, kai kalbėjomės, Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) iniciatyva atostogavo, bet rudenį grįš. „Ateina ne tik kurjeriai. Ši iniciatyva gimė kaip atsakas į tai, kad mieste nėra įperkamo kokybiško, taip pat ir vegetariško, maisto. Kurjeriams tai proga prie vieno stalo susėsti su kolegomis ir pasidalinti, kaip sekasi, kas užknisa, kas patinka. Beje, daugiau renkasi užsieniečiai kurjeriai, padedame jiems ir biurokratiją susitvarkyti. Nors dirba skirtingose platformose, čia ne konkuruoja, o kaip tik gali palyginti darbo sąlygas“, – virtuvę visai ne perkeltine prasme atveria Viktorija. Agnė priduria, kad ateina ir „Erasmus“ studentų, kurie apie „Emmą“ kartais per vėlai sužino, nes socialinis centras atvykusiems studijuoti nereklamuojamas, kitaip nei tradiciniai miesto studentų barai. Būtent šiame medinuke vyko ir pirmieji studentų judėjimo „Šauksmas“ susitikimai. Beje, merginos, dar studijuodamos VDU, ir pačios kūrė iniciatyvą „Aukštasis moxlas“, kurią galima vadinti „Šauksmo“ prototipu.
Ar čia laukiami ne kairiųjų pažiūrų žmonės? Viktorija iškart atsako teigiamai: „Esame aiškiai įsivardiję, kad čia nepageidaujamos diskriminacinės ar neapykantą skleidžiančios praktikos, o ne žmonės. Pagrindas buvimui čia – elgesys su kitu, o ne etiketės.“
Grįžkime prie vakarėlių. Čia į pokalbį įsilieja Danielė Liepa: „Vakarėliai labai gerai pralaužia ledus siekiant įsilieti į bendruomenę ir surasti bendrą kalbą. Žmonės kultūros renginiuose ne visuomet jaučiasi savi, ypač jei „Emmoje“ yra pirmą kartą ir nėra dideli teoretikai. O jei ateini į karaokės vakarėlį ar tiesiog linksmą pasisėdėjimą, viskas daug paprasčiau, dingsta socialinės baimės“, – prisimena ji, pati pirmą kartą čia atėjusi 2017-aisiais, būtent į pankroko koncertą. Socialinio centro bendruomenę jau pažinojusiai iš protesto prie Vyriausybės ir „Sapfo“ festivalio merginai „Emma“ tapo akstinu persikelti į Kauną: „Atsikrausčiau norėdama padėti vystyti kultūrinę centro veiklos dalį.“ Anot Danielės Liepos, visi bendruomenės, kurią sudaro apie 30 žmonių (žinoma, skaičius ir veidai keičiasi), nariai kuo nors prisideda. Norintieji gali gauti raktų kopiją, čia susitikti su draugais, dirbti, ruošti namų darbus, pasigaminti valgyti.
… kad Kaune būtų ne tik senamiesčio barai, bet ir erdvė, kur tau nereikia nieko pirkti, kad galėtum socializuotis.
Lyčių proporcija „Emmoje“ panaši kaip ir visuomenėje. Kvotų nėra, jų prireiktų, jei imtų dominuoti vyrai, juokiasi mano pašnekovės. Beje, šiemet, kovo 8-ąją, Tarptautinę moterų solidarumo dieną, surengtas vakarėlis be vyrų. Ar dalis bendruomenės nenuliūdo? Nuliūdo. Bet, kaip teigia Agnė, vakarėlis buvo skirtas pirmiausia toms, kurios galbūt nedrįsta išeiti pasilinksminti, nes turi nesmagių patirčių. „Tai liečia ir transžmones, ir smurtą patyrusias moteris – vakarėlis buvo pareiškimas, kad ši problema egzistuoja, ir turime neįleisti net artimų žmonių, kad atsivertų tos, kurios paprastai sau to neleidžia“, – priduria Viktorija.
Įdomu, ar pernai rugsėjį vykęs pirmasis „Kaunas Pride“, organizuotas šiame socialiniame centre ir sutraukęs apie 3000 dalyvių, suteikė „Emmai“ daugiau žinomumo. Danielė Liepa teigia, kad žmonių, nežinančių, kas yra „Emma“, visuomet perklausia, ar žino „Kaunas Pride“: „Dabar nuo to pradedu centrą pristatinėti.“ Viktorija gi mano, kad tai ne tiek suteikė žinomumo, kiek praplėtė auditoriją, daugiau queer žmonių išgirdo, kad čia yra saugi erdvė: „Daugiau tokių Kaune nelabai yra, tik keli draugiški barai. Ar trūksta tokių vietų? Trūksta ne tik to – čia prasideda prieinamumo tema, įėjimo ir kokteilių kainų, amžiaus cenzo vakarėliuose klausimai…“ Danielė Liepa pastebi, kad Kaune, lyginant su sostine, apskritai nedaug barų, ir kiekviename jų, kitaip nei Vilniuje, gali sutikti visas socialines grupes.
Agnės, Viktorijos ir Danielės Liepos klausiu, kas motyvuoja būti čia, Kaune, kai galima gyventi bet kuriame pasaulio mieste, galbūt ten, kur būtų mažiau kovos, daugiau patogumo. „Mes jau buvome išvažiavusios. Bet žmonės laiko. Norisi grįžti pas tuos, su kuriais daug metų darai dalykus ir jauti pasitikėjimą. Tai jau šeima. Su savo minusais ir pliusais“, – šypsosi Viktorija. Agnė pritaria, kad išvažiuoti sveika, bet gera jaustis miesto dalimi. Kuo mažesnis miestas, tuo lengviau su juo komunikuoti, dalyvauti politikoje, reikalauti ir teigti. „Emma“ tapo miesto ir miesto politikos, bendruomenės dalimi. Tai motyvuoja, nes prisidedame prie istorijos ir miesto kūrimo, kad Kaune būtų ne tik senamiesčio barai, bet ir erdvė, kur tau nereikia nieko pirkti, kad galėtum socializuotis. Tai svarbus aspektas“, – įsitikinusi Agnė.
Metas aptarti finansinius socialinio centro reikalus. Asmeninės lėšos, aukos – biudžetas, rodosi, nepastovus, bet išlaidos juk nemažėja. „Visaip būna, kartais tenka pagalbos prašyti viešai. Bet tik kartu galime šį tą sukurti“, – sako Agnė. Ją papildo Viktorija: „Buvo malonus šokas, kai per pandemiją užsiregistravome rėmimo platformoje, kad galėtume susimokėti už nuomą, ir per parą surinkome visą sumą. Supratome, kad esame svarbūs žmonėms, jie nori, kad egzistuotume. Tai motyvuoja tęsti veiklą.“
Rudens planai jau išdėstyti, o tolimesni? Kokios veiklos dar galėtų tilpti „Emmoje“? „Dar tiktų ir baras, ir nakvynės vieta“, – beria Danielė Liepa. Viktorija pamini prieglobstį moterims, o Agnė – kino salę. Jei jau ne šiame medinuke, tai kur nors kitur.
